Sako, savanoriaus, kol kojos leis ir sveikata neapleis. „Nesuprantu senjorų, kurie sėdi užsidarę namuose ir žiūri pro langą, kiti net į parduotuvę tingi nueiti, važiuoja automobiliu. Tai ne man. Supratau, kad vienatvę, nuobodulį geriausiai išsklaido bendravimas su gyvūnais“, – pasakoja Marytė.
Rankose – tiek pavadėlių, kiek pajėgia paimti
Ne kas kitas, o gyvūnai tiesiogine šio žodžio prasme pasistengė, kad Marytė susipažintų su organizacija „Lesė“. Pamačiusi, kad benamė katė atsivedė jauniklių, vilnietė nusprendė, jog šeimynos negalima palikti šalti gatvėje. Nuėjo dėl kačiukų, o pasiliko vedžioti šunelius.
„Į „Lesę“ atėjau praėjus nedaug laiko nuo organizacijos atsidarymo. Stengiuosi išvedžioti tiek šunelių, kiek reikia. Pradžioje, kai rankos buvo stipresnės, pavedžiodavau ir 10. Dabar kartais pavedžioju 6, o kartais – kelis“, – sako vilnietė.
Pas šunelius negali nueiti tik tada, kai pačiai reikia lankytis pas gydytoją.
Savanoriauja Marytė penkias dienas per savaitę. Sako, pas šunelius negali nueiti tik tada, kai pačiai reikia lankytis pas gydytoją. Moteris prisimena, kad organizacijai įsikūrus, savanorių buvo mažai, tad darbo prisikaupdavo daugiau. Dabar ji pastebi, kad savanoriaujančiųjų daugėja. Marytę džiugina, kad savanoriauti ateina mokiniai, šeimos su vaikais ir ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai.
Gyvūno kompanija – būtina
„Žinau, kad keturkojai patys savimi nepasirūpins“, – sako savanorė, paklausta, iš kur jaučia didelį norą rūpintis gyvūnais. Marytei širdis suspurda kaskart, kai pamato benamį šunelį ar katiną. O jei žiūrėdama televizorių išvysta, kad žiauriai elgiamasi su gyvūnais – išjungia, negali to matyti.
„Ne tik gyvūnui reikia žmogaus, bet ir mums patiems reikalinga keturkojų draugija. Ypač, jei žmogus gyvena vienas, tai gyvūno kompanija jam būtina. Ne tik smagiau, jaukiau gyventi, bet ir ramiau – juk gyvūno buvimas šalia malšina stresą. Nė neįsivaizduojate, kiek daug jie supranta ir kaip nori su mumis bendrauti“, – kalba moteris.
Marytė negali praeiti pro elgetaujantį keturkojį, ypač, jei šis susižeidęs, nesveikas. Taip jos pačios namuose atsidūrė katė, kurią priglaudė leisgyvę, griuvinėjančią. Gatvėje radusi ir nunešusi į veterinarijos kliniką, Marytė išgirdo, kad gyvūną reikia užmigdyti. „Visada spėsi užmigdyti, o aš parsinešiau namo ir bandžiau išgydyti. Su manimi ji gyvena jau 15-a metų, o, žinote, visą gyvenimą maniau, kad katės man nepatinka“, – su šypsena pasakoja savanorė.
Jei ne gyvūnai, lankytų senelius
Aktyviai moteriai patinka judėti ir darbuotis su gyvūnais. Ji tvirtina, kad viskas, ko jai reikia, tai sveikatos ir kad kojos būtų tvirtos, tada galėtų ir toliau užsiimti tuo, kas patinka. Grįžusi iš „Lesės“ Marytė, sako, jaučiasi geriau.
Grįžusi iš „Lesės“ Marytė, sako, jaučiasi geriau.
„Prieglaudoje gyvenantys keturkojai tikrai laimingesni už tuos, kurie klaidžioja gatvėmis. Jie pavalgę, pavedžioti. Žinoma, norisi, kad žmonės kuo daugiau jų pasiimtų į namus. Mažus, kelių mėnesių šunelius dažniausiai priglaudžia, sunkiausia tiems, kurie jau garbaus amžiaus arba pasiligoję. Nors yra buvęs atvejis, kai nesveikuojantis šunelis iškeliavo į užsienį, buvo priglaustas suomių. Aš, jei tik būtų sąlygos, jei nieko namuose nelaikyčiau, priglausčiau kaip tik tokį, senstantį, stengčiausi palengvinti jam gyvenimą“, – kalba Marytė.
O kuo užpildytų dienas, jei nesilankytų gyvūnų prieglaudoje? Moteris sako, kad tada eitų lankyti senelių, padėtų jiems arba kitiems vargstantiems žmonėms. Tačiau nuo vienatvės pavargusiems ir aktyvesnio laisvalaikio pasiilgusiems žmonėms ji pataria: „Bendraukite su gyvūnais. Jei galite, priglauskite. Daug išlaidų gyvūnas nepareikalaus, o gyvenimą tikrai praskaidrins“, – patarė vilnietė savanorė.
Šio straipsnio herojė Marytė savanoriauja gyvūnų globos organizacijoje „Lesė“.
Jei susidomėjote savanorystės galimybėmis ir kitomis savanorius priimančiomis organizacijomis, daugiau informacijos galite rasti čia.
