„Dirbtinė plaučių ventiliacija taikoma 115 pacientų“, „ventiliuojami – 119“, „142 taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija“, „iš 635 lovų, kur gali būti taikoma dirbtinė plaučių ventiliacija, užimtos 251“.
Tai – frazės iš kelių pastarųjų savaičių pranešimų apie COVID-19.
Šiuos skaičius paprastai užgožia kiti – kiek užsikrėtė, kiek mirė, kartais – šviesesnė statistika apie pasveikusius. Tačiau jie irgi svarbūs.
Ne dėl to, kad galbūt padeda nuspėti juodžiausią statistiką, mat ligos nualinti organizmai, net padedami aparatų, dažnai pasiduoda.
Šie skaičiai sufleruoja, kiek žmonių, sėkmės atveju, greičiausiai turės mokytis gyventi iš naujo, nes ši procedūra nualina tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
Nupirko per 300 ventiliatorių
Plaučių ventiliavimo aparatas yra medicininis prietaisas, kuris per specialų vamzdelį tiekia deguonį tiesiai į plaučius ir pašalina anglies dvideginį.
„Kvėpuodamas“ už žmogų, šis prietaisas negydo, bet padeda kovoti su alinančia liga.
Jo gali prireikti susirgus plaučių uždegimu, patyrus smegenų traumą ar širdies smūgį, per operaciją taikant bendrąją nejautrą, taip pat – sunkiais COVID-19 atvejais.
Nuo kovo iki lapkričio vidurio Sveikatos apaugos ministerija ir Ekstremalių sveikatai situacijų centras nupirko 310 dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų šalies gydymo įstaigoms.
Juos baigus pristatyti, gydymo įstaigos iš viso turės daugiau kaip 1 tūkst. plaučių ventiliatorių.
Medikai priminė ir angelus, ir ateivius
Užsienio žiniasklaidoje galima rasti ne vieną pasakojimą, ką patyrė prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų prijungti ligoniai.
Per pandemiją dėl koronaviruso jų gerokai padaugėjo.
Anksčiau turbūt ne vienas apie šią įrangą žinojo nebent tai, ką apie ją pasakoja, pavyzdžiui, seriale „Ligoninės priimamasis“.
Tūkstančiams žmonių dabar teko ne tik kelias dienas ar savaites praleisti priklausomiems nuo ligoninės įrangos ir įveikti ligą, bet ir dorotis su šios procedūros pasekmėmis.
„Tai yra sunku, ir faktas, kad ištrūkai iš intensyvios terapijos skyriaus ar ligoninės, iš tiesų yra tik pusė mūšio“, – dienraščiui „Washington Post“ sakė amerikietė inžinierė 49-erių Michelle Bryden, kuri, prasidėjus bakteriniam meningitui ir sepsiui, keturias dienas galėjo kvėpuoti tik padedant aparatui.
Vos už ją vyresnė 55-erių Diana Aguilar prisiminė temperatūrai pakilus iki 40,5 laipsnio kliedėjusi.
Ligonei atrodė, kad virš jos palinkę chalatais ir kaukėmis apsidangstę nepažįstamieji yra angelai, vėliau jie virto grėsmingais ateiviais.
Iš tos akimirkos, kai gydytojas ruošėsi į gerklę įkišti ventiliatoriaus vamzdelį, ji prisimena tik mintis: „Negaliu kvėpuoti. Nėra oro. Pasiduodu, pasiduodu.“
Netoli Niujorko gyvenančiai moteriai COVID-19 buvo diagnozuota kovo viduryje.
Virusas jos kūną niokojo jau keletą savaičių, rašė „Bloomberg“.
D.Aquilar buvo sunku kvėpuoti, kiekvieną kūno centimetrą skaudėjo, buvo silpna. Teliko paskutinė viltis, galėjusi išgelbėti jai gyvybę, – intubacija.
Šis prietaisas, padedantis sunkiausiems ligoniams apsirūpinti deguonimi, neturi itin geros reputacijos – tiek dėl neigiamo poveikio organizmui, tiek dėl menkų išgyvenimo galimybių.
Ligonė apie tai nė nenutuokė, bet jautė pabaigą. Ji sušnabždėjo atsisveikinimo žodžius vyrui, sūnui ir dukrai, nors nė vieno nebuvo šalia, ir ėmė melstis gimtąja ispanų kalba.
Anesteziologas patikino, kad viskas bus gerai, ir paprašė paskaičiuoti.
Tai buvo paskutiniai žodžiai, kuriuos moteris girdėjo prieš dešimčiai dienų panirdama komą.
