Kuo skiriasi gyvenimas globos namuose ir bendruomenėje ir ar sunkus kelias laisvės link, bendra.lt žurnalistai domėjosi apsilankę Adakavo socialinių paslaugų namuose, jų įsteigtuose grupinio gyvenimo namuose bei susitikę su apsaugoto būsto gyventojais Tauragėje.
Globos namuose verda gyvenimas
Adakavo socialinių paslaugų namuose pasitinka šurmulys – gyventojai vaikšto kieme, sveikinasi, nori bendrauti. Pirmuosius sutinkame susiruošusius į parduotuvę.
„Gal turite 30 centų? O tuščių butelių?“, – paklausia vienas ir patikina, kad pirks ledų. Kitas, matydamas žurnalistus su fotoaparatu, nedrąsiai suka ratus aplink ir sako norintis duoti interviu, bet paklaustas apie neseną incidentą, kai sugalvojo pasivažinėti traktoriumi ir apgriovė tvorą, pasuka į šalį: „Paslapčių neišduodu“.
Birutė prašo nufotografuoti, visą laiką mus lydi, aprodo kambarį, drąsiai pasakoja apie savo gyvenimą. Ji Adakave gyvena jau 16 metų.
„Mokiausi pagalbinėj 10 klasių, paskui įstojau į Kauną, siuvimo klasę, nebaigiau ir paskui parašiau prašymą dėl pensionato“, – pasakoja Birutė. Adakavo socialinių paslaugų namai globoja ir dvi moters seseris: viena gyvena grupinio gyvenimo namuose, kita – Adakave.
Kitame koridoriuje – Vaclovo kambarys. Šis prigrūstas muzikos aparatūros. Vyras kažkada dirbo kultūros centre, tad ir čia yra pagrindinis renginių organizatorius. Jis pasakoja, kaip susitaupęs pinigų nusipirko mikrofoną, kolonėles, kitą įrangą, – žino, kur nebrangiai gauti tokių dalykų. Gražiai paprašytas, Vaclovas ir padainuoja.
Koridoriai šurmuliuoja – vieni žiūri televizorių, kiti žaidžia šachmatais, būreliuose šnekučiuojasi. Gyventojai noriai sveikinasi, sako komplimentus direktorei, socialinėms darbuotojoms. Tiesa, išgirstame ir pasakojimų apie persikėlimą į kitas planetas, Leniną, namo Seime statybą, be to, tenka saugoti raktus – direktorė įspėja, kad vienas iš gyventojų juos kolekcionuoja.
Savarankiškesniems globos namai – ne vieta
Daug žmonių į Adakavo socialinių paslaugų namus atkeliavo iš vaikų ar kitų globos namų, kiti – po vyresniame amžiuje užklupusių ligų. Vienas korpusas – užrakintas. Jame įsikūrę slaugomi gyventojai ir tie, kurie išėję nežinotų, kaip sugrįžti atgal. Tiesa, pasitaiko, kad žmonės, sulaukę pagalbos, nuprausti, sustiprėję, persikelia į kitą – sveikesniųjų korpusą, net pradeda kalbėti.
Pasak direktorės Kristinos Anulienės, ypač liūdina tie pasakojimai, kai žmogus dėl pinigų ar buto artimųjų „padaromas“ neveiksniu ir išsiunčiamas ten, kur juo pasirūpins valstybė.
Pasivaikščioję po globos namus išgirstame ir įvairių meilės istorijų, ir sudėtingų likimų. Pasak direktorės Kristinos Anulienės, ypač liūdina tie pasakojimai, kai žmogus dėl pinigų ar buto artimųjų „padaromas“ neveiksniu ir išsiunčiamas ten, kur juo pasirūpins valstybė. Ji vardija atvejus, kuomet tai yra žmonės, mokantys skaičiuoti pinigus, apsipirkti, kurti rankdarbius, jau nekalbant apie teisę spręsti, kur ir su kuo nori gyventi.
„Kai aš pradėjau dirbti, socialinio darbo nebuvo išvis. Net neįsivaizduojate, kaip atrodė tokios įstaigos. Daugeliui ir dabar jos atrodo tokios, kur neįgalieji yra uždaryti, niekur neišleidžiami, vos ne kalėjimo sąlygomis laikomi. Taip nebėra“, – sako K.Anulienė. Vis dėlto ji įsitikinusi, kad savarankiškesniems negalią turintiems žmonėms globos namuose ne vieta. Užtektų jiems suteikti reikiamą pagalbą.
