Neišnešiotukai arba ankstukai – taip vadinami per anksti į pasaulį atėję vaikai. „Kartais vaikelio koja telpa į vestuvinį žiedą“, – sako Neonatologijos klinikos vadovė profesorė dr. Rasa Tamelienė.
Lietuvoje – tik du tokie centrai
Po rytinės penkminutės klinikoje prasideda įprasta darbo diena. Tačiau, sako medikai, niekada negali žinoti, ką ji atneš.
Kauno klinikų Neonatologijos klinika yra Kauno Perinatologijos centro sudėtinė dalis. Tokie Lietuvoje yra tik du – Kaune ir Vilniuje. Į Kauną atvažiuoja arba yra atvežami pacientai iš Šiaulių, Klaipėdos ir Kauno regionų.
Visi vaikai, kurie gimsta mažiau nei 34 savaičių, turi gimti tokiuose centruose, kuriuose yra neišnešiotukams gydyti ir augti būtinos sąlygos. Kartais, sako gydytoja Rasa, į Kauno klinikas atvežami ir kitose ligoninėse gimę ankstukai – tada, kai medikai gimdymo sustabdyti negali. Juos atveža specialus reanimobilis, kuriame yra visa tokių vaikų gabenimui reikalinga įranga –inkubatoriai, speciali kvėpavimo aparatūra ir kitkas.
Šiame centre taip gydomi ir išnešioti naujagimiai, nes tenka atlikti daug specifinių tyrimų, taip pat vaikai iki metų amžiaus, kurie, būdami naujagimiai, sirgo sudėtingomis ligomis.
Klinikoje naudojama moderni technika – dirbtinio kvėpavimo aparatai, inkubatoriai, amplitudinės encefalografijos aparatas, naujagimio hipotermijos aparatas ir kiti, čia atliekamos visos, išskyrus kardiologines, chirurginės operacijos.
Taip pat klinikos personalas vykdo sveikų naujagimių adaptacijos periodo stebėjimą ir sutrikimų korekciją, atlieka naujagimių profilaktinius skiepijimus ir tikrinimus.
Mergaitė gimė 22 savaičių
– Gydytoja, prieš ketverius metus gimusi mergaitė yra mažiausia gimusi naujagimė?
R.Tamelienė: Taip, ši istorija buvo aprašyta spaudoje. Ji gimė 22 savaičių, svėrė 350 gramų. Tąsyk mes sklaidėme ir medicininę, ir ne medicininę literatūrą – pagal svorį gimusių mažesnių vaikų radome, pagal gestaciją (nėštumo laiką) taip pat, bet tokio derinio – kad būtų ir tokio mažo svorio ir tokios gestacijos – ne.
Manau, kad tai buvo pasaulio rekordas. Žinoma, dabar praėjo jau ketveri metai, tad galbūt tokių gimusių vaikų pasaulyje yra ir daugiau. Ta mergaitė buvo ir mano pacientė, tad iki šiol kartais dar susirašome su mama.
– Jei palygintume – kokio dydžio yra tiek sveriantis naujagimis?
R.Tamelienė: Delno dydžio. Kartais gimsta vaikai, kurių koja telpa į vestuvinį žiedą.
– Kokio dydžio yra medicininiai instrumentai, kurių reikia gydant, operuojant tokį mažą naujagimį?
R.Tamelienė: Maži, kaip ir visos medicininės pagalbos priemonės. Kai gimė mažiausia mergytė – pats mažiausias inkubacinis vamzdelis jai buvo per didelis, kitos slaugos priemonės taip pat. Teko ieškoti sprendimų, ką daryti.
Apie mažiausią Lietuvoje gimusį naujagimį galite skaityti čia.
– Kas yra svarbiau – savaitės ar naujagimio svoris?
R.Tamelienė: Svarbu ir vienas, ir kitas. Labiau – savaitės, nes tai lemia, kiek išsivystę yra vaiko organai.
– Ne visi neišnešiotukai išgyvena. Kas tai lemia?
R.Tamelienė: Neišgyventi gali ne tik per anksti gimęs vaikas, bet ir tas, kuris gimė laiku. Tai lemia labai daug dalykų. Vienas – paties naujagimio nepasiruošimas gyventi, nes jei jis gimė labai anksti – nėra išsivysčiusios jo plaučių alveolės ir jis neturi kuo kvėpuoti.