Kai D.Aguilar pabudo ir pagaliau galėjo pažiūrėti pro palatos langą, koridoriuje sustoję gydytojai ir slaugės ėmė šokinėti, ploti bei skanduoti „Jėėė, Diana! Tu tai padarei!“.
Moteris nenutuokė, kaip arti mirties ji buvo ir kad dauguma pacientų, su kuriais gulėjo intensyvios terapijos skyriuje, iškeliavo mirusiųjų maišuose.
Šiokią tokią euforiją nuslopino žinia, kad jos vyras Carlosas, kuris vos žmonai panirus į komą taip pat susirgo COVID-19, guli tame pačiame skyriuje ir kaip tik tuo metu jungiamas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparato.
Moteris galėjo tik, vežama į kitą skyrių, padaryti jo nuotrauką sunkiu lyg plyta mobiliuoju telefonu.
Jokių sveikatos problemų neturėjęs C.Aguilaras vėl pats kvėpuoti galėjo jau po trijų dienų, kurias praleido pusiau sąmoningas, daugiausia snūduriuodamas ar sėdėdamas fotelyje prieš televizorių.
Jo žmonai prireikė daugiau laiko – dėl dukart įveikto storosios žarnos vėžio, aukšto kraujo spaudimo, geležies kraujyje trūkumo ir poros nereikalingų kilogramų.
Moteris prisimena, kad per tas 10 dienų kartais atgaudavo sąmonę, bet, apimta skausmo, negalėdama nei pajudėti, nei kalbėti, vėl panirdavo į sapnus apie mirusius giminaičius.
Tačiau abu net praėjus kelioms savaitėms jautė tokio gydymo pasekmes.
Porai pavyko išvengti tik blogiausio scenarijaus – vadinamojo poreanimacinio sindromo, kai žmogus gali vargiai naudotis dėl ilgo gulėjimo nejudant nusilpusiais raumenimis ir yra kone visiškai paralyžiuotas.
Net atsistoti tapo sunku
Minėta M.Bryden atsigavo palyginti sėkmingai.
Ji prarado apie 9 kg raumenų masės, turėjo vėl išmokti atsikelti iš lovos ir naudotis vaikštyne, nors prieš tai kas rytą mankštindavosi.
Kai jau gavo leidimą valgyti įprastą maistą, pirmieji bandymai kramtyti ir ryti buvo nesėkmingi.
Tačiau moteriai pavyko jau po 6 savaičių grįžti į darbą, nors ir pasiremiant lazdele, o po pusės metų ji jautėsi vėl savimi.
Pirmas dėl COVID-19 į Klivlando kliniką patekęs pacientas – informacinių technologijų vadybininkas Nicas Brownas – savaitę iš ten praleistų kone trijų buvo prijungtas prie dirbtinės plaučių ventiliacijos.
38-erių vyras sakė išsinešęs daugiau prisiminimų, nei norėtųsi.
Jis sapnavo košmarus ir kiekviena naktis buvo lyg dar vienas kankinimas: „Vienu metu norėjau paprašyti jų ištraukti kištuką. Pats negalėjau to padaryti.“
Šiam pacientui pasisekė – gydytojų eksperimentai su įvairiais medikamentais pavyko, bet, net gana greitai išrašytas iš ligoninės, N.Brownas nesijautė atsigavęs.
Net atlikdamas įprastus veiksmus, pavyzdžiui, atsistodamas patikrinti spausdintuvą, jis pritrūkdavo kvapo, kartais jautė regėjimo sutrikimų.
Norėdamas ką nors parašyti, jis negalėjo suregzti minties.
Iš ligoninės jau sugrįžusį Kyle’ą Mullicane’ą kamavo košmarai, lyg jis vėl ten būtų ir stengtųsi neuždusti.
Keli 35-erių vyro organai buvo sustreikavę dėl reakcijos į širdies vaistus, todėl prireikė ventiliatoriaus, kuriam kūnas taip priešinosi, kad kojas ir rankas teko pritvirtinti prie lovos.
Tuomet jis bandė perkąsti į gerklę įkištą vamzdelį.
Vėlesniuose košmaruose vyras sapnavo uždūstantis, kai sutrupinto plastiko gabaliukai pasiekia plaučius.
Kai K.Mullicane’as žurnalistams pasakojo savo pojūčius, buvo praėję jau aštuoni mėnesiai.
Jam pavyko atsigauti tiek, kad sausį galėjo išeiti į žygį po nacionalinį parką.
Bet psichologines pasekmes toliau jautė: nors košmarai po truputį traukėsi, buvo sunku pamiršti ligoninės haliucinacijas, kai gydytojai ir slaugai atrodė lyg raganos mirguliuojančiais veidais, garsus triukšmas gąsdino, kankino nesaugumo pojūtis.
