Šeimos medicinos gydytoja-rezidentė Eglė Astašauskaitė buvo viena iš pirmųjų rezidentų, pasisiūliusių savanoriškai padėti kovoje su šalį užklupusiu koronavirusu. Išreiškusi norą prisijungti prie Kauno klinikinės ligoninės (KKL) Infekcinių ligų klinikos kolektyvo, netrukus ji vyko į Suvalkijos sostinę, Marijampolę, kur pagalbos rankų reikėjo kur kas labiau nei Kaune.
„Sudėtingoje situacijoje svarbu prisiminti, kad esame ne tik gydytojai, bet ir žmonės“ – sako pašnekovė, pasirinkusi ne buvimą nuošalyje, o pagalbą žmonėms ir patirčių kaupimą fronto linijoje.
– Egle, papasakokite, kaip visgi atsidūrėte Marijampolėje?
– Kovo viduryje paskelbus karantiną tarsi trumpam sustojo gyvenimas: ir akademinis, ir praktinis darbas. Dėl didelės darbo apkrovos KKL Infekcinių ligų klinikoje, atsirado galimybė savanoriškai padėti kolegoms. Pasisiūliau viena iš pirmųjų. Netrukus su papildomomis jėgomis KKL Infekcinių ligų klinikoje darbas stojo į vėžes. Bet netrukus gavome pranešimą, kad reikalingi savanoriai gydytojai rezidentai dirbti Marijampolės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje (SPS). Kai kurie medikai ten turėjo kontaktą su sergančiaisiais COVID-19, todėl yra saviizoliacijoje. Ligoninė iš esmės yra uždaryta, veikia tik SPS. Tad nesinorėjo palikti kolegų vienų. Jaučiau didelį norą, pareigą ir nedvejodama pasisiūliau vykti į Marijampolę. Taip aš ir dar dvi mano kolegės, Viktorija ir Edita, atsidūrėme ten. Džiaugiamės, kad dirbame Marijampolėje, kolektyvas čia be galo draugiškas ir paslaugus. Tikrai noriu nuoširdžiai padėkoti Marijampolės SPS kolektyvui, ypač vedėjai gyd. D.Voverienei už šiltą priėmimą ir apskritai, už galimybę dirbti. Taip pat LSMUL KK kolektyvui bei Šeimos medicinos klinikos administracijai už suteiktas apsaugos priemones išvykstant, rūpinimąsi mumis bei skiriamą dėmesį. Manau, galiu drąsiai sakyti už mus visas tris, jog tikrai jaučiamės svarbios ir gerbiamos tiek Marijampolės SPS, tiek ir LSMUL Kauno klinikų kolegų bei administracijos.
– Kaip atrodė pirmasis budėjimas Marijampolės ligoninėje?
– Mano, kaip gydytojos rezidentės, karjeroje tai buvo apskritai pirmasis 24 valandų trukmės budėjimas. Tiesa, atliekant internatūrą esu turėjusi parą trunkančių budėjimų, tačiau dabar atsakomybė visai kita.
Turiu pripažinti, kad buvo sunku. Kolektyvas buvo paslaugus, malonus, bet vis tiek tai buvo nauja vieta, sudėtinga ir pati situacija ligoninėje dėl koronaviruso. Labai greitai reikėjo adaptuotis prie naujos tvarkos ir aplinkos, tad stresas buvo neišvengiamas.
Darbo metu laikas ėjo labai greitai, pacientai atvykdavo arba būdavo atvežti GMP vienas po kito. Pacientų būklės buvo įvairaus sunkumo: nuo stabilios iki netekčių. Kaip tyčia, pirmas budėjimas ir vienu metu miršta 2 asmenys... Gaivinimo veiksmai buvo atliekami tuo pačiu metu. Tada negalvojau, kad esu pavargusi, kad stresinė situacija, su kolegomis darėme viską, ką galėjome, tačiau nepaisant visų dėtų pastangų, abu asmenys mirė. Atvirai kalbant, buvo tikrai labai liūdna. Pamenu, reikėjo kelių minučių pertraukos, kad suimčiau save į rankas ir galėčiau toliau dirbti.
Tą patį budėjimą turėjome vieną patvirtintą COVID-19 atvejį. Įstrigo labai to asmens pasakyti žodžiai: „Aš tiesiog jaučiu, kad jau namo nebegrįšiu“. Asmuo buvo perkeltas į KKL Infekcinių ligų kliniką, ir vėliau sužinojome, kad ten ir mirė. Liūdna, situacija yra tokia, kokia yra – negailestinga. Tai liečia ne tik pacientus, bet ir darbuotojus.
