LGBT aktyvistai: svarbu remti tuos, kurie ryžtasi atsiskleisti
– Koks tavo požiūris į vadinamuosius coming out‘us? Ar tai nėra pernelyg drastiška priemonė?
Donatas Paulauskas: Žinoma, palaikau tuos žmones, kurie ryžtasi atsiskleisti, nes tai labai sunkus ir svarbus jų sprendimas.Tačiau LGBT asmenų apsisprendimas atsiskleisti neturėtų būti suprantamas imperatyviai – kaip neva privalomas kiekvienam tokiam asmeniui, kuris save gerbia. Dėl kelių priežasčių.
Kiekvienu atveju reikia įvertinti rizikas, kurias žmogus patirtų atsiskleisdamas, nes kartais tos rizikos gali būti pernelyg didelės ir atsiskleidimas tik dar labiau pablogintų to žmogaus situaciją. Yra daugybė žmonių, gyvenančių tokiose aplinkose, kurios yra ypatingai priešiškos ir nesaugios, todėl negalime ir neturime reikalauti tų žmonių atsiskleisti čia ir dabar. Visais atvejais tai turi būti jų pasirinkimas, o LGBT bendruomenė turėtų būti ne reikalaujanti ar įtikinėjanti, o paremianti ir suteikianti reikiamą pagalbą.
Donatas Paulauskas: Žinoma, palaikau tuos žmones, kurie ryžtasi atsiskleisti, nes tai labai sunkus ir svarbus jų sprendimas.Tačiau LGBT asmenų apsisprendimas atsiskleisti neturėtų būti suprantamas imperatyviai – kaip neva privalomas kiekvienam tokiam asmeniui, kuris save gerbia.
Kita priežastis – ne visi asmenys suvokia save tose lytiškumo kategorijose, kurios yra lyg ir įprastos, apibrėžtos ir visuomenėje jau yra išryškėjusios. Gėjai, lesbietės, biseksualūs, transeksualūs asmenys turi sąlyginai aiškius apibrėžimus. Tačiau atsiskleidimas tampa daug sunkesne užduotimi, pavyzdžiui, translyčiams asmenims, queer asmenims, kurių tapatumai įneša sumaišties ne tik visuomenėje, bet ir LGBT diskurse. Atsiskleidimas tokiems žmonėms reiškia didesnius sunkumus bandant apibrėžti save net ir tuo atveju, kai jauti, kad savo lytiškumo negali apibūdinti jokiais konkrečiais ir aiškiais terminais.
Todėl nemanau, kad politinis LGBT judėjimas turėtų remtis vien tik atsiskleidimais kaip efektyvia priemone keisti nusistovėjusias stereotipines visuomenės normas. Nors tokie atsiskleidimai daro pokytį – sociologiniai tyrimai patvirtina, kad tolerantiškesni yra tie žmonės, kurie asmeniškai pažįsta homoseksualius asmenis savo aplinkoje – negalime laikyti to pagrindine politine strategija, nes ji kartais turi skaudžių trūkumų.
Tačiau labai svarbu remti tuos asmenis, kurie ryžtasi atsiskleisti savo aplinkoje, svarbu, kad jie žinotų, jog yra suprantami, svarbu suprasti ir tuos asmenis, kurie negali to padaryti. Kitaip sakant, apie atsiskleidimo svarbą reikia kalbėti atsakingai.
– Tavo, kaip LGBT teisių aktyvisto nuomone, kuo šie atsiskleidimai Lietuvai yra naudingi? O gal žalingi? Ir apskritai, ar reikalingi?
Romas Zabarauskas: Atsiskleisti nebūtina per televizorių – atsiskleidimas darbe, šeimoje, artimiesiems, draugams jau yra svarbus veiksmas ir pergalė mums patiems. Lengviau gyventi be melo ir tik atvirumu gali būti grįsti tikri, nuoširdūs santykiai.