Įgyvendinant didelių globos namų pertvarkos projektą, apie pusę gyventojų turėtų persikelti į bendruomenę: grupinio gyvenimo namus, apsaugotą būstą. Tikimasi, kad jie pamažu integruosis į visuomenę, susiras darbą ir galbūt pradės gyventi savarankiškai. Deja, kol kas daugiau žmonių atvyksta į globos namus, o ne išvyksta iš jų.
Tauragėje veikia dveji grupinio gyvenimo namai. Tai reiškia, kad negalią turintys asmenys, kurie negali savimi pasirūpinti, gyvena namų aplinką primenančioje įstaigoje, kur gauna nuolatinę specialistų pagalbą, taip pat naudojasi kitomis paslaugomis bendruomenėje. Vienuose grupinio gyvenimo namuose gali gyventi iki 10 suaugusių asmenų.
Prieš ketverius metus viename Tauragės Marių gatvės name apsigyveno dešimt neįgaliųjų. Daugiau kaip pusė jų jau pradėjo gyventi savarankiškai apsaugotuose būstuose, o jų vietas grupinio gyvenimo namuose užėmė kiti Adakavo socialinių paslaugų namų globotiniai.
Apsaugotame būste jau įsikūrė 15 žmonių. Tai reiškia, kad šiems asmenims suteikiamas ne tik būstas, bet įvairios prisitaikyti visuomenėje padedančios paslaugos.
Prieš pusantrų metų dar vieni grupinio gyvenimo namai atvėrė duris Norkaičių kaime, Tauragės rajone.
Jurgita ir Antanas: jaučiasi kaip namuose
Grupinio gyvenimo namų Marių gatvėje gyventojai Jurgita ir Antanas noriai kviečia į savo kambarį ir džiaugiasi, kad gali papasakoti apie savo kasdienybę. „Nusipirkau televizorių“, – didžiuojasi Antanas.
Rodydami sutvarkytą kambarį, įsigytus daiktus vienas per kitą pasakoja, kaip jiems patinka turėti savo kambarį, būti savarankiškiems. „Čia jaučiuosi kaip savo namuose“, – sako Antanas. Jam buvo nelengva priprasti prie gyvenimo Adakavo socialinių paslaugų namuose, o čia gyventi gera.
Jurgitos gyvenimas buvo sudėtingas. „Kai man sukako penkeri metai, mirė mama, o tėtis išėjo pas kitą, likome dviese su močiute“, – pasakoja Jurgita. Būdama 12 metų ji atsidūrė vaikų namuose.
„Mane pravardžiuodavo, stumdydavo, mušdavo“, – nuoskaudą prisimena Jurgita. Patyrusi fizinį ir psichologinį smurtą, mergina pradėjo žaloti save: „Dvasinį sielos skausmą užgoždavau fiziniu. Kiekviena diena man buvo kaip amžinybė.“
Pasak moters, dabar gyvenimas daug lengvesnis. Grupinio gyvenimo namuose daugiau laisvės – gali kur nori išeiti, tik reikia laiku grįžti. „Man patinka eiti į kultūros rūmus, koncertai man patinka. Už 15 eurų buvau nusipirkusi bilietą į Ryčio Cicino koncertą, man jis labai patinka“, – šypsodamasi pasakoja Jurgita.
Paklausta, ar iškyla sunkumų tvarkantis, ruošiant maistą Jurgita sako, kad kiekvieną užduotį ji priima kaip iššūkį. „Kaip tik vakar budėjau, gaminome lietinius blynus visiems. Pagal šios savaitės budėjimą palyginu ar kitą kartą bus sunkiau, ar lengviau. Pavyzdžiui, kugelį jau yra sunkiau gaminti“, – atvirauja moteris.
Jurgitos manymu, Lietuvoje turi būti kuo mažiau įstaigų, kuriose gyvena daug negalias turinčių žmonių. „Žmonės su skirtingais charakteriais, jautresni žmonės, jiems ten sunku. Ten gi visokių būna: geriančių, mušančių. Bet čia galbūt taip lemta, Dievo gal skirta.“
Ona ir Žydrūnas: norime susirasti darbą
Žydrūnas taip pat gyvena grupinio gyvenimo namuose Tauragės Marių gatvėje. Jis pasikviečia į savo kambarį, kuriuo dalinasi su drauge Ona, sakydamas, kad turi kažką svarbaus pasakyti. „Aš noriu išeiti iš čia. Noriu persikelti į apsaugotą būstą. Čia suvaržymai – kur eini, ten turi pasirašyti. Kaip po padidinamu stiklu. Man tas nelabai patinka“, – pasiguodžia vyras.