Tą patį budėjimą turėjome vieną patvirtintą COVID-19 atvejį. Įstrigo labai to asmens pasakyti žodžiai: „Aš tiesiog jaučiu, kad jau namo nebegrįšiu“.
– Kaip jaučiatės siaučiant koronavirusui? Kokiomis nuotaikomis gyvenate?
– Nepasakyčiau, kad nuotaika yra bloga. Jaučiuosi iš tikro gana gerai, kas liečia darbą, nes turiu galimybę tiesiogiai dirbti su koronaviruso aukomis ir prisidėti prie bendro visų medikų tikslo – padėti žmonėms ir vieni kitiems. Jaučiuosi pilietiška ir daranti gerą darbą – tai savotiškai įkvepia mane pačią. Žinoma, būna užeina baimė, bet tuoj pat ir praeina. Mes, medikai, visada kovojame su nematomu priešu. Ta kova medicinoje yra nuolatinė.
Čia, Marijampolėje, gyvenu viešbutyje. Tai nėra namai, todėl gyvenamosios aplinkos pasikeitimas prisideda prie savijautos, ypač tai pajaučiu po budėjimo. Čia atsiranda ta nematoma mano darbo pusė atvykus į dirbti į kitą miestą. Namuose Kaune turiu savo kampą, mėgstamą knygą, galiu užsiimti įvairia veikla ar kažkokiu kitu būdu, kuris atpalaiduoja. Čia viskas, ką galiu, tai išeiti į parką ar miesto centrą pasivaikščioti, atsisėsti ant suoliuko ir pasigrožėti pavasario paliesta gamta, viešbučio kambaryje pažiūrėti filmą ar serialą. Bet visa tai vis tiek neatstoja namų. Žinoma, džiaugiuosi, kad yra laiko mokslinei literatūrai skaityti, nes pasitaiko įvairių ligonių, patologijų. Tad skaitau, ruošiuosi. Atvirai kalbant, tai aukso vertės praktika.
Namuose Kaune turiu savo kampą, mėgstamą knygą, galiu užsiimti įvairia veikla ar kažkokiu kitu būdu, kuris atpalaiduoja. Čia viskas, ką galiu, tai išeiti į parką ar miesto centrą pasivaikščioti.
– O kokia dabar yra nusistovėjusi jūsų darbo rutina?
– Darbą pradedu 8 val. ryto. Atvykusi persirengiu medicininę pižamą. Dabar jau neatsiejama darbo dalimi tapo kruopštus apsauginių priemonių užsidėjimas. Tai ir akiniai arba skydelis, apsauginis chalatas arba kostiumas ir kt. Visą tą „džiaugsmą“ užsidedi ant savęs. Šalia visada yra stebėtojas, kuris žiūri, ar viskas tvarkinga. Džiugu, kad labai laikomasi protokolo ir daroma taip, kaip reikia. Tuomet eini pakeisti savo kolegės, kuri jau budėjo 24 valandas. Aptariame su ja, kokia buvo pastaroji para, kokios patologijos išskirtos, kurie pacientai laukia tyrimų rezultatų, kokia numatoma tolimesnė taktika stebimų pacientų ir taip susidėlioji darbo pradžią.
Jeigu nėra nei vieno paciento, kurį reikia tuo metu stebėti, tada darau tą ką ir visą likusią parą – priimu atvežamus ligonius. Marijampolės ligoninės SPS suskirstytas į zonas: žalią, oranžinę ir raudoną. Žalioji zona skirta pacientams, kurie nekarščiuoja ir potencialiai negali būti laikomi infekuotais koronavirusu. Toje zonoje taip pat dirba gydytojas terapeutas. Ten apsaugos priemonės yra būtinos, tačiau ne tokios griežtos, kaip zonoje, kurioje dirbu aš, kadangi į žalią zoną niekada nepatenka potencialiai užsikrėtusiu koronavirusu laikomas asmuo.
Tuo tarpu oranžinėje zonoje priimami karščiuojantys ligoniai, juos laikome potencialiai infekuotais, taip pat sunkių būklių pacientai ir kt. Aš ir mano kolegės būtent ir dirbame oranžinėje zonoje.
