„Jis puikiai tiktų ir Jūros šventei, ir Laivų paradui. Galima būtų išbandyti šį laivą, būtų puiki atrakcija visiems“, – teigė kretingiškis entuziastas.
Kai pavasarį vyras nugenėjo sodo medžius, pro šalį važiuojantiems smalsuoliams atsivėrė visas jo namo kiemas ir jame stovintis netikėtas eksponatas – ryškiaspalvis laivas.
Dabar medikui J.Velžiui vis tenka atsakinėti į smalsuolių klausimus, kas čia kieme stovi, kas ir kaip sukonstravo. Pasižiūrėti laivo panori ir vilkikų, ir lengvųjų automobilių vairuotojai, vis zujantys judria Kretingos gatve pro šalį.
1967-aisiais pradėjęs statyti povandeninį laivą, J.Velžys jį vis tobulina. Kaip teigia pats konstruktorius, tobulumui ribų nėra ir nežinia, kuomet jam pavyks dar kartą išbandyti laivą.
Prieš porą metų povandeninis laivas „Lituanika“ praplaukė Drevernos uoste. Tačiau J.Velžys šį bandymą įvertino skeptiškai – farvateris toje vietoje siauras ir gana seklus tokio tipo laivui. 3,5 metrų gylis buvo per menkas „Lituanikai“, kuriai pasinerti reikia maždaug 5 metrų.
Daugiau vienintelis Lietuvoje povandeninis laivas „Lituanika“ nebebandytas. Tačiau J.Velžys drauge su kaimynu, palaikiusiu jam kompaniją pasineriant į vandenis Drevernoje, įdėjo nemažai pastangų ir investicijų tobulindamas laivą.
„Po Drevernos daugiau nebepasitaikė progų išbandyti laivą. Kiekvienas bandymas nemažai kainuotų – reikia samdyti kranus, kad jis iškeltų laivą iš kiemo, nuvežtų iki vandens, įkeltų į jį ir iškeltų“, – pasakojo vyras. Lietuviškas santūrumas paprašyti pagalbos iš šalies kretingiškiui neleidžia. „Siūloma prekė – pigi“, – J.Velžys laikosi šio požiūrio.
Medicina meilės jūrai nenuslopino
7,5 metro ilgio laivas sveria apie penkias tonas. Plaukdamas po vandeniu jis gali išvystyti maždaug 10 kilometrų per valandą greitį.J.Velžys pasakojo nuo pat jaunystės jautęs didžiulę aistrą laivams. Straipsnius apie povandeninius laivus, jų konstrukcijas jis ryte surydavo. „Visada norėjau būti jūrininkas. Tačiau man, kaip buvusiam tremtiniui, visi keliai į jūrą buvo uždari. Baigiau laivų statybos mokslus, tačiau vairininku man tapti niekas neleido“, – prisiminimais dalijosi kretingiškis. Vėliau jis porą metų dirbo Kaliningrade laivų statykloje.
Po tarnystės armijoje vienas bičiulis pasiūlė J.Velžiui mokytis medicinos. „Jis man sako: mokytis ten nesunku, viską iškalsi ir viskas“, – šypsodamasis prisiminė chirurgas. Baigęs mokslus jis Kretingos ligoninėje dirbo 22 metus, vėliau tapo laivo mediku ir, kaip sako klaipėdiečiai, išeidavo į jūrą. „Pažinau jūrą visokią, ir štormus, ir ramybę. Ir tą jausmą, kai žmogus lieka vienas mažame laivelyje atviroje jūroje“, – pasakojo pašnekovas.
Grįžęs iš jūros J.Velžys įsidarbino Jūrininkų ligoninėje, bet vos grįžęs namo galvodavo ne tik apie pacientus, bet ir apie povandeninį laivą, kurį galima tobulinti be galo be krašto.
Įdarbinta visa šeima
Po žiemos J.Velžys jau spėjo nemažai pakeisti „Lituanikoje“: sutvarkyta laivo sandarumo sistema, dujų išmetimo vamzdis nuvestas į viršų, įtaisyta kamera, nes vaizdas pro iliuminatorius sunkiai matomas. Dar vyras nori įtaisyti du papildomus varikliukus. „Dar trūksta navigacijos priemonių, sausumos gi nenaudosi, todėl būtina įsigyti jūrinę navigacijos priemonę, kad būtų galima pažinti dugną, kur kokia duobė laukia“, – teigė pašnekovas.
7,5 metro ilgio laivas sveria apie penkias tonas. Plaukdamas po vandeniu jis gali išvystyti maždaug 10 kilometrų per valandą greitį.
J.Velžys svajoja išbandyti šį laivą jūroje – nuleidimui esą puikiai tiktų statomas Šventosios uostas.
Dabar, kol laivas stovi namo kieme traukdamas smalsuolius, kretingiškis vis sukiojasi apie savo kūrinį. „Būna – įsilendu į vidų, tvarkau ką, o žmona ir klausia: „na, ką tu ten darai, ką galima ten tiek veikti?“ O veikti tikrai yra ką“, – šypsodamasis pasakojo kretingiškis. Prie „Lituanikos“ prisidėjo ir jo žmona, palaikiusi ne tik moraliai, bet ir padėjusi dažyti, tvarkyti laivą, bei sūnus, rengęs brėžinius.