Turi pasakyti, kur išeini, turi laiku grįžti namo. Mes laikomės taisyklių, bet savo butely būtų geriau.
Žydrūnui pritaria ir Ona: „Turi pasakyti, kur išeini, turi laiku grįžti namo. Mes laikomės taisyklių, bet savo butely būtų geriau.“ Vis dėlto jie patikina, kad čia gyventi daug geriau nei globos namuose.
„Čia jaučiame pagarbą, – sako vienas per kitą. – Ten triukšmas, viskas kunkuliuoja, darbuotojai nekokie.“
Žydrūno ir Onos kambarys erdvus, šviesus, sutvarkytas, su balkonu. Ant spintelės – Onos mamos nuotrauka.
Grupinio gyvenimo namų gyventojai turi turi patys tvarkytis, prižiūrėti aplinką, gaminti maistą. „Ir tvarkomės, ir valgyti galiu pasidaryti. Nesunku man, – pasakoja Ona. – Aš labai jauna subrendau. Nuo mažens dirbau visokius darbus. Ir prie gyvulių, ir šieną dėjau, ir karves milžau. Nuo 11 metų viską dirbau. Tėvų nebūdavo. Reikėjo ir brolius prižiūrėti, ir valgyti padaryti, ir karves pamelžti ir į pieninę nunešti pieną, ir daržus apravėti. Viską savo rankom.“
Moters vaikystė nebuvo lengva – šeimoje augo 7 vaikai. „Vieni gyveno vaikų globos namuose, kiti – su tėvais. Paskui mamai buvo atimtos vaikų teisės. Mama mirė, ir nuo tėvo teises atėmė. Aš neturiu abiejų tėvų. Neseniai tėtį palaidojau“, – pasakoja Ona.
Ji neslepia, kad turi psichikos ligą, dėl to suaugusi ir negalėjo gyventi viena. Oną ėmė globoti Mažeikių rajone gyvenusi teta. Moteris pasakoja, kad ten nebuvo taip sunku, kaip namuose, bet pas tetą nebenorėjo gyventi dėl to, kad pusseserės iš jos tyčiojosi, tad pasiprašė į globos namus.
Oną apgyvendino Dūseikių socialinės globos namuose Telšių rajone. Po 7 metų perkėlė į Adakavą. „Esu iš Tauragės, norėjau arčiau giminių grįžti. Su draugu susipažinau ir liepos 8 dieną bus 2 metai kaip čia gyvename“, – pasakoja Ona.
Žydrūno istorija painesnė. Jis pasakoja, kad nevartojo vaistų, todėl buvo patekęs į Rokiškio psichiatrijos ligoninę, o dabar turi būti stebimas socialinių darbuotojų.
„Jei išeičiau iš čia į apsaugotą būstą, norėčiau susirasti darbą. Esu baigusi siuvėją. Arba ką nors prie virtuvės. Galiu bet kokį darbą dirbti“, – pasakoja Ona.
Žydrūnui tiktų toks darbas, kad reiktų mažiau vaikščioti – jis turi stuburo problemų, skauda kojas. Jie ir dabar sako šiek tiek prisiduriantys – padeda kaimynams.
„Užsirašiau į muzikos mokyklą su pianinu išmokti groti“, – pasigiria Žydrūnas. „O aš dainuoti užsirašiau. Man muzika patinka“, – pertaria Ona. – Bet dainavimu tai neužsidirbsiu. Kai išeisiu, ieškosiuos darbo.“
Viktoras ir Dalia: nori gyventi kaip visi žmonės
Viktoras su savo drauge Dalia įsikūrę apsaugotame būste viename iš Tauragės miesto daugiabučių. Jie gyvena savarankiškai, socialinio darbuotojo padėjėja ateina tik padėti spręsti porai kylančių problemų.
Į Adakavo socialinės globos namus Viktoras pateko vos dvidešimties. Augo pas senelius Laukuvos miestelio pakraštyje esančiame Vabalų kaime, o jiems mirus, gyveno su mamos broliu. Tuomet turėjo tik lengvą neįgalumą. Viktoras mano, jog artimiesiems parūpo senelio turtas, todėl pasistengė, kad jam būtų nustatyta vidutinė negalia, „įkišo“ į Adakavo globos namus.