Budėjimo metu vis kas nors vyksta: tikrini gyvybines funkcijas, jas užtikrini, skiri tyrimus, gydymą ir t.t. Paimamas COVID-19 tyrimas, siunčiamas į Kauną. Atsakymų laukiame 7-10 valandų, bet yra tekę laukti 18 ir daugiau valandų. Turime skubaus tyrimo galimybę, tačiau iš praktikos galiu pasakyti, jog jo atsakymų vis tiek reikia laukti daugiau negu 6 valandas. Darbą apsunkina, kad Marijampolėje nėra reanimacijos skyriaus (jis uždarytas dėl karantino) ar kitų skyrių, kai reikia skirti deguonies terapiją – galimybės ribotos. Ligonių per parą atvežama nemažai, o vietų skaičius oranžinėje zonoje taip pat ribotas.
Kartais atrodo nebežinai, ką daryti, bet imi ir darai, nes tavo pareiga sergančiajam padėti. Keliame tuomet pacientus į 5 aukštą, kur yra Vidaus ligų skyrius, bet dėl karantino jis uždarytas ir dabar ten įrengtos izoliacinės palatos su galimybe skirti deguonies terapiją. Ten patenka pacientai, kuriems suteikta būtinoji pagalba ir jie laukia COVID-19 tyrimo atsakymo. Tada sprendžiame, ar išleidžiame pacientą ambulatoriniam gydymuisi ar reikalingas stacionarinis gydymas. Taip ir lakstai iš pirmo aukšto į penktą.
Srautai nemaži, tad kantriai laukiame tyrimų atsakymų. Bet svarbiausia tame chaose prisiminti, kad esi ne tik medikas, bet ir žmogus. Reikia atjausti ir pacientą, kuris tas ilgas valandas laukia tyrimo atsakymo.
Svarbiausia tame chaose prisiminti, kad esi ne tik medikas, bet ir žmogus. Reikia atjausti ir pacientą, kuris tas ilgas valandas laukia tyrimo atsakymo.
Kai gauname COVID-19 tyrimo rezultatus, tuomet sprendžiame, kur pacientą stacionarizuosime, jeigu jam reikalingas stacionarinis gydymas. Ir čia prasideda pati nemaloniausia darbo dalis – skambučiai į ligonines ir ieškojimas, kas galėtų priimti pacientus. Nereikia susidaryti vaizdo, kad pacientas negauna stacionarinio gydymo, jeigu jis reikalingas, jis gauna jį visada, bet tie skambučiai labai viską apsunkina. Skambini į Kauno klinikas, į Respublikinę Kauno ligoninę, derini, prašai, kad priimtų. Tas procesas užtrunka, vyksta nuolatinės derybos.
Čia norisi paprašyti kolegų supratingumo: kai skambiname dėl ligonių iš Marijampolės ligoninės SPS, reikia suvokti, kad pas mus šiuo metu stacionarizuoti pacientus nėra jokios galimybės ir kaskart klausyti priekaištų jokio noro nė vienas dirbantis tikrai neturime. Bet labai noriu pasidžiaugti ir pagirti LSMUL KK Operatyviojo darbo koordinavimo centro darbuotojas, nes jos visada labai malonios ir paslaugios.
– Kaip pavyksta tvarkytis su emocijomis?
– Į darbą aš einu su gera nuotaika. Kolektyvas labai daug lemia, kaip tu jautiesi darbo vietoje. O atmosfera pas mus yra gera. Stresas, žinoma, kad jis yra. Visi su juo susiduriame ir tvarkomės kas kaip galime. Kai pirmo budėjimo metu netekau dviejų pacientų, reikėjo kelių minučių sugrįžti į save, nurimti. Nedažnai taip įvyksta, bet pasitaiko. Tiesiog tai yra pareiga, noras padėti, dėl jo ir važiavau į ligoninę, niekas nevertė.
Stresuoja ne tik darbuotojai, bet ir pacientai. Pirmiausia, dėl to, kad reikės COVID-19 tyrimą atlikti, o tuomet jau ir laukiant jo atsakymų. Dažnai pacientai derisi su manimi, gal visgi galėtų važiuoti namo, tada gražiai ir mandagiai aiškini, kodėl dabar to padaryti jie negali. Būna supykę meta telefoną į sieną, tada jį pakeli, surenki ir paduodi atgal. Kantriai ir maloniai paprašai, kad daugiau taip nedarytų. Tokią minutę negali būti tik gydytojas ar tik darbuotojas, kurį įžeidė toks paciento elgesys, turi likti ir žmogus bei įsijausti į paciento vaidmenį. Emocijos yra darbo dalis, mokomės to ir medicinoje, ir gyvenimo mokykloje. Ir reikia suprasti, jog jeigu pacientas guli lovoje jau kažkelintą valandą, yra, pvz., alkanas, tu stengiesi suderinti su jo šeima bekontaktį maisto pristatymą į ligoninę tik tam, kad pacientas būtų patenkintas, kad jam būtų patogu. O kai laimingas pacientas – tada ir visos mano pačios emocijos ramios ir teigiamos.
