Po žinutės atsiliepė daugybė žmonių
Fotografė Agnė Solovjovaitė, netekusi tėčio, socialiniame tinkle „Facebook“ negailėjo piktų žodžių gydytojams, kurių neveiklumas, jos manymu, pražudė jį.
„Kai labai sergi ir tikiesi, kad ligoninėje tau padės ir tavimi rūpinsis, net nekeli klausimo dėl daktarų gerumo ar išmanymo. Bet Biržuose žmonės su viltimi tiesiog pražudomi. Miršta vienas po kito ir niekas nieko nedaro – „dar viena mirtis, pasitaiko...“ Bet šį kartą viską matau iš labai arti ir tai yra žiauru“, – rašė mergina.
Nuslūgus emocijoms ji šios temos buvo nusprendusi toliau nevystyti, tačiau kai pamatė, kiek žmonių pasidalijo jos žinute, nusprendė visko taip nepalikti. Tėčio jau neprikelsi, bet gal tai išgelbės kieno nors kito gyvybę.
„Neketinau viešinti šios istorijos, bet kai parašiau apie tai „Facebook“, atsirado masė žmonių, patyrusių panašias istorijas šioje ligoninėje. Todėl nusprendžiau, kad tai nėra tik mūsų skausmo reakcija. Suprantu, kad esant tokiai situacijai sunku kritiškai mąstyti ir nesinori užsipulti gydytojų, bet per daug žmonių pasakoja panašias istorijas. Manau, nepriežiūros problema ligoninėje tikrai yra, nors įrodyti – neįmanoma“, – tikino pašnekovė.
Intensyvios terapijos skyriuje nebuvo vietų
Velionio brolis Dainius Solovjovas pasakojo, kad Genadijus blogai jautėsi nuo Kalėdų, todėl apsilankė pas savo šeimos gydytoją. Kai sveikata dar labiau pablogėjo, jo gydytoja patarė kreiptis į ligoninę. Į ją vyras atvyko jau sunkios būklės – visas ištinęs, pamėlęs, sunkiai kvėpuojantis ir sunkiai vaikštantis. Per pusantros paros ligoninėje jis mirė.
„Mes buvome ramūs, kad jis ligoninėje, nes pasitikime medikais. Iš pradžių galvojau atsivežti jį į Kauną, bet nusprendėme, kad tegu Biržų gydytojai įvertina, pasižiūri, gal ir nereikia jo niekur vežti. Jei būčiau matęs, kaip jis atrodė, tikrai nebūčiau palikęs Biržuose. Dažnai skambinau broliui, bet susikalbėti su juo buvo sunku. Po kiekvieno žodžio jam reikėdavo įkvėpti. Dažnai jis tiesiog neatsiliepdavo. Apie antrą valandą dienos jis man pats paskambino. Kai paklausiau, kaip jo sveikata, sakė, kad nekaip. Tačiau jis buvo visiškai sąmoningas, dar ir pajuokavo. Kaip supratau, jam dar nebuvo daryti jokie tyrimai.
Vakare jam neprisiskambinau, todėl pradėjau ieškoti budinčio gydytojo. Kai jo pagauti nepavyko, paprašiau slaugytojų suteikti informaciją. Jos, aišku, nelabai gali teikti tokią informaciją, todėl nelinkusios kalbėti, bet trumpai papasakojo: „Guli lovoje, pamėlęs, sunku kvėpuoti, būklė sunki.“ Mane suglumino jų tonas – be jokių emocijų. Skambėjo tarsi „labas rytas“.
Paprašiau, kad jos užsirašytų mano kontaktą ir, jei kažkas pasikeis, skambintų bet kokiu metu. Vėlai vakare sulaukiau brolio skambučio. Greičiausiai seselė paprašė jo paskambinti, nes girdėjau raginimą, kad jis kalbėtų. Toks jausmas, kad slaugytojos norėjo, kad aš nusiraminčiau ir daugiau joms netrukdyčiau“, – teigė D.Solovjovas.
Vyriškiui nesuprantama, kodėl medikai, patys pripažindami, kad paciento būklė sunki, neguldė jo į intensyvios terapijos skyrių, nedavė jam pakvėpuoti deguonies. Personalas aiškino, kad tiek intensyvios terapijos lovos, tiek palatos su deguonimi užimtos. Į Panevėžio ligoninę, turinčią daugiau įrangos, taip pat nuspręsta jo nevežti. Esą nėra reikalo.