Visos kitos organizmo sistemos taip pat gali būti nepasiruošusios. Tarkime, smegenys, į kurias gali prikraujuoti, nes labai trapios kraujagyslės. Lygiai taip pat ir širdis, kur yra neužsidariusių kraujagyslių.
Tačiau dažniausiai tokie vaikai neišgyvena dėl imuniteto stokos, nes neišnešiotas naujagimis praktiškai neturi jokio imuniteto. Bacilos, kurios draugiškai sugyvena su vyresniais vaikais ar suaugusiais žmonėmis, nesugyvena su neišnešiotais naujagimiais – sukelia infekciją, sepsį. Tokia pagrindinė priežastis.
Tėtis: labai lauktas!
Gydytoja Rasa palydi į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių. Vietoje lovų čia – inkubatoriai. Nė karto nemačius neišnešiotų naujagimių išsyk sunku suvokti tai, ką matai.
Prie vieno iš inkubatorių palinkęs jaunas vyras. „Tėtis“, – sako mus priėmusi šio skyriaus vadovė, gydytoja neonatologė dr. Ilona Aldakauskienė.
Skyriaus personalas pastebi: taip, kaip tvarkosi tėtis, geba ne kiekviena mama. Šios šeimos istorija – sudėtinga. Sutuoktiniai tris kartus išbandė pagalbinio apvaisinimo procedūrą, tačiau nesėkmingai. O vieną dieną nutiko stebuklas – moteris pastojo natūraliu būdu.
„Ir štai, turime. Labai lauktas, pirmagimis“, – su džiaugsmu sako jaunas vyras. Kol žmona sustiprės po cezario pjūvio operacijos, 27 savaičių gimusiu naujagimiu intensyvios terapijos skyriuje rūpinasi jis.
Gydytoja Ilona pasakoja, kad šis naujagimis gimė 862 gramų, o dabar jam – dvi dienos. Kova dėl vaiko gyvenimo prasidėjo dar gerokai prieš jam gimstant. Šešias savaites iki gimdymo mama praleido ligoninėje, o gydytojai stengėsi kaip įmanoma ilgiau prailginti nėštumo laiką.
„Šiandien rezultatas mus džiugina. Vaikas gauna deguonies oro mišinį, maitinamas per specialų zondelį, papildomai laša skysčiai į veną, kad būtų užtikrinama mityba, o perspektyva – labai nebloga“, – pasakoja gydytoja Ilona.
Kova dėl vaiko gyvenimo prasidėjo dar gerokai prieš jam gimstant.
Inkubatoriaus viduje paprastai būna 33–36 laipsniai šilumos ir, kol vaikelis kiek paauga, palaikoma 70–80 proc. drėgmė.
„Kaip šiltnamyje“, – sako medikai. Taip yra todėl, kad inkubatoriuje stengiamasi sukurti kuo panašesnes sąlygas į tas, kai vaiko namai buvo jo mamos kūnas. Inkubatoriuje sukuriamas „lizdelis“, kad naujagimis galėtų gulėti jam priimtinoje embriono pozoje, kad nebūtų per daug erdvės, būtų sienelės atsiremti – tarsi į mamos gimdą.
„Stengiamės inkubatorius apdengti, kad nebūtų šviesos, laikytis triukšmo režimo. Intensyvios terapijos skyriuje yra daug triukšmo. Instrumentų barškėjimas, veikia aparatai, tačiau siekiame, kad čia būtų kaip įmanoma daugiau tylos“, – sako gydytoja Rasa.
-
Kitoks kelias į gyvybę: kodėl negalintieji susilaukti vaikų važiuoja į Estiją, Latviją ar Turkiją?
-
Kodėl užmiegame kino teatre? Ką daryti, kad miegas būtų kokybiškas ir kada kreiptis į gydytoją? Medikės atsakymai
-
Vakaras Traumų ir skubios pagalbos skyriuje: pilna palata pūkų, VIP palatos ir pacientas su gyvate stiklainyje
Sovietmečiu tokie vaikai buvo persileidimas
– Sunku patikėti, kad tai, ką mes matome naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje, sovietmečiu buvo laikoma tiesiog persileidimu.
