LRT laidoje „(Ne)emigrantai“ lietuvė Kristina, gyvenanti Maltoje, pasakojo, kad ėmėsi biofotoninės mitybos – įprastą maistą pakeitė saulės energija. Moteris tvirtino, kad minčių ir psichologinio nusiteikimo galia jai pavyko du mėnesius ištverti be maisto, 10 dienų – ir be vandens.
Pasak Kristinos, atsisakyti maisto paskatino smalsumas ir noras ištirti fizines kūno galimybes: „Vienu metu atėjo aiškus suvokimas, kad fizinio maisto žmogui, norint išgyventi, nereikia, nes yra aukštesnė mitybos forma. Visas pasaulis gali nesutikti, bet aš tai išgyvenau praktiškai. Tuo skiriasi patirtis ir teorija. Teorija yra tikėjimas – vieni tiki, bet niekada nepatikrina. Bet man buvo įdomu ir patikrinusi supratau, kad tai įmanoma.“
Aukštesne mitybos forma ji vadina biofotoninę mitybą – mitybą saulės energija. Kristina sako, kad biofotonų yra visur aplink mus, o norint atsisakyti įprasto maisto ir maitintis biofotonais, reikia kūną ir protą parengti psichologiškai.
„Biofotonų yra visur – ir urve, ir lauke, tik dėl užterštumo jų koncentracija gali skirtis. Jei žmogus nėra sąmoningai aktyvavęs ir paruošęs savo kūno biofotoninei energijai, jam reikalingas maistas. Jeigu jis tiesiog nustotų valgyti fizinį maistą, žinoma, mirtų, to aš neskatinu. Reikalinga praktika, kvėpavimo pratimai ir tam tikros proto technikos, kad būtų galima tą energiją sąmoningai pasiekti. Tada ne badaujama, o vis tiek valgoma – tik per biofotonus“, – sako Kristina.
Ji tvirtina, kad būtent tokiu būdu net 10 dienų ištvėrė be vandens, du mėnesius nieko nevalgė ir vis tiek jautėsi žvali, nekrito svoris. Kristina sako, kad pasaulyje daug tokią mitybą propaguojančių žmonių. Kadangi iš aplinkinių ji sulaukia daug kritikos ir nepatiklių žvilgsnių, šia tema dažniausiai bendrauja tik su bendraminčiais.
Gydytojas: biofotonais maitinasi tik augalai
V.Morozovas sako, kad apie tokią mitybą girdėti teko, nes taip maitinasi augalai. „Jei nebūtų tokios mitybos, žemėje nebūtų gyvybės. Viskas, kas turi chlorofilo, kitaip sakant – augalai, minta saulės energija. Tai – biofotoninė mityba, tačiau tuo ji ir baigiasi. Kalbant apie žmones – jei mutuotume taip, kad odos ląstelės sugebėtų sintetinti chlorofilą ir pasisavinti saulės energiją, oda įgautų žalią spalvą ir galėtų ja maitintis. O jei ne – tikrai neįmanoma“, – sako gydytojas.
Pasak jo, ilgą laiką būnant be vandens ir maisto organizme prasideda sunkiai grįžtami procesai: „Žmogus išsenka, neturi tiek energijos, kiek galėtų. Istorijoje yra ir daugiau žinomų atvejų, kai žmogus išbuvo 2 mėnesius be maisto. Per tą laiką įsijungia tam tikri procesai, kurie žaloja organizmą. 10 dienų be vandens – kritinis laiko tarpas. Žinoma, kad be vandens galima išbūti iki 7 dienų. Net po 3 dienų be vandens prasideda sunkiai grįžtami procesai, po kurių atstatyti organizmą sudėtinga. Po tokios patirties žmogus gulėtų ligoninėje.“
Nors Kristina tikino, kad 2 mėnesius nevalgiusi jokio maisto nenumetė svorio, V.Morozovas tokiu teiginiu abejoja: „60–70 proc. kūno sudaro vanduo, kurio dalį prarandame su šlapimu, prakaitu, kvėpuodami. Vandens negalime regeneruoti. Tai, kad galima išgyventi be vandens, – fantastika, o realybėje neįmanoma. Jei turime maisto atsargų kūne, įsijungia tam tikri procesai – ketogeninė ląstelių mityba, pradedamas ardyti riebalas – iš ten gauname energijos.
Badaujant anksčiau ar vėliau prasideda raumenų masės ir kitų audinių nykimas, atsiranda daug acetono, kuris mus nuodija. Jei negauname vandens, nesugebame pašalinti azoto, kuris – pagrindinis nuodas. Tikrai neįmanoma nevalgyti, negerti vandens ir jaustis žvaliai bei būti sveikam, nenumesti svorio.“
Gydytojo teigimu, mintimis ir psichologija žmogus gali padėti sau daugeliu atvejų – sumažinti stresą, įtampą, padidinti aktyvumą, net sumažinti skausmą. „Labai norėdamas žmogus tikrai gali kontroliuoti savo mitybą, maisto poreikį. Tačiau organizmo procesų reguliuoti negali, juo labiau visiškai atsisakyti maisto medžiagų. Tokios „dietos“ tikrai nerekomenduoju“, – sako V.Morozovas.
