Nuo 2016 metų Danutė hospise savanoriavo, o vėliau jai pasiūlytos klinikinės logopedės pareigos. Tačiau tai – tik profesija, nes čia ji daro kur kas daugiau. Kartais – tiesiog būna su ligoniais, meldžiasi su jų artimaisiais ar paprasčiausiai šukuoja jiems plaukus.
D.Palėchaitė dar dirba lietuvių kalbos mokytoja ir klinikine logopede, o padėti jai tenka ir labai sunkius sutrikimus turintiems vaikams. Bet, kalbėdama apie savo pačios kelią, moteris sako – iki visur ją atvedė Dievas ir tokia buvo Kūrėjo valia.
„Kai žiūriu iš laiko perspektyvos – suprantu, kad viskas buvo suplanuota iš anksto. Jei anksčiau galvodavau, kad viskas vyksta taip, kaip aš noriu – atsigręžusi atgal suprantu, kad ne“, – įsitikinusi moteris.
Po pamokų eidavo į Katedrą
Pasakodama apie savo gyvenimą Danutė prisimena vaikystę. Šeimoje – penki vaikai, geriantis ir smurtaujantis tėvas bei tikinti mama, kuri ją, dar vaiką, vesdavosi į bažnyčią.