R.Tamelienė: Taip, naujagimis buvo tik nuo 28 savaičių ir nuo kilogramo svorio. Dabar pas mus kasmet gimsta apie 50 vaikų iki kilogramo svorio. Jie išgyvena ir auga sveiki. O sovietmečiu jie nebuvo vadinami naujagimiais.
I.Aldakauskienė: Tik su nepriklausomybe atsirado pokyčiai, kad naujagimis – nuo 22 savaitės. Seniau tokiems naujagimiams nebuvo teikiama pagalba, nors jie rėkdavo, šaukdavo – mūsų kartoje yra žmonių, kurie sako esantys grąžinti iš sanitarinės patalpos, nes, gimę per anksti, priešinosi mirčiai.
Naujagimių, pačių mažiausių, mirdavo daugiau nei pusė.
Pati šiame skyriuje dirbu nuo 2001 metų, tad aš jau nemačiau virsmo laikų, kai reikėjo pradėti teikti pagalbą tokiems vaikams, kai dar nebuvo įrangos, specialistų, priemonių, nebuvo ir žinių. Naujagimių, pačių mažiausių, mirdavo daugiau nei pusė.
R.Tamelienė: Sovietmečiu, kiek žinau, jie turėjo išgyventi tam tikrą skaičių dienų, kad būtų laikomi naujagimiais. Kai kurie išgyvendavo. Tiek apie tuos laikus žinau ir aš – tuo metu dar nedirbau.
Kai įvyko pokyčiai ir nuo 22 savaičių bei pusės kilogramo svorio gimęs vaikas imtas vadinti naujagimiu, vaikų mirtingumas išties labai išaugo. Mes neturėjome patirties jų gydyti, nebuvo reikalingos aparatūros.
Paskui labai greitai viskas keitėsi – medikai važinėjo, domėjosi, atsirado aparatūra. Taip atsirado ir rezultatai. Mirtingumas ne tik nukrito į buvusį lygį, bet pradėjo mažėti.
– Ar medikai žino, kad moteriai yra rizika anksčiau laiko gimdyti?
R.Tamelienė: Manau, kad į šį klausimą geriau atsakytų ginekologai, bet jei kas nors galėtų sumažinti neišnešiotų naujagimių skaičių – gautų Nobelio premiją. Tai atsitinka nuolat, visada. Tikėtina, kad moteris pagimdys anksčiau yra tada, kai nėštumas – daugiavaisis. Tačiau būna, kad moteris laukiasi vieno kūdikio ir pagimdo jį gerokai per anksti.
Pasaulyje gimsta apie 10 procentų neišnešiotų naujagimių, Lietuvoje 5–6 procentai. Pas mus šis skaičius yra mažesnis. Kodėl taip yra, ar mūsų genai geresni – nežinau.
– Neišnešiotukas nuo laiku gimusio naujagimio labai skiriasi vizualiai.
R.Tamelienė: Kaip pažiūrėsime. Jis juk turi visas kūno dalis, tik jos labai mažos. Rankutės, kojos mažos. Skirtumas matyti galbūt dėl to, kad naujagimio plona oda. Kuo jis mažesnis, tuo labiau ji persišviečia, todėl matyti visos kraujagyslės.
„Laukiame naujo paciento“
Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje – šioks toks sujudimas. Medikai palinkę ties tuščiu inkubatoriumi. Gydytoja Ilona sako, kad laukiama naujo paciento – jis netrukus bus atvežtas iš naujagimių ligų skyriaus.
Tiesa, nors šis vaikas gimė laiku, tačiau jam reikia papildomo deguonies. Mums besišnekučiuojant į intensyviosios terapijos skyrių inkubatoriuje kaip tik ir atvežamas ką tik į pasaulį atkeliavęs kūdikis.
Ką jaučia mama, tėtis, išgirdę žodžius „intensyvi terapija“? Jiems sunku, sako medikai. Sudėtinga žinia, nuo kurios sukausto baimė. Tačiau šiuo konkrečiu atveju situacija tikrai nėra krizinė – vaikas kvėpuoja pats, jam reikia tik papildomo deguonies.