Atsikratydami manęs, jie man padovanojo laimę. Dabar galiu gyventi kaip noriu, todėl ant savo giminaičių visai nepykstu.
Viktoras svarsto, kad gal ir būtų buvę sunku tai ištverti, bet sako, kad jam padėjo draugė, kurią jau pačią pirmą dieną sutiko globos įstaigoje. „Atsikratydami manęs, jie man padovanojo laimę. Dabar galiu gyventi kaip noriu, todėl ant savo giminaičių visai nepykstu“, – glaudžia prie savęs Dalią Viktoras.
Dalios likimas irgi sudėtingas. Atsimena, kad į mokyklą ėjo tik vieną dieną. „Krėčiau visokias zbitkas – kas mane ves į tą mokyklą?“ – pripažįsta moteris, taip ir neišmokusi nei rašyti, nei skaityti. Tada negalią turinčią dešimtmetę Dalią motina atidavė į vaikų namus, o iš ten, sulaukus pilnametystės, atvežė į Adakavą.
„Smarkiai gėriau ir rūkiau, net lovą buvau padegusi. Žadėjo pasodinti į kalėjimą arba paguldyti į psichiatrinę. Ligoninėje gerai, nes pinigai susitaupo, bet grįžusi vėl bėgdavau iš globos namų ir krėčiau visokias kvailystes. Direktorė su manimi turėjo daug vargo“, – pripažįsta moteris, kurią Viktoras ultimatumu privertė atsikratyti priklausomybių. „Arba aš, arba šnapsas. Rinkis“, – persikeliant į Tauragę pareiškė vyriškis. Ir Dalia pasirinko. Atgal grįžti nebenori.
Pora kartu daugiau nei septynerius metus. 3,5 metų praleido grupinio gyvenimo namuose, o jau pusmetį gyvena jiems išnuomotame apsaugotame būste.
Nuomos ir komunalinius mokesčius padengia Adakavo socialinių paslaugų namai, todėl šeimai pavyksta išgyventi iš neįgalumo pašalpų. Nors ateinanti socialinė darbuotoja padeda suplanuoti pirkinius, Viktoras su Dalia susitvarko ir patys. Moteris padiktuoja vyrui, ko reikia nupirkti, o jis eina į parduotuvę ir ieško produktų, kuriems taikomos akcijos. Drabužius abu perka dėvėtus, todėl mėnesio gale dar lieka keli eurai piniginėje.
Ir Dalia, ir Viktoras norėtų rasti darbus. Viktoras pageidautų dirbti sargu, Dalia sako galinti valyti patalpas, tvarkyti viešąsias erdves. „Bet su darbu sunku. Arba siūlo toli už miesto, arba reikalauja patirties“, – apgailestauja Viktoras.
Pora – geranoriška. Abu linkę sutarti ir bendradarbiauti su aplinkiniais. Išgirdę, kad daugiabučio, kuriame jiems nuomojamas būstas, gyventojai nori tvarkyti aplinką, bet nėra kam iškasti senų paparčių, iškart pasisiūlė padėti.
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K.Anulienė mano, kad per 20 metų globos įstaigoje Viktoras daug prarado, nes galėjo gyventi kaip visi žmonės, jei būtų sulaukęs pagalbos.
Pertvarka stringa
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė K.Anulienė tikina, kad perkelti į grupinio gyvenimo namus žmonės su negalia pasijunta laisviau, atsiskleidžia jų pomėgiai, kūrybiniai gebėjimai, pamažu išmoksta patys rūpintis savo gyvenimu.
„Matytumėte, kaip jie pasikeičia, kaip išlaisvėja ir atsiveria, kai pradeda gyventi grupinio gyvenimo namuose. Tai stotelė, kurioje keičiasi gyvenimas, kur jie pradeda tikėti savo ateitimi“, – tvirtina K.Anulienė.
Vis dėlto direktorė pripažįsta, kad būna ir nesėkmių, įvairių iššūkių. Kai kurie taip ir neprisitaiko gyventi bendruomenėje, nes paprasčiausiai niekada to nepatyrė.
Pasak K.Anulienės, planuojama, kad iš viso gyventi į bendruomenę turėtų išeiti apie 100 Adakavo socialinių paslaugų namuose globojamų žmonių.
Matytumėte, kaip jie pasikeičia, kaip išlaisvėja ir atsiveria, kai pradeda gyventi grupinio gyvenimo namuose. Tai stotelė, kurioje keičiasi gyvenimas, kur jie pradeda tikėti savo ateitimi.
