Penicilino gaudavo tik kariškiai
„Anykšta“ rašo, kad Josifas Sancevičius – neįgalus nuo vaikystės. Vos metukų vilnietį Josifą užpuolė poliomelitas, liga paralyžiavo pusę vaiko kūnelio. Buvo pokaris, nuo poliomelito gelbėjęs penicilinas netgi sostinėje buvo didžiausias deficitas. J.Sancevičius pasakojo: „Tėvas išvaikščiojo visas Vilniaus vaistines. Bet net melste meldžiant penicilino gauti jam nepavyko. Tuomet jis kreipėsi pagalbos į pažįstamus kariškius – penicilino tais laikais negalėjo gauti nei vaikai, nei seneliai – tik kariškiai. Sako, specialiai iš Amerikos šio vaisto atsiųsdavo. Taigi „po blatu“ iš kariškių, kuriems už tai grėsė gal ir ne tribunolas, bet tikrai dideli nemalonumai, tėvas nusipirko šiek tiek vaisto. Tačiau jo buvo per mažai. Mano dešinioji ranka atsigavo, o koja tokia ir liko – nejudri, nejautri, 5 centimetrais trumpesnė ir 8 centimetrais siauresnė nei kairioji“.
Ne tik nejudri koja trukdo 62-ejų metų vyrui, šlubuoja ir jo širdis. Per šešis mėnesius į ligoninę jis buvo guldomas septynis kartus, du iš jų buvo gydomas reanimacijoje.
Neįgalus vyras pasakojo, kad stengėsi niekam nebūti našta. Buvo darbo – dirbo, paramos iš nieko nelaukdamas. Jis prisimena darbavęsis ir sostinės elektros skaitiklių gamykloje, ir medicininės aparatūros gamykloje dailininku.
„Esu baigęs dabartinę M.K.Čiurlionio menų mokyklą. Tiesa, anuomet ji vadinosi valstybine vidurine meno mokykla. Su viduriniu mokslu gavau ir taikomosios dailės žinių. Tačiau, kai „atitekėjau“ į Katlėrius, teko sėsti prie traktoriaus vairo – anais laikais niekam nereikėjo mano menų“, - kalbėjo J.Sancevičius.
Akis tiesiog... ištekėjo
Skirtingai nei jos vyras, Monika Sancevičienė pasakoja buvusi sveika kaip agurkas. Ilgus metus ji dirbo tuometinio Anykščių ligoninės gydytojo Broniaus Šimkūno sekretore.
Nežinau tiksliai, kas pakenkė mano akims. Tačiau spėju, jog kaltininkė – spausdinimo mašinėlės juostelė. Gal kokią alergiją sukeldavo?
„Nežinau tiksliai, kas pakenkė mano akims. Tačiau spėju, jog kaltininkė – spausdinimo mašinėlės juostelė. Gal kokią alergiją sukeldavo? Ašarodavo abi akys, skaudėdavo. Prisimenu, gelbėjausi akių lašiukais... Susilašinu – praeina, kai vėl užeina – vėl susilašinu. Tai truko ne vienerius metus. O vieną kartą, prieš metus, sėdėjau prie virtuvinio stalo ir staiga nukritau žemėn. Plėšė pusę galvos, iš dešinės akies pasipylė kraujas. Aš neverkiau, aš kaukiau iš skausmo, labai Josifą išgąsdinau. Žodžiu, tą vakarą ištekėjo mano akis, liko tik maišelis. Greitoji mane į Anykščius nugabeno, tačiau net iš mašinos išlipti neleido. Gydytojai pasitarę iškart išvežė mane į Panevėžį. Tą pačią naktį mano akį gydytojai visai išėmė. Nesu kokia ponia, žvaigždė, galiu ir be akies būti, tačiau kad ir kairioji vos gyva, nustatytas 1 procento matomumas, kitaip tariant, likau akla“,- pasakojo M.Sancevičienė.
Gydytojai praėjusių metų vasaryje išėmė moters akį, tačiau paliko ašarų latakus. Dėl to, pasakoja M.Sancevičienė, jai viena bėda – iš akiduobės kartais laša pūliai...
Moteris saugo Anykščių gydytojų išrašytus siuntimus pas Kauno klinikų specialistus. Į kelionę, kuri jai būtina, nes tik Kaune jai gali būti nustatytas neįgalumas ir tik ten gali būti įdėta stiklinė akis, akloji kelionę vis atideda. Praėjusių metų lapkrityje išrašytas siuntimas irgi nebuvo panaudotas. Į krūvelę sudėlioti ir praėjusį lapkritį išrašyti paskyrimai įvairiems tyrimams. Tarp jų guli ir akių gydytojo Povilo Šiušo pasirašyta medicininė pažyma, jog moteriai dėl aklumo reikalinga globa.
