Ir nors gyvūnų nuodytojai dažnai jaučiasi nepagaunami ir nebaudžiami, o nuo jų nukentėjusiems ir ieškantiems teisybės – svyra rankos, advokatų profesinės bendrijos „Constat“ atstovė Ieva Sebeckytė primena, jog Lietuvos teismų praktikoje yra buvę atvejų, kai gyvūnų nuodytojų kaltė buvo įrodyta ir pastarieji gavo atsakyti pagal įstatymo raidę.
Laisvės atėmimas – iki vienerių metų
Už žiaurų elgesį su gyvūnu, jo kankinimą baudžiama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1-ąją dalį. Jei dėl žiauraus elgesio gyvūnas yra suluošinamas ar žūva, baudžiama bauda arba viešaisiais darbais, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.
„Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė, turi būti padariniai – gyvūnas žuvo arba yra suluošintas. Vertinant šių dienų įvykius Vilniuje, matyti, jog ne vienas apsinuodijęs gyvūnas žuvo. Tokiu atveju turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas būtent pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 310 straipsnio 1-ąją dalį“, – sakė teismuose GGI atstovaujančios advokatų profesinės bendrijos „Constat“ atstovė.
Ji taip pat pabrėžė, jog tam, kad asmuo ar asmenų grupė, kurie nuodija gyvūnus, būtų nustatyti, itin svarbu kreiptis į policiją, o pastaroji privalo imtis atitinkamų veiksmų: „Policijos pareigūnai pagal kompetenciją turi imtis visų įstatymuose numatytų priemonių, tam, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas išsamus tyrimas: apklausti liudininkai, peržiūrėtos miestuose esančios vaizdo kameros ir kita“.
I.Sebeckytė ragino nenuleisti rankų ir nepasiduoti sklandančioms nuostatoms, neva tokie nuodytojai – nepagaunami, nebaudžiami. „Teismų praktika rodo, kad asmenys, kurie nuodija gyvūnus, yra surandami ir nubaudžiami įstatymų nustatyta tvarka. Kaip pavyzdį galima pateikti 2017 metų lapkričio 9 dienos Kelmės rajono apylinkės teismo baudžiamosios bylos Nr. 1-203-446/2017 sprendimą, kuriuo asmens, nuodijusio gyvūnus, kaltė buvo visiškai įrodyta remiantis liudininkų parodymais“, – sakė ji.
Teismų praktika rodo, kad asmenys, kurie nuodija gyvūnus, yra surandami ir nubaudžiami įstatymų nustatyta tvarka.
Užnuodytą dešrą pakelti gali ir vaikas
GGI vadovė Beatričė Vaitiekūnaitė-Pliuskė atkreipė dėmesį, jog dėl kartu su maistu primėtytų nuodų gali nukentėti ne tik gyvūnai, bet ir patys žmonės: „Jei kam augintinių, kurie juos laikantiems žmonėms yra tikri šeimos nariai, mirtys neatrodo tragedija, tai kitą kartą tą užnuodytą šlapdešrę nuo žemės pakels mažas vaikas ar benamis. Tad jokio aplaidumo tiriant tokius nusikaltimus negali būti“.
Neabejingai visuomenei buriantis ir atidžiau stebint aplinką, ji rekomendavo atkreipti dėmesį į netoli pamesto apnuodyto maisto įrengtas vaizdo kameras, kuriose, galbūt, nusikaltėliai jau yra užfiksuoti: „Verta pasvarstyti ir apie papildomų vaizdo kamerų įrengimą ten, kur šunys vedžiojami dažniausiai ar kur, įtariama, paberiama nuodų. Stebėti įtartinus asmenis, pasiteirauti aplinkinių, ar kas ko nėra girdėjęs apie gyvūnų nuodytojus, ir informacija pasidalinti su policija – visa tai gali susibūrusi bendruomenė. Juk ir patys gyvūnų nuodytojai galėjo kam nors pasipasakoti apie savo ketinimais ar pasigirti jau padarytais veiksmais, todėl ką nors žinantys kviečiami kreiptis į policiją ar į GGI“.