Prieš porą metų pradėtam įgyvendinti projektui „Bendruomeninių apgyvendinimo bei užimtumo paslaugų asmenims su proto ir psichikos negalia plėtra Tauragės regione“ iš ES struktūrinių fondų numatyta 2,4 mln. eurų. Didžiausia investicijų dalis (1,7 mln. eurų) turėtų atitekti Tauragės rajono savivaldybei, kurioje planuojama įkurti iš viso keturis grupinio gyvenimo namus (du jau atvėrė duris), socialines dirbtuves, įsigyti keturias vietas apsaugotiems būstams ir pritaikyti Adakavo socialinių paslaugų namų patalpas specializuotoms slaugos ir globos paslaugoms.
Po dvejus grupinio gyvenimo namus ir socialines dirbtuves įrengti numatyta ir Jurbarko bei Šilalės savivaldybėse. Vieni grupinio gyvenimo namai turėtų atsirasti Pagėgiuose.
Bet didžioji dalis Tauragės apskrities savivaldybių grupinių gyvenimo namų statybų dar nepradėjo. Jurbarke vis dar derinamos projektavimo sąlygos, Šilalėje užtruko projekto ekspertizė, Pagėgių meras Vaidas Bendaravičius sako, kad dėl politinės krizės savivaldybės administracija neturi net laikinų vadovų ir negali pasirašyti sutarties su rangovais.
Institucinės pertvarkos projektas stringa ir dėl brangstančių statybų.
Bendruomenė priešinasi, kol nepažįsta
Adakavo socialinių paslaugų namų direktorė neslepia, kad tenka susidurti ir su visuomenės pasipriešinimu: prieš porą metų Skaudvilės bendruomenėje kilo skandalas dėl grupinio gyvenimo namų statybos jų kaimynystėje. Argumentų buvo įvairiausių, o vienas pagrindinių – kad sumenks netoliese esančio nekilnojamojo turto vertė.
„Buvo teigiama, kad neįgalių žmonių vieta yra Adakave ir jie ten gyventi negali. Grasinta kreiptis į teisines institucijas, kad neleistų projektui toliau vykti. Dėl didelio spaudimo tų sklypų atsisakėme ir pradėjome juos formuoti kitoje vietoje, kur nėra artimų kaimynų“, – prisimena K.Anulienė. Protestai kilo ir Kvėdarnoje, kur grupinio gyvenimo namų statyba rūpinasi Šilalės rajono savivaldybė.
Tauragėje didesnių problemų nebuvo: „Įsigijome tuos namus ir nelabai bendruomenė net spėjo sureaguoti“, – prisimena K.Anulienė.
Prieš statant grupinio gyvenimo namus Norkaičiuose, globos namų darbuotojai susitiko su bendruomene. „Kuomet atvykome pristatyti gerąją patirtį, žmonės buvo iš anksto susiformavę nuostatą, kad tokie namai šalia jų neatsiras. Sako: atveš, paleis tuos laukinius, išdaužus, išplėšys“, – apgailestavo Adakavo socialinių paslaugų namų vadovė.
Tačiau užtikrinus, kad grupinio gyvenimo namuose ištisą parą būna darbuotojai, o atrenkami savarankiškesni asmenys, nepasitenkinimas nurimo. Po metų sutikti kaimynai džiaugėsi, kad „visai normalūs tie žmonės, tik sveikinasi kelis kartus per dieną.“
Grupinio gyvenimo namuose Marių gatvėje socialinio darbuotojo padėjėja dirbanti Gražina Stašauskienė gyvena vos už kelių namų nuo savo darbo vietos. „Mūsų gatvėje gyvena rimti, solidūs žmonės, negalėjome prieštarauti tam, ko dar nebuvo. Dabar šia kaimynyste tik džiaugiamės, nes nemažai kaimynų iš mūsų globotinių sulaukia pagalbos dirbant nesudėtingus darbus: pjaunant žolę, tvarkant malkas. Per ketverius metus nebuvo nei vieno skundo dėl netinkamo šio namo gyventojų elgesio“, – sako G.Stašauskienė.
Norkaičiuose įsikūrusių grupinio gyvenimo namų socialinė darbuotoja Birutė Gedvilienė pasakoja, kad su kai kuriais kaimynais užsimezgė draugiškas ryšys. Didžiausias grupinio gyvenimo namų pagalbininkas Darius atliekų surinkimo dieną nuveža ir parveža ne tik savo, bet ir kaimynų konteinerius. Jie užsuka padėkoti už tokį rūpestį.