Naujagimiai iš skyriaus į skyrių keliauja su transportiniu inkubatoriumi, kad būtų užtikrinami visi gyvybiniai poreikiai.
„Iš vienos vietos į kitą jie važiuoja tada, kai galima užtikrinti gyvybinius parametrus. Tikrai nebėgama su mirštančiu vaiku iš vieno skyriaus į kitą. Jei krizinė situacija – visų pirma jis yra atgaivinamas“, – sako gydytoja Ilona.
Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje kartu su savo vaikais gali būti ir tėvai – jų laikas čia nėra ribojamas.
Beje, jei naujagimis į intensyviosios terapijos skyriaus atvežamas tiesiai iš gimdymo skyriaus – tai trunka apie minutę, mat abu skyriai – greta. Tačiau šiuo atveju, sako gydytoja Ilona, vaikas atvežtas iš naujagimių ligų skyriaus: „Tai reiškia, kad keitėsi aukštas, reikėjo naudotis liftu. Užtruko apie 5–7 minutes. Todėl ir sakau, kad naujagimis negali būti vežamas ribinės būklės.“
Naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje kartu su savo vaikais gali būti ir tėvai – jų laikas čia nėra ribojamas. Ne tik gali – patys medikai juos skatina būti greta savo vaikų, nes tai yra ir ryšio kūrimas.
„Turbūt visko po lygiai“
– Išgirsti žinią, kad tavo vaikas gimė gerokai per anksti, labai sunku. Būna emocijų?
I.Aldakauskienė: Ir dar kiek. Kartais per ašaras nieko nesimato, ypač pirmą parą. Lydi didžiulis stresas, nerimas, panika ir neviltis – juk viskas įvyko ne taip, kaip tu tikėjaisi.
Šiandien naujagimių intensyviosios terapijos skyriuje jūs matėte stabiliai besijaučiančius vaikus, bet būna situacijų, kai vaiko būklė nėra stabili. Jis kovoja už gyvybę, kovojame už ją ir mes.
Antra vertus, šiame skyriuje yra ir ramybės, ir šypsenos – turbūt visko po lygiai.
Kai mamos žino, kad jos gimdys per anksti, nes procesai prasidėjo iš anksto ir dar pasisekė šiek tiek prailginti nėštumą – gimęs naujagimis joms jau yra pergalė, nes pavyko ilgiau išnešioti. Arba tada, jei jau buvo nesėkmingų nėštumų – tada neišnešiotas vaikas irgi pergalė. Bet kitai tai pralaimėjimas, nes ji iki šiol neturi kitos istorijos ir tikisi išnešioto vaiko. Jai pradžioje yra sunkiau.
Po baimės, nerimo tėvai pereina į stabilesnį etapą, atsiranda ramybė. O dar vėliau – ir nuovargis. Tuomet visi kartu ieškome gerų dalykų, į kuriuos galima atsiremti.
R.Tamelienė: Turime psichologą, kuris teikia pagalbą tėvams. Visada visi laukia išnešioto, sveiko naujagimio, bet jei jis gimsta mažas, prieš laiką – tėvams būna labai didelis sukrėtimas, tad jiems psichologo išties reikia.
Nuo pat to laiko, kai pradėjau vadovauti šiai klinikai, man buvo svarbu atkreipti dėmesį į tėvus, nes jiems šokas, nežinomybė, baimė. Jiems reikia prabūti ligoninėje po kelis mėnesius, todėl mes stengiamės tėvams čia sudaryti kuo geresnes sąlygas.
Turime šešias palatas, kur gali būti visa šeima. Įrengėme palatas toms mamoms, kurių vaikai guli intensyvioje terapijoje. Tada pastatėme skalbimo mašinas su džiovyklėmis, kad jos galėtų išsiskalbti, nes tai irgi reikalinga.
Yra didelis kambarys su virtuve, kur mamos gali atsivesti lankytojus, nes bendrose palatose jos guli po dvi. Tačiau daug laiko praleidžiant ligoninėje natūralu, kad norisi asmeninio ryšio, pokalbių, kurių niekas kitas negirdėtų.