Jaučiasi lyg iš karo zonos grįžę kariai
Kvėpuojant deguonis juda trachėja, o plaučiuose – tarytum šakelėmis, kurios nepaliaujamai dalijasi iki 600 mln. mažulyčių oro maišelių – alveolių.
Deguonis nesunkiai įveikia vos vienos ląstelės storio jų sieneles ir patenka į kraują.
Koronavirusas ir jo sukeltas uždegimas yra lyg gleivės, užkemšančios šią sudėtingą sistemą.
Vienas iš labiausiai nerimą keliančių dalykų – viruso gebėjimas įsiskverbti giliai į plaučius ir juos užkrėsti.
Plaučiai ne tik praranda ląsteles, kurios padeda aprūpinti kūną deguonimi, bet ir tampa mūšio lauku, kur imuninė sistema kaunasi su įsibrovėliu, tad ilgainiui nustoja funkcionuoti.
Išgyvenusieji tai savo pojūčius apibūdina lyg skendimą.
Kadangi SARS-CoV-2 yra naujas, infekcija gali sukelti itin stiprų atsaką, tad kūnas stengiasi pasitelkti kuo daugiau imuninių ląstelių. Štai tuomet prireikia dirbtinės plaučių ventiliacijos.
Šie aparatai buvo pradėti naudoti dar 1928 metais.
Vadinami geležiniais plaučiais, iš pradžių jie padėjo kvėpuoti žmonėms, sergantiems poliomielitu.
Tik nelabai seniai buvo pastebėtas neigiamas ilgalaikis šių aparatų, kad ir gerokai modernesnių, poveikis
Dar prieš COVID-19 pandemiją, kai gerokai padaugėjo pacientų, kurių plaučiams reikalinga pagalba, mokslininkai kalbėjo apie nemalonias šios procedūros pasekmes, kurios laukė nepriklausomai nuo ligos ir jos sunkumo, – tiek fizines (raumenų atrofiją – kvėpuoti padedantys raumenys, kurių pagalbos nebereikia, jau po kelių valandų ima silpti, apsunkintą judėjimą ir pan.), tiek psichologines.
Medikų teigimu, kuo ilgiau žmogus būna prijungtas prie ventiliatoriaus, tuo daugiau laiko prireikia atsigauti.
Buvo pastebėta, kad viena diena su dirbtine plaučių ventiliacija reiškia mažiausiai vieną savaitę, kurios prireiks reabilitacijai.
Bet visiškam grįžimui prie įprasto gyvenimo gali prireikti ir mėnesių, kai kurie taip ir negrįžta visiškai.
Iš pradžių tikriausiai reikės didesnės ar mažesnės pagalbos.
Dirbtinę plaučių ventiliaciją patyręs žmogus gali nevaikščioti ar bent nesugebėti atlikti kasdienių darbų, pavyzdžiui, pasigaminti maisto, išsimaudyti duše ar nusiskusti.
Poreanimacinis sindromas apima fizinį silpnumą, kognityvinį sutrikimą (negebėjimą normaliai mąstyti, atsiminti ir samprotauti – net atsiminti žodžius, atlikti paprastus matematinius veiksmus, susikoncentruoti), kartais vadinamą smegenų rūku.
Pastaruosius negalavimus lemia medikamentai, naudojami nuslopinti ligonį.
Prie jų prisideda sutrikęs miegas, uždegimas, deguonies trūkumas ir toksinai, kurių padaugėja sutrikus inkstų ar kepenų darbui.
Gydytojai tvirtina, kad stengiasi taikyti kuo silpnesnę sedaciją (tai yra procesas, kuomet pacientas medikamentais daugiau ar mažiau prislopinamas, kad būtų galima atlikti diagnostinę ar medicininę procedūrą, gali būti nuo minimalios iki bendrosios nejautros).
Tyrimai rodo, kad kuo silpnesnė sedacija taikoma, tuo mažesnės pasekmės jaučiamos.
Bet sergantiesiems COVID-19 dėl didesnio plaučių pažeidimo paprastai reikia ilgesnės ir stipresnės sedacijos.
Tuomet galima jiems į gerklę pro balso stygas iki viršutinės krūtinės ląstos dalies įvesti dirbtinio plaučių ventiliavimo aparato vamzdelį.
Sąmoningas žmogus tam instinktyviai priešintųsi.
Be to, COVID-19 ligoniai dažnai patiria ūmų kvėpavimo nepakankamumo klinikinį sindromą, kuomet plaučiai geriausiai aprūpinami deguonimi trumpais, greitais oro pūstelėjimais iš ventiliatoriaus.