O kol situacija tokia, kokia yra, B.Vaitiekūnaitė-Pliuskė rekomenduoja gyvūnus itin saugoti – stebėti, ką vedžiojamas šuo uodžia ar kelia nuo žemės. Jei gyvūnas neklauso komandos „palik“ ir yra linkęs ėsti randamą maistą, taip pat kai tamsu ir sunku įžiūrėti, ką jis veikia, rekomenduojama vedžioti gyvūną su antsnukiu, kuris neleistų paimti maisto nuo žemės. Pastebėjus, kad augintinis po pasivaikščiojimo ir ko nors užėdimo lauke tapo vangus, abejingas savo maistui, vemia ar viduriuoja, vemia su krauju ar kraujuoja iš kūno ertmių, būtina kuo skubiau kreiptis į veterinarijos kliniką. Laikas apsinuodijus – itin svarbu.
Šunų augintojai raginami elgtis atsakingai
Pateisinimų gyvūnų nuodijimui nėra ir tai darantys asmenys turi atsakyti už savo veiksmus. Visgi ir patys gyvūnų augintojai raginami elgtis atsakingai.
„Šunys, nepriklausomai nuo jų dydžio ar šeimininko nuomonės apie savo augintinius, turi būti vedžiojami už pavadėlių. Tai leis ne tik labiau kontroliuoti bei tokiu būdu apsaugoti nuosavą gyvūną, bet ir aplinkiniai jausis saugiau, ramiau – tiek gyvūnų bijantys žmonės, tiek ir kiti šunis vedžiojantys asmenys. O kur dar atvejai, kai be pavadžių vedžiojami gyvūnai išbėga į judrią gatvę ir tampa skaudžios nelaimės kaltininkais, – be pavadėlių vedžiojamų gyvūnų keliamas problemas vardijo B.Vaitiekūnaitė-Pliuskė.
Šunys, nepriklausomai nuo jų dydžio ar šeimininko nuomonės apie savo augintinius, turi būti vedžiojami už pavadėlių.
„Itin neigiamai žmonės reaguoja į šunų augintojų nesusirenkamas fekalijas, taip pat piktinamasi, kai šeimininkai leidžia savo šunims šlapintis, tuštintis prie namų puoselėjamuose gėlynuose. Gyvūnų šeimininkai turi elgtis atsakingai ir rūpintis ne tik savo augintiniu, bet ir gerbti aplinką ir pasistengti nesuteikti dingsties keršyti gyvūnams, kurie dėl savo elgesio yra nekalti“, – sakė GGI vadovė.
Visoje Lietuvoje opi, įsisenėjusi problema
Gyvūnų nuodijimas – visoje Lietuvoje aktuali problema, o pranešimų apie juos gaunama jau eilę metų. Pavyzdžiui, 2015 metais gyvūnai nuodyti Klaipėdoje, Vasaros estrados teritorijoje, 2019 metais – Kaune, Žemuosiuose Šančiuose, palei Nemuną. Nuodijami ne tik šunys, bet ir katės, tik tokiais atvejais užnuodytas maistas dedamas kiek kitose vietose – po balkonais, pakrūmėse. Kai nuodijami šunys, užnuodytas maistas dedamas šunų vedžiojimo vietose.
GGI vadovė atkreipia dėmesį, jog nunuodijimas – itin žiauri susidorojimo su gyvūnais priemonė, mat gyvūnas kankinasi. Jei dėl greitos šeimininkų reakcijos ir laiku suteiktos veterinarinės pagalbos gyvūną pavyksta išgelbėti, vėliau jo reabilitacija gali trukti ištisus mėnesius. Todėl jei pastebėjote primėtyto neaiškios kilmės maisto ar pašaro bei įtariate, kad jis gali būti apnuodytas, o gal net žinote, kas užsiima gyvūnų nuodijimu, nelikite abejingi, praneškite https://ggi.lt/pranesk/ arba bendruoju pagalbos telefono numeriu 112.