Per pandemiją net ant stogo įrengėme poilsio kambarį – padėjo nevyriausybinės organizacijos. Beje, labai bendraujame su neišnešiotų vaikų tėvų organizacijomis „Padedu augti“ ir „Neišnešiotukas“. Jos abi mums padeda finansiškai, taip pat organizuoja savitarpio grupes.
Ateina mamos, kurios seniau yra pagimdžiusios neišnešiotus vaikus – jos ateina perduoti savo gerosios patirties, kartu geria arbatą, suteikia vilties, atsako į klausimus. Jos ne medikės, tačiau tai psichologų paruoštos moterys, kurios geba padėti.
Ryšys su tėvais – nuo pirmųjų akimirkų
– Kada neišnešiotukas išleidžiamas namo?
I.Aldakauskienė: Intensyviosios terapijos skyriuje naujagimis gali gulėti mėnesiais. Jo įsitvirtinimas gyvenime priklauso nuo daugybės dalykų. Kiekvienas vaikas gyvena savo gyvenimą, eina savo keliu. Vėliau jie perkeliami į kitus skyrius.
R.Tamelienė: Yra keli kriterijai. Visų pirma, jis turi būti sulaukęs ne mažiau nei 34 savaičių, kad būtų gerai išsivystęs kvėpavimo centras. Svoris yra mažiau svarbu. Mes į namus esame išleidę ir mažo svorio vaikus. Tarkime, į Klaipėdą išvažiavo vieno kilogramo ir 300 gramų naujagimis.
Tam, kad vaikas būtų pasiruošęs keliauti namo, jam turi nebereikėti papildomos šilumos šaltinio – nei inkubatoriaus, nei šildomos lovelės, nei lempos. Taip pat jis turi pats gebėti valgyti, nebebūti geltos ir panašiai.
Bandome perimti skandinavų iniciatyvą, kurie praktikuoja „ligoninę namuose“. Pagal skandinavų modelį, į namus gali būti išleidžiami ir naujagimiai su maitinimo zondais. Mat jiems teikiama tik tokia pagalba – maitinimas per zondą, o kitos medicininės pagalbos nereikia.
Tokios praktikos dar dažnai netaikome, bet vieną naujagimį neseniai išleidome ir viskas gerai – mama išmoko pakeisti zondą, tad dabar vaikas auga namuose.
Dar svarbu, kad į namus gali važiuoti tie naujagimiai, kurių tėvai yra labai gerai pasiruošę, moka visas naujagimio priežiūros procedūras.
– Naujagimio ryšys su mama, su abiem tėvais svarbus nuo pat pirmųjų akimirkų? Jis galbūt irgi padeda augti?
R.Tamelienė: Taip, būtent – padeda augti, padeda net kvėpuoti. Ryšys svarbus ir su mama, ir su tėčiu. Jis juos abu pažįsta, tik mamą, aišku, daugiau, nes su ja buvo vienas organizmas.
Yra pastebėta, kad taikant kengūros metodą – kai neišnešiotas nuogas naujagimis dedamas ant nuogos mamos krūtinės – pagerėja naujagimio kvėpavimas, sumažėja deguonies poreikis, jis geriau jaučiasi, jam yra ramu. Šis metodas sukurtas 8-ojo dešimtmečio viduryje Kolumbijoje, kai stigo aparatūros. Tada gydytojai ėmė tokius vaikus dėti ant mamos krūtinės, nes nuo jos kūno sklinda 37 laipsnių šiluma.
Yra pastebėta, kad taikant kengūros metodą – kai neišnešiotas nuogas naujagimis dedamas ant nuogos mamos krūtinės – pagerėja naujagimio kvėpavimas.
Netrukus pastebėta, kad taikant šį metodą yra mažesnis mirtingumas, vaikai greičiau auga, mamai gaminasi daugiau pieno, stiprėja vaiko imunitetas.
Mes visiems neišnešiotiems vaikams jį taikome kaip įmanoma anksčiau ir tai labai didelis ryšio komponentas. Tyrimais įrodyta, kad padėjus vaiką ant mamos krūtinės, jos organizmas gali jį pakankamai sušildyti, o jei per karšta – kūnas atvėsta.
Įkurtas donorinio pieno bankas
Gydytoja Rasa pakviečia į dar vieną nedidelį skyrių – donorinio pieno banką. Jis Kauno klinikose įkurtas 2016 metais, paėmus pavyzdį iš kitų Europos šalių.