„Kodėl nevažiuojame pas gydytojus? Jums paprasta kalbėti. Bet, įsivaizduokite, kokia kelionė žiemą aklosios ir bekojo? Jis mane turi tempte tempti iš autobuso į autobusą. O kur dar per Kauną? O kiek pinigų reikia? Mes kartais negalime pasipildyti telefono kortelės sąskaitos, liekame be ryšio, nes už ką pirkti nėra. Josifo neįgaliojo išmoka yra 489 litai, mano pensija – 645 litai. Jei nereiktų mokėti už vaistus, gal kaip nors ir sutaupytume kelionei, bet kol kas tai neįmanoma“, - aiškino M.Sancevičienė.
Moteris kalba, jog kai jau nesiseka, tai nesiseka. Buvusią stiprios sveikatos moterį kone vienu metu užklupo kelios negandos.
„Josifas virė vakarienę. Aš pasišoviau bent kiek jam padėti. Sakau, nors pamazgas į kiemą išnešiu. Josifas prieštaravo, sakė, jog orai keičiasi, gali būti slidu, tuojau pat pats viską sutvarkys. Bet aš užsispyriau – kelią juk žinau ir nematydama. Na, išėjau ir plojausi. Dabar petyje 6 varžtai. Tai nesiseka... Per savo užsispyrimą ir žioplumą dabar turiu būti ne tik akla, bet dar ir kairiarankė“,- pro ašaras juokėsi katlėriškė.
Sancevičiai sako niekada negirdėję, kad į bėdą pakliuvusiems žmonėms, tokiems kaip jie, skiriamos nemokamos nuvežimo pas gydytoją, kitos socialinės paslaugos.
Pagalbos neprašė, nežinojo, jog gali
M. ir J. Sancevičiai sako niekada negirdėję, kad į bėdą pakliuvusiems žmonėms, tokiems kaip jie, skiriamos nemokamos nuvežimo pas gydytoją, kitos socialinės paslaugos. Jiedu tvirtina manę, kad problemos yra tik jų reikalai. Dėl to niekam nesiskundė, niekieno pagalbos neprašė. Savo vaikų paramos jiedu negali tikėtis. Monikos dukra iš pirmosios santuokos gyvena ne per toliausiai, mokytojauja Utenos rajone, turi šeimą, bet motinai nepadeda.
„Tiesą sakant, aš neprašiau. Bet jei paprašyčiau, ji negalėtų. Tikrai žinau“, – sako M.Sancevičienė. Josifas savo vaikų nematė nuo 1971-ųjų, kuomet išsiskyrė su jų motina ir nieko apie juos net nežino...
Šildo savo ir kaimynės namus
Šią žiemą Sancevičiai susidūrė su problema, kurią vadina netgi didesne už jų sveikatą.
1985-aisiais jiedu įsikėlė į maždaug 100 kv. metrų mūrinį kolūkio namą ir apsigyveno vienoje jo pusėje. Jų kaimyne tapo Laima Boičenko. Ilgus metus kaimynai draugiškai pirkdavo malkas, paeiliui kūrendavo namą, nes dviejų butų radiatoriai sujungti į vieną sistemą. Tačiau šią žiemą įprasta situacija pasikeitė.
„Prieš dvejus metus mirė kaimynės vyras, o pernai ji staiga išsikraustė. Su mumis neatsisveikino, kad ji išvyko gyventi į Klaipėdą, sužinojome iš kitų kaimynų. Raktus ji paliko savo dukrai, gyvenančiai Sirutėnuose, tačiau nepaliko nei šapelio malkų...
Aš paskutinį kartą pirkau 4 priekabas sausų puikiausių malkų, už kiekvieną priekabą mokėjau po 300 litų ir tikėjausi, jog malkų man užteks visai šiai žiemai ir dar pusei kitos. Dabar vargiai ištrauksiu iki šilumos.
Mes skundėmės Skiemonių seniūnijai. Buvo pas mus atvažiavęs Skiemonių seniūnas ir su juo kartu toks aukštas šviesus vyras iš savivaldybės, mums atrodo, kad jis bus administracijos direktorius. Jie išsikvietė mūsų kaimynės Laimos žentą, ir jis visiems girdint pažadėjo prisidėti, atvežti malkų. To žento tėvas turi kažkokias stalių dirbtuves, tai labai apsidžiaugėm, kad problemų nebebus. Bet visas tas pokalbis vyko vasario pradžioje. Dabar jau kovas ant nosies, o nė vienos atvežtos kaladės savo kieme neradome. Kelis kartus jam skambinau – tai vis pažada, pažada ir, matyt, pamiršta“, – pasakojo Josifas Sancevičius.
Padalinti dviejų butų bendrą šilumos sistemą į dvi atskiras, suprantama, įmanoma. Tačiau Sancevičiai to padaryti negali. Dėl tos pačios priežasties, dėl kurios dulka gydytojų paskyrimai tyrimams ir vis atidedama kelionė į Kauną – nėra sveikatos, nėra sąlygų, nėra pinigų...