Motina atvyko aplankyti jau mirusio sūnaus
„Vakare, kai brolis pasakė, kad jam truputį geriau, aprimau, paskambinau mamai, kad ir ją apraminčiau. Ryte, kaip šiandien atsimenu, 7.41 val. paskambinau į gydytojo kabinetą. Atsiliepė sekretorė ir sujungė.
„Būklė sunki, bet yra šioks toks palengvėjimas, tinimas šiek tiek praėjo“, – aiškino gydytojas. Jis yra ir ligoninės direktorius. Kai pasiteiravau, kokie tyrimai jam buvo atlikti, šis susierzino, kad kišuosi į gydymą. Paaiškinau, kad svarstau apie galimybę vežti brolį į Kauną, todėl klausiu. Gydytojas rėžė – kodėl iškart nevežėme. Ir pridūrė, kad pagal įstatymą jiems duodamos trys dienos diagnozei nustatyti.
Įsivaizduokite: tau pasako, kad sūnui geriau, atvažiuoji aplankyti, o jo nėra, jis miręs. Miręs buvo dar prieš septynias, kai gydytojas aiškino, kad jam geriau.
Suprantu, jei simptomai nėra pavojingi, bet apie kokias tris dienas galima kalbėti, kai žmogus per pusantros paros mirė? Tačiau tuomet po pokalbio jaučiausi ramus, nes gavau patikinimą, kad brolio sveikata pagerėjo.
Jau vykdamas į darbą sulaukiau skambučio iš mamos telefono. Skambino gydytojas ir pranešė, kad mano brolis mirė. Visiškai pasimečiau. Girdėjau, kaip motina nesavu balsu šaukia. Įsivaizduokite: tau pasako, kad sūnui geriau, atvažiuoji aplankyti, o jo nėra, jis miręs. Miręs buvo dar prieš septynias, kai gydytojas aiškino, kad jam geriau“, – prisiminė pašnekovas.
Svarstė, kas būtų, jeigu būtų
Kitą dieną D.Solovjovas su žmona nuvyko pas Biržų ligoninės direktorių ir buvusį brolio gydytoją Nikolajų Jelozą, kad šis atsakytų į jiems kilusius klausimus.
„Gydytojas tik pasakė, kad supainiojo pacientų pavardes: esą „viena ausimi telefonu su jumis kalbėjausi, pro kitą ausį čia rėkauja personalas, neteisingai išgirdau pavardę“. Koks personalas jam galėjo rėkauti į ausį, kai sekretorė mane sujungė su jo kabinetu? Nelabai norėčiau tikėti, kad kai direktorius kalba telefonu, kas nors atėjęs triukšmautų.
Klausėme, kodėl jam nebuvo nuleisti skysčiai, kad palengvintų širdies darbą. Tačiau gydytojas sakė, kad nematė reikalo. Nežinau, gal brolis vis tiek būtų neišgyvenęs, bet mes būtume tikri, kad jam tikrai padaryta viskas, kas įmanoma. Jam skyrė šlapimą varančių vaistų, tačiau jo žmona sakė, kad nors jam buvo lašinama lašinė, jis nesišlapino. Viskas ėjo į kūną. Suprantu, kad jis turėjo rimtą širdies ligą, bet jeigu būtų nuleidę skysčius, o tai tokiais atvejais ir daroma, gal būtų atsigavęs“, – svarstė pašnekovas.
Gydytojas apgailestauja tik dėl dviejų klaidų
Biržų ligoninės direktorius N.Jeloza įsitikinęs, kad pacientui buvo suteikta maksimali pagalba. Bėda ta, kad žmogus į ligoninę atvyko jau tada, kai buvo kritinės būklės. Esą jei reguliariai ir laiku lankytųsi pas gydytoją, šios situacijos visai nebūtų.
„Melas, kad nebuvo deguonies. Kiekvienoje palatoje pas mus yra deguonies. Kitas klausimas, ar tikrai to deguonies reikia. Pacientas iš tiesų sunkiai kvėpavo, bet kai gavo šlapimą varančių vaistų, jam pasidarė lengviau, netgi atsistatė širdies ritmas. Deja, yra dalykų, kurie mums nepavaldūs. Jis tikrai gavo viską, netgi padarėme echoskopiją. Tai ir viskas, ką galėjome padaryti tuo metu.