Šitie žmonės paprasti, sukalbami, kaimyniški, jokių nepatogumų niekam nekelia. Nereikia jų bijoti, jie stengiasi integruotis, gyventi savarankiškai.
Tauragėje artimiausia Viktoro ir Dalios kaimynė Laima taip pat teigia, kad apsaugoto būsto gyventojai jokių problemų nekelia. „Bendraujame puikiai, kaip su visais kaimynais. Šitie žmonės paprasti, sukalbami, kaimyniški, jokių nepatogumų niekam nekelia. Nereikia jų bijoti, jie stengiasi integruotis, gyventi savarankiškai“, – sako Laima.
Pasak K.Anulienės, daugelis iki šiol mano, kad proto ir psichikos negalią turintys žmonės privalo gyventi uždaryti už aukštų tvorų ir iš įstaigos niekur negali išeiti: „Anksčiau į globos namus, kurie būdavo įkurti toliau nuo miestų, buvo išvežami neįgalieji, kad jų niekas nematytų. Buvo toks jausmas, kad jų apskritai nėra. Dabar jau taip nėra, bet anksčiau tikrai buvo ta izoliacija vykdoma, neleidžiama niekur jiems išeiti, tiesiog tokia buvo sistema ir toks požiūris.“
Kitos išeities nėra – turėsime priimti tuos žmones
Didelių globos institucijų pertvarka vyksta nuo 2015-ųjų metų. Šiuo metu (nuo 2020 m.) jau įsibėgėjęs II pertvarkos etapas – įgyvendinant Europos socialinio fondo ir šalies biudžeto lėšomis finansuojamus projektus siekiama sukurti naujas paslaugas bendruomenėje darbingo amžiaus asmenims, turintiems psichikos ir (ar) proto negalią, ir sukurti tam tinkamą infrastruktūrą. Paslaugos teikiamos Vilniaus, Kauno, Šiaulių, Marijampolės, Telšių ir Tauragės regionuose.
Globos namų pertvarkos procesą koordinuojantis ekspertas Gytis Baltrūnas teigia, kad šiuo metu Lietuvoje yra 30 grupinio gyvenimo namų, kuriuose įsikūrė apie 300 žmonių, apsaugotame būste gyvena 190 asmenų. Eilės į globos namus formuojasi, ne Lietuvoje neišspręstas ilgalaikės slaugos klausimas, dažniausiai į jas patenka senyvi, demencija sergantys žmonės. „Iš tų 6000 tūkstančių globos namų gyventojų beveik pusė yra senyvi arba slaugomi žmonės. Tokių paslaugų poreikis tik didės, nes yra žmonių senėjimo tendencija“, – mintimis dalijasi G.Baltrūnas.
G.Baltrūno teigimu, nuo 2030 metų darbingo amžiaus proto ir psichikos negalią turintys žmonės nebegalės patekti stacionarias globos įstaigas, o ir dabar į jas priimami tik turintys didelių specialiųjų poreikių. Tiesa, daliai žmonių, kurie dabar gyvena globos įstaigose, užtektų ir kitokios pagalbos – socialinių dirbtuvių ar pagalbos priimant sprendimus paslaugos, kad jie ir toliau galėtų gyventi savarankiškai.
Iš tų 6000 tūkstančių globos namų gyventojų beveik pusė yra senyvi arba slaugomi žmonės. Tokių paslaugų poreikis tik didės, nes yra žmonių senėjimo tendencija.
Pasak G. Baltrūno, globos namų pertvarka negali greitai įvykti, nes turi keistis visuomenės, savivaldybių požiūris. „Kitos išeities nėra, kol šie žmonės neatsidurs šalia, kol jų nepačiupinės, tol ir bus tie protestai“, – įsitikinęs pertvarkos ekspertas. Be to, ir patys žmonės turi išmokti gyventi bendruomenėje, nes jei žmogus daugelį metų gyveno aplinkoje, kai už jį viskas padaroma, prisitaikyti – nelengva.
Šis žurnalistinis darbas priklauso „Bendradarbiavimu ir įtraukumu grįsta kritinio mąstymo laboratorijai“, kuri yra Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo Norvegijos finansinio mechanizmo lėšomis, dalis. Šis pasakojimas atspindi autorių nuomonę ir yra jų atsakomybė. APF neprisiima jokios atsakomybės už šiame tekste esančią informaciją.