Emocijos yra darbo dalis, mokomės to ir medicinoje, ir gyvenimo mokykloje.
– Kokie laisvalaikio užsiėmimai padeda atsipalaiduoti?
– Dirbdama būnu visą laiką su apsaugine apranga. Tai tikrai vargina. Grįžus labai smagu po karšto dušo persirengti į patogią namų aprangą. O tada rutina labai paprasta. Einu pasivaikščioti, grįžusi skaitau mokslinę literatūrą, nes viskas šviežia, iškyla klausimų, žiūriu, ką galėsiu daryti geriau kitą kartą.
Jeigu būčiau Kaune, tai žinoma veiklos daugiau turėčiau. Čia, Marijampolėje, gyvenu viešbutyje, todėl atpalaiduojančios veiklos užsiėmimas ribotas. Tad čia vienintelis toks trūkumas šios situacijos.
– Kas jus labiausiai motyvuoja dirbti medicinoje? Kodėl pasirinkote tokią profesiją?
– Labiausiai motyvuoja pacientai. Kad ir dabar, dirbant SPS, pacientams suteiki skubią pagalbą ir jiems pagerėja. Tada jie atsistoja ant kojų, dėkoja, nuoširdžiai šypsosi, ploja rankomis, na, ir jauti, kad ne veltui visa tai darai. Dabartinėje situacijoje stengiesi būti kuo malonesnis ligoniui. Ta paciento šypsena atperka visas sunkias minutes ir tai yra tas dalykas, kuris veža tolyn.
Noras stoti į mediciną buvo visada nuo pat vaikystės. Buvau tas vaikas, kuris mieliau skaitydavo knygas, mokydavosi, su teleskopu žiūrėdavo į žvaigždes. Žmogaus anatomija mokykloje buvo kažkas ypatingo. Noras padėti kitam visada glūdėjo viduje.
Pirmiausia po mokyklos stojau į Anglijos aukštąją mokyklą, į biomedicinos mokslus. Studijuodama ikiklinikinius dalykus supratau, kaip man patinka klinikiniai atvejai. Patinka matyti pacientą ir gauti grįžtamąjį ryšį.
Tad baigusi studijas Anglijoje, stojau į mediciną čia, Lietuvoje. Pasimokiau 6 metus. Visko buvo: ir ašarų, ir džiaugsmo, ir juoko. Išlaikius baigiamuosius egzaminus, atėjo didžiausias iššūkis – stoti į norimą rezidentūros programą. Pasirinkimą būti šeimos gydytoja nulėmė asmeninės savybės ir vertybės. Man labai svarbu, kaip pacientui sekasi, kaip jis progresuoja, kaip jaučiasi su liga ar pasveiksta. Tas atgalinis ryšys mane ir paskatino stoti į šeimos mediciną. Myliu šitą specialybę, kuri sujungia – pacientas ir tu tampate tarsi šeima. Jaučiuosi savo vėžėse, nė karto nesigailėjau dėl savo sprendimo.
– Ko palinkėtumėte kolegoms, taip pat dirbantiems priešakinėse linijose?
– Pirmiausia tai kantrybės. Laikas labai sunkus. Tad linkiu nepamiršti geros nuotaikos ir pajuokauti su kolegomis, nes tai tikrai praskaidrina nuotaiką dirbant. Supratingumo pacientams ir tarpusavio santykiuose. Noriu paskatinti laikytis karantino. Jei laikysimės, tai ir įveiksime tą kovą visi kartu. Raskite laiko poilsiui, mėgstamai veiklai, skambučiui šeimai ar draugams. Raskite būdą atsiriboti ir bent 30 min. negalvoti, kad šiandien pasaulyje yra koronaviruso pandemija.
Projektas „Priešakinėse linijose“ siekia suburti visų sričių Lietuvos medicinos darbuotojus ir kartu kurti karantino metraštį globalios pandemijos COVID-19 metu. Kviečiame visus medicinos darbuotojus pasidalinti savo pačių įamžintomis akimirkomis – vaizdo medžiaga, nuotraukomis, asmeninėmis istorijomis, atskleisti savo emocijas, darbo užkulisius, kasdienius džiaugsmus, kurti stiprų vienybės pojūtį bei palikti autentišką turinį ateities kartoms. Informacijos laukiame akimirkos@ugdantikomunikacija.lt.