„Tai didelis žingsnis pirmyn. Jei mamai neužtenka pieno, o tai labai svarbu ir neišnešiotiems naujagimiams, – jie gauna patikrintą kitų mamų donorinį pieną“, – sako gydytoja Rasa.
Donorinio pieno banke yra specialūs šaldikliai, kuriuose užšaldomas klinikose gulinčių ir pieno donorėmis galinčių būti moterų pienas. Ant maišelio – visa reikalinga informacija: kieno pienas, kokią dieną ir kurią valandą užšaldytas. Šaldiklyje palaikoma minus 20 laipsnių temperatūra.
Pieną patikrinus jis perpilamas į buteliukus, pasterizuojamas ir tada, juokauja medikai, keliauja pas vartotoją. Beje, prieš tai ištiriamos pieno maistinės savybės: riebumas, angliavandeniai.
Gydytoja Rasa dar palydi į gimdymo palatą, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo tarsi visiškai paprasta palata ar net greičiau – namų kambarys. Tokia aplinka taip pat sukurta tam, kad mamos jaustųsi kuo geriau ir patirtų kuo mažiau įtampos.
Jos, žinoma, išvengti kartais ir nepavyksta – kai į pasaulį beldžiasi neišnešiotukas, iki 32 savaičių, gimdyme visada dalyvauja gaivinimo komanda, greta būna intensyviosios terapijos skyriaus medikai. Jų pagalbos prireikia ne tik tuomet, kai vaikas gimsta per anksti, tačiau ir dėl gimdymo komplikacijų. Jų pasitaiko ir tada, kada gimsta pilnai išnešiotas vaikas.
„Prie mirties niekada negali priprasti“
– Kalbėjome apie tėvų emocijas ir kokios jos būna. O medikai irgi turi emocijas, nepaisant to, kad čia būna visko – sudėtingų gimdymų, neišnešiotų naujagimių.
R.Tamelienė: Emocijų yra visada, o prie mirties niekada negali priprasti. Bet tu nuolat mokaisi: kaip tai priimti, kaip išgyventi. Įkvepia geri pavyzdžiai, istorijos, kai ateina tėvai su penkerių metų vaiku, kuris buvo mūsų pacientas. Arba ateina jau suaugęs žmogus, kuris irgi gimė šiame skyriuje.
O tėvams visada sakome: čia svarbu gyventi šia diena. Būna sudėtingų komplikacijų, sudėtingų infekcijų ir nepasiseka vaiko išgelbėti. Kartais, matai, kad nebus nieko, nepavyks, kad tai nesuderinama su gyvybe.
– Ar klinikoje yra pakankamai įrangos, kurios reikia tokiems vaikams?
R.Tamelienė: Mes turime viską, bet aparatūra sensta, o tokiems vaikams yra svarbus kiekvienas gramas, tikslūs mililitrai. Koja kojon su nauja medicinine įranga negalime suspėti, nes neonatologija yra viena brangiausių medicinos sričių – naudojame daug aparatūros, ji brangi.
Atliekame ir daug operacijų, apie 100 per metus. Kiekvienais metais ieškome rėmėjų, akcijų. Šiemet akciją skelbė Kauno „Žalgiris“ per rungtynes su „Barselona“ ir žmonės buvo kviečiami aukoti trumpuoju numeriu. Mes patys nuolat ieškome galimybių. Kasmet parašau apie 50 laiškų į įvairias dideles organizacijas, prašydama padėti. Kasmet atnaujinti aparatūrą mums patiems būtų per didelė finansinė našta.
– Ne kartą medikams jau esu uždavusi klausimą, paklausiu to ir jūsų. Įdomu, ką jaučia gimdamas žmogus? Baimę, nerimą, šaltį?
R.Tamelienė: Nežinau. Mes galime nebent sugalvoti patys, ką jaučia gimdamas naujagimis – ar šaltį, ar baimę, ar šviesą. Bet mes to nežinome, nė vienas savo gimimo neatsimename.
– Gal tai ir gerai?
R.Tamelienė: O gal kaip tik ne? Jei tu esi jau didelis ir nebetelpi pas mamą – gal gimti yra malonus jausmas?