Režisierius Romas Zabarauskas: Atsakysiu kategoriškai – tokioje Lietuvoje, kokioje dabar gyvename, atsiskleidimas yra kiekvieno LGBT žmogaus pareiga. Ne teisė, o moralinė pareiga. Nes žmogaus teisių padėtis yra tragiška: neturime partnerystės įstatymo, homofobiški politikai stumia vis tamsesnes idėjas, paaugliai gėjai žudosi. Tokioje situacijoje kiekvienas turime padaryti ką galime – o istorija rodo, kad atsiskleidimas yra efektyviausia priemonė siekiant lygiateisiškumo.
Atsiskleisti nebūtina per televizorių – atsiskleidimas darbe, šeimoje, artimiesiems, draugams jau yra svarbus veiksmas ir pergalė mums patiems. Lengviau gyventi be melo ir tik atvirumu gali būti grįsti tikri, nuoširdūs santykiai.
Be abejo, yra atvejų, kai reikia išlaukti tinkamo momento. Jei esi paauglys, finansiškai priklausomas nuo homofobų tėvų, būtų protingiau palaukti, kol pats save išlaikysi. Tačiau dauguma LGBT žmonių Lietuvoje jau laukia per ilgai – arba nelaukdami sukuria savo gerovę svetur.
Džiaugiuosi ir dėkoju visiems atsiskleidusiems!
Kaip jaučiasi jau atsiskleidę?
Edgaras Rušinskas buvo vienas pirmųjų, netylėjusių apie netoleranciją, patyčias ir savo skausmą išliejęs videoatsiskleidimu youtube.com.
– Edgarai, kas paskatino atsiskleisti?
– Pirmas paskatinimas, matyt, įvyko tada, kai nusibodo slėptis. Aš negalėjau būti savimi ir išreikšti savęs, tai privertė susimąstyti, bet pats video buvo impulsyvus. Dar prieš video sulaukiau neigiamos reakcijos. Mane paliko draugai, su kuriais draugavau apie 5 metus, buvo tikrai skaudu.
– Kaip jauteisi po atsiskleidimo?
Edgaras Rušinskas: Abejoju dėl pagarbos ir tolerancijos Lietuvoje. Jos trūksta. Pavyzdžiui, po straipsniu, parašytu apie mirusį žmogų, kuriam jau ir taip turėtų rodoma pagarba, daug panašių komentarų „ačiū Dievui dar vienu p...... mažiau“.
– Po coming out‘o pirmos trys savaitės buvo labai sunkios. Sulaukiau daug dėmesio, prie kurio buvau nepratęs, šeima bijojo dėl mano saugumo. Bet po šitų trijų savaičių tapau laimingesnis, linksmesnis. Tapau savimi. Dar galėčiau paminėti, jog po atsiskleidimo man parašė apie 5000 žmonių.
– Ką tie žmonės rašė?
– Rašė, kad palaiko, kad bus dar tų draugų, kad gyvenimas bus geresnis, kad jie su manimi. Labai įsiminė vieno vyro laiškas, kuriame jis pasakė, jog yra vedęs ir turi vaikų, bet mane palaiko.
Iš visų man parašytų laiškų tik 10 buvo paniekinantys. Tik 10. Todėl susimąsčiau apie lietuvių tautą iš naujo.
– Jautiesi geriau?
– Tikrai pasijutau geriau, nes supratau, kad ne viskas yra taip blogai. Kita vertus, neseniai nusižudžiusio mano pažįstamo veiksmai verčia tuo suabejoti.
– Dėl ko abejoji?
– Dėl pagarbos ir tolerancijos Lietuvoje. Jos trūksta. Pavyzdžiui, po straipsniu, parašytu apie mirusį žmogų, kuriam jau ir taip turėtų rodoma pagarba, daug panašių komentarų „ačiū Dievui, dar vienu p...... mažiau“.
