Palikti dukrą namuose Kostui ir Vilmai net nekilo mintis: šeima turi būti kartu, nes taip ir vyksta vaiko auklėjimas, vertybių skiepijimas ir puoselėjimas.
Kostas pasirūpino, kad šis įvykis būtų įamžintas: „Tai yra šimtmečio renginys. Atsivedėme dukrą, kad vėliau galėtume jai papasakoti, kas čia vyko, kodėl mes čia buvome. Norime ją auklėti ta laisvės dvasia.“
Priesaiką davė slapta
Farmacijos studentams Vilniaus universitete paskaitas skaitantis K.Ivanauskas Šaulių sąjungos nariu tapo dar 1992 metais. Tąkart Žvėryno bažnyčioje priesaiką davė slapta.
2014-aisiais vyras priesaiką atnaujino. Tą pačią dieną šaule tapo ir jo žmona.
„Kaip tik buvo įvykiai Ukrainoje. Tai mane pastūmėjo įstoti, išmokti ginti ir apsiginti, nebūti pasyviai“, – paaiškino moteris.
Šaulių sąjungai šeima skiria daug savo asmeninio laiko, energijos ir netgi lėšų veiklai organizuoti.
„Telkiame organizaciją, kad ji būtų aktyvi ir pajėgi priešintis agresijos atveju. Susiduriame su finansinėmis kliūtimis, trūksta instruktorių, iš esmės viską darome ir organizuojame savo jėgomis. Tiesa, daug padeda kariuomenė, savanorių organizacijos“, – pasakojo K.Ivanauskas ir pažymėjo, kad kitąmet bus švenčiamas Šaulių sąjungos šimtmetis.
Praleista istorijos ir pilietiškumo pamoka
K.Ivanausko akimis, A.Ramanauskas-Vanagas yra laisvės gynimo simbolis. Žmogus, dėl Tėvynės paaukojęs gyvybę ir šeimos gerovę.
„Atėjome pagerbti ir palaidoti garbingai, kad būtų ne užkastas, kaip iki šiol, o palaidotas. Mums ypač svarbu, kad turėsime tą simbolinę vietą, prie kurios kasmet galėsime atvykti, pagerbti, susikaupti ir semtis įkvėpimo. Kapas taps dar vienu Lietuvos laisvės simboliu“, – neabejojo K.Ivanauskas.
Ji prisipažino Šv. Jonų bažnyčioje pasigedęs moksleivių ir jaunimo, kurie į atsisveikinimo su rezistencinės kovos legenda ceremoniją turėtų plūsti miniomis. „Jie turėtų gausiai dalyvauti, mokytojai turėtų juos čia atvesti“, – įsitikinęs K.Ivanauskas.
Deja, mokyklose į pilietinį ugdymą žiūrima formaliai.
A.Ramanausko-Vanago laidotuvės esą galėtų tapti ir istorijos, ir pilietiškumo pamoka.
„Deja, mokyklose į pilietinį ugdymą žiūrima formaliai“, – apgailestavo vyras. Be to, jo manymu, moksleiviai nemokomi ieškoti istorijos sąsajų ir savo asmeninio ryšio su istoriniais įvykiais.
„Apie istoriją kalbama lyg apie praeitį. Tačiau į rezistencinę kovą reikėtų žvelgti per asmeninę prizmę, juk didžioji tautos dalis yra nukentėjusi nuo stalinizmo ir sovietinės sistemos. Didžioji gyventojų dalis buvo represuoti, kiekvienas turime giminaičių, kurie buvo išvežti į Sibirą“, – svarstė K.Ivanauskas.
Ne praeitis, o nenutrūkstantys ryšiai
Pašnekovo tėvas Alfonsas Ivanauskas gimė tais pačiais metais kaip ir Vanagas – 1918-aisiais. Jis gyveno Varniuose, buvo rezistentas, rašė eilėraščius ir kūrė dainas, kurios plito.
„Saugumas pradėjo persekioti, turėjo jis bėgti iš to krašto. Mano seneliai buvo ištremti, mama pasislėpė“, – pasakojo K.Ivanauskas.
Jam apmaudu, kad šiandien jaunimas, kuris anuomet buvo aktyviausia visuomenės dalis, yra pasyvus, nori ne dalyvauti istorijoje, bet likti jos stebėtojais: „Norėčiau, kad per asmeninį ryšį jauni žmonės pajustų, kad tai yra mūsų Tėvynė, kurią kažkuriuo momentu, jei priešas ateis, gali tekti ginti.“
Būtent taip įvyks rytoj, šeštadienį, kai A.Ramanausko-Vanago palaikai amžinojo poilsio atguls Antakalnio kapinėse.
Laidos Antakalnio kapinėse
Pagal valstybinių laidotuvių programą Šv. Jonų bažnyčioje visuomenė su A.Ramanausku-Vanagu gali atsisveikinti penktadienį iki 20 valandos ir šeštadienį nuo 10 iki 12 valandos.
Tai yra mūsų Tėvynė, kurią kažkuriuo momentu, jei priešas ateis, gali tekti ginti.
Šeštadienio vidurdienį karstas bus išnešamas į bažnyčios vidinį kiemą, kur vyks Lietuvos kariuomenės atsisveikinimo ceremonija.
Po jos gedulinga procesija pajudės į Arkikatedrą baziliką, kur 13 valandą bus laikomos šventos mišios.
14 valandą procesija išvyks į Antakalnio kapines, kur 15 val. įvyks laidotuvių ceremonija. Amžinojo poilsio partizanų vadas atguls prezidentų eilėje, priešingoje eilės pusėje nei prezidento Algirdo Mykolo Brazausko kapas.