Aš budėjau tą naktį ir pats jį išlydėjau Anapilin. Bet kvaila situacija – palatoje guli du pacientai su identiškomis problemomis. Ir pavardės abiejų baigiasi vienodomis galūnėmis.
Intensyvios terapijos skyriuje iš tiesų visos vietos buvo užimtos. O kaip jūs elgtumėtės tokiu atveju? Ar reikėjo kurį nors sunkios būklės ligonį iškelti ir įkelti kitą? Tarp sunkių ligonių yra sunkesnių, todėl, pagal situaciją, buvo pasielgta, kaip priklauso.
Artimieji klausė, kodėl mes nenuleidome skysčių. Nesąmonė. Jeigu nori žmogų nudaigoti, tai daryk. Gal trys litrai to skysčio ir buvo, bet tokiam žmogui tai nėra daug, juolab kad jis visas buvo sutinęs, tai reiškia, kad jo audiniai, kaip kempinė, prisigėrė skysčio. Viena, kai onkologiniams ligoniams nuleidžia kokius 8 litrus, o šis atvejis visai kitokio pobūdžio“, – teisinosi medikas.
N.Jeloza teigė padaręs tik dvi klaidas. Pirmoji, kad apie sveikatos būklę informavo telefonu.
„Aš budėjau tą naktį ir pats jį išlydėjau Anapilin. Bet kvaila situacija – palatoje guli du pacientai su identiškomis problemomis. Vienoje rankoje telefonas, kitoje rankoje tušinukas, pasirašinėju dokumentus. Ir pavardės abiejų baigiasi vienodomis galūnėmis. Telefone blogas garsas ir man pavardė asocijuojasi su gyvu pacientu. Juk natūralu, kad apie gyvus teiraujamasi.
Tik vėliau pradėjau galvoti – buvo pasakyta, kad mama ateis. Tas pacientas, apie kurį kalbėjau, 1946 metų gimimo, negi jo mama gyva. Tada supratau, kad kalbėjau apie kitą žmogų. Kai pamačiau, kokį idiotišką grybą supjoviau, skambinu ligos istorijoje duotu telefonu, bet pasirodė, kad neteisingai užrašytas numeris. Kai atėjo motina, jos atsiprašiau. Tačiau didžiausia bėda, kad padariau tai, ko neturėjau daryti – teikti informacijos telefonu“, – prisipažino medikas.
Dukros prielaida: pacientams taikomi dvigubi standartai
Šie argumentai artimųjų neįtikino. „Kai uždavėme klausimus gydytojui, jis atsakinėjo išsamiai, mandagiai, bet toks įspūdis, kad jau buvo paruošęs atsakymus. Nebežinau, kas yra tiesa, o kas melas. Negalime kaltinti gydytojo tiesiogiai, kad jis ko nors nepadarė, bet kyla klausimas, kodėl dūstančiam žmogui neduoda net deguonies pakvėpuoti? Kodėl nenusiurbia vandenų, kai jis toks ištinęs, jog jau judėti nebegali? Kodėl žmogus su širdies liga paliekamas ligoninėje, kuri neturi kardiologo? Tėtis sakė, kad jam echoskopija nebuvo daryta, tačiau ligos istorijoje ji atsiradusi.
Dėl įvairių pacientų skundų N.Jelozą buvo pasikvietę pasiaiškinti savivaldybės atstovai. Man perpasakojo, kad mano tėvą medikas pavadino alkoholiku. Tuomet apskritai kyla klausimas, kokius žmones mes gydome. Jeigu geriantis, tai negydome? Jeigu senas, tai negydome?
Anksčiau tėtis iš tiesų turėjo problemų dėl alkoholio, bet pastaruoju metu buvo susitvarkęs, negėrė ir gyveno normalų gyvenimą. Žinoma, dėl tinimo jis atrodė baisiai. Gal gydytojas ir pagalvojo, kad atvežė bomžą. Susidaro įspūdis, kad tiesiog yra skirtingas požiūris į pacientus: vienus labiau prižiūri, kitus – mažiau“, – svarstė A.Solovjovaitė.