Tai nėra natūralu – žmonės paprastai kvėpuoja giliai. Tad medikai griebiasi propofolio ar fentanilio ligoniams nuslopinti.
Bent dešimtadalis atjungtųjų nuo dirbtinės plaučių ventiliacijos patiria potrauminio streso sindromą, kuris būdingas ir karo zonose tarnavusiems kariams: regi košmarus, atmintis vis ištraukia nenorimų atsiminimų.
Kas trečią kamuoja nerimas, kiek mažiau patiria depresiją. Iki pusės pacientų gali grįžti į darbą per metus, bet kai kurie nebegrįžta visai.
Mirtingumas svyravo nuo 20 iki 88 proc.
Prieš keletą savaičių „Laisvas laikraštis“ publikavo straipsnį bauginančiu pavadinimu „Plaučių ventiliacija yra mirties nuosprendis“.
Remdamasis neįvardytos medikės žodžiais, leidinys tvirtino, kad „plaučių prijungimas prie ventiliacijos aparato reiškia jo mirtį, kadangi tokie plaučiai jau niekada nebegalės funkcionuoti patys“.
Nors tiesos grūdo šiuose žodžiuose esama, dirbtinis plaučių ventiliavimas dar nereiškia blogiausios baigties.
Atsižvelgdami į galimas neigiamas pasekmes, medikai dirbtinę plaučių ventiliaciją pasitelkia tik kritiniais atvejais, tvirtino Niujorke esančios Sinajaus kalno ligoninės pulmonologas dr. Uditas Chaddha.
Ligoniams esą leidžiama patirti daugiau hipoksijos (deguonies trūkumo).
Tuomet jiems tiekiamas deguonis, pacientai guldomi ant pilvo, kad keičiant poziciją plaučiams būtų lengviau prisisotinti deguonies, o intubacija pradedama tik tuomet, kai žmogus patiria kvėpavimo sutrikimų.
Klivlando ligoninėje (Ohajo valstija) dirbantis dr. Hassanas Khouli atkreipė dėmesį, jog šie pacientai būna tokios kritinės būklės, kad ventiliacija būtina norint išgyventi, o ne aparatas juos pražudo.
Nors pasaulis jau gerus metus gyvena su koronavirusu, mokslininkams dar trūksta duomenų daryti patikimus apibendrinimus apie dirbtinės plaučių ventiliacijos taikymą COVID-19 pacientams.
Nyderlanduose kovą iš 530 prie šio aparato prijungtų žmonių (tiek buvo įtraukta į vieną tyrimą) mirė 186 – kiek daugiau nei trečdalis (tiesa, buvo analizuojami tik keturių savaičių duomenys).
Virdžinijos valstijoje netoli JAV sostinės Vašingtono surinkti duomenys parodė, kad kovą–balandį iš 1 023 koronavirusu užsikrėtusių pacientų 164 prireikė dirbtinės plaučių ventiliacijos.
Per stebėjimo laikotarpį mirė du iš penkių (70), daugiausia – senyvo amžiaus žmonės.
Dar vienas tyrimas, kuriame analizuoti vasario pabaigos – balandžio vidurio duomenys iš Vokietijos, parodė, kad neišgyveno 72 proc. (280 iš 388) vyresnių nei 80 metų pacientų, kuriems reikėjo dirbtinės plaučių ventiliacijos.
Niujorke vyresnių nei 65 metų ligonių grupėje užfiksuotas skaičius buvo dar didesnis – 97 proc.
Tiesa, balandžio pabaigoje „Journal of the American Medical Association“ publikuotame straipsnyje nurodyta, kad iš 2,6 tūkst. COVID-19 pacientų mirė penktadalis, bet iš tų, kurių plaučiai buvo ventiliuojami, – 88 proc.
Bet gegužę pasirodė gerokai optimistiškesnių pranešimų.
Esą minėta statistika iš Niujorko apėmė tik žmones, kurie mirė arba buvo išrašyti iš ligoninės. Ligoninėse tebegulintys pacientai nebuvo priskaičiuoti.
Mičigano universiteto asocijuotasis profesorius dr. Colinas Cookas prognozavo, kad prie dirbtinės plaučių ventiliacijos aparatų prijungtų žmonių mirtingumas sieks 25 proc., galbūt – iki 50 proc.
Tai patvirtino Nešvilyje (Tenesio valstija) esanti ligoninė – ten šis rodiklis tesiekė 20 proc., kiek daugiau nei dirbtinai ventiliuojamų, bet COVID-19 nesergančių pacientų.
