„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai
2015 07 19

Į Anglijos teisininkų elitą besiveržiantis Giedrius Kabašinskas: „Mums negalima meluoti“

Tarptautinėje Londono advokatų kontoroje teisininku dirbantis lietuvis Giedrius Kabašinskas šia kontroversiškai vertinama profesija susidomėjo dar jaunystėje. Dabar tautiečius iš bėdų traukiantis vyras anksčiau vadovavo teniso akademijai, tačiau supratęs, kad svarbu siekti svajonės, pradėjo mokytis teisės būdamas 27-erių ir netrukus gaus paskutinį diplomą, leisiantį jam atstovauti klientams aukščiausiame Didžiosios Britanijos teisme.
Teisininkas Giedrius Kabašinskas siekia aukščiausiojo teismo advokato pareigų.
Teisininkas Giedrius Kabašinskas siekia aukščiausiojo teismo advokato pareigų. / Nuotr. iš asmeninio albumo.

– Kokį kelią teko nueiti, kad svečioje šalyje gautumėte prestižiniu laikomą darbą?

– Pirmiausia įdėjau daug investicijų į savo išsilavinimą. Dalyvavau daugybėje teisininkams skirtų renginių, įgijau patirties įvairiose labdaros organizacijose. O galiausiai atėjo šimtų darbo skelbimų ir gyvenimo aprašymo siuntimo eilė.

Teisininkų paklausa – ribota, tad reikia tinkamai save pristatyti ir turėti gerą išsilavinimą. Jei nesi baigęs vieno iš didžiųjų universitetų, rasti darbą teisės srityje Londone – sudėtingiau. Nuo mokslo pradžios iki darbo radimo prabėgo ketveri metai. Ir dar ne visą kelią nuėjau, greitai baigsiu dar vienas advokato studijas.

– Kiek uždirba advokatai?

– Uždarbis – įvairus. Pirmiausia atlygis priklauso nuo konkretaus advokato patirties, srities, kurioje specializuojasi, bei kompanijos, kurioje dirba. Negaliu pasakyti net vidurkio. Daugiausia uždirba komercinės ir laivybos teisės specialistai, o labiausiai šiuo metu kenčia baudžiamosios teisės advokatų atlyginimai. Kai kurie uždirba mažiau nei eilinis pardavėjas.

Lietuviai galvoja, kad sumokės advokatui, o šis sakys bet ką. Mums negalima meluoti. 

– Kodėl pasirinkote šią sudėtinga laikomą profesiją?

– Norėjau to nuo jaunystės, bet Lietuvos teisinė sistema man nebuvo pakankamai įdomi.

Mokytis pradėjau būdamas 27-erių, nes manau, kad ko nors norint niekad ne vėlu pradėti. Iki tol buvau teniso treneriu. Vadovaudamas teniso akademijai susidurdavau su įvairiais teisiniais klausimais, turėjau daug atsakomybės. Vis domėjausi, kas būtų jei nutiktų viena ar kita bėda. Dažnai skaitinėdavau įstatymus ir susidomėjau teise. Dabar esu savo vietoje.

– Kuo, jūsų manymu, labiausiai skiriasi teisės sistemos Didžiojoje Britanijoje ir Lietuvoje?

– Neturiu Lietuvos teisės išsilavinimo, tad smulkiai komentuoti negaliu, tačiau egzistuoja trys pagrindiniai skirtumai. Pirmiausia, Didžioji Britanija neturi rašytinės Konstitucijos. Jų teisinė sistema senesnė nei tūkstančio metų, tad čia remiamasi istoriniais precedentais bei dabartiniais įstatymais. Todėl sistema – lankstesnė.

Antra, šios šalies teisinė sistema padalinta į dvi dalis, kaip, tarkim, Lietuvoje – sveikatos sistema. Yra bendrosios teisės advokatai, kurių bylos nagrinėjamos mažuosiuose teismo rūmuose, bei aukštųjų teismo rūmų advokatai, kurie atstovauja klientų interesams tik teismuose. Pas aukštuosius advokatus, kaip Lietuvoje pas chirurgą, šiaip „iš gatvės“ nepateksi. Išlaikęs paskutinį likusį egzaminą aš tapsiu aukštųjų teismo rūmų advokatu.

Trečia, šioje šalyje remiamasi precedento teise. Tai reiškia, kad priimant sprendimus atsižvelgiama į anksčiau nagrinėtas panašaus pobūdžio bylas bei priimtus nutarimus. Visų bylų duomenys saugomi publikai atviroje bazėje.

Neįmanoma prisiteisti kompensacijos iš to, kas neturi pinigų.

– Kokie klientai yra lietuviai?

– Neišskirčiau jų iš kitų. Galbūt tik tiek, kad lietuviai dažnai bando derėtis. Standartinis mokestis advokatui yra 25 proc. nuo priteistos kompensacijos, tačiau, žinoma, visi norėtų mokėti mažiau.

Tuomet ieškoma kitų advokatų, bet drauge su britu advokatu reikia ir vertėjo. Čia lietuviai dažnai suklysta, mat vertėjas tik išverčia tai, ką jam pasako, tačiau jis neveda bylos ir neturi su ja jokio ryšio. Todėl lietuviams siūlome išvengti komunikacijos problemų ir kreiptis tiesiai į advokatus, geriausiai, kalbančius jų kalba. Dar lietuviai kartais kreipiasi į tarpininkus, kurie ima mažesnį mokestį, bet patys nėra teisininkai, tik perduoda savo klientus britų kompanijoms ir dar pasipelno.

– Ko dažniau teismuose siekia Londono lietuviai – gauti finansinės naudos ar rasti teisybę?

– Pasitaiko ir vienokių, ir kitokių. Jei žmogus nukentėjo ne dėl savo kaltės, nėra nieko blogo, kad jis ne tik bando įrodyti savo tiesą, bet ir gauti kompensaciją už patirtus nuostolius. Žinoma, yra ir tokių ambicingų, kuriems nerūpi pinigai, jie tenori įrodyti, kad yra teisūs.

– Su kokiais keisčiausiais skundais teko susidurti per savo darbo praktiką?

– Na, jei žmogų ištinka bėda ir jis kreipiasi į teisininkus, kad ir kokia keista situacija bebūtų, negalima jo dėl to kaltinti ir sakyti, kad jo skundas – keistas.

Man keista, kai žmogus kreipiasi dėl absurdiško ieškinio, advokatai nesutinka to imtis arba nutraukia bylą, tada žmogus eina pas kitą advokatą ir vėl prašo to paties. Pasitaiko, kad dėl vieno ieškinio klientas kreipiasi į kelias kontoras vienu metu ir mums nepraneša. Tokius dalykus sužinome iš atsakovo advokatų. Va tai yra keista. Manau, kad žmonės galvoja, jog kuo daugiau advokatų juos gins, tuo didesnę kompensaciją gali gauti. Bet taip nėra.

Jei nesugebi ramiai išdėstyti faktų bei pranešti klientui ir blogas, ir geras naujienas, pasirinkai ne tą profesiją.

– Kokie ieškiniai yra absurdiški?

– Na, pavyzdžiui, jei žmogui už stovėjimą neleistinoje vietoje skiria baudą, nors ten aiškiai matomas draudimo stovėti ženklas, o klientas vis tiek nori užginčyti.

Jei žmogus mokės advokatui pinigus, jis gal ir imtųsi tokios bylos, tačiau iš esmės tai būtų laiko švaistymas, nes laimėjimo tikimybė – minimali. O ir išlaidos būtų didesnės, nei bauda. Žmonės retai kreipiasi dėl tokių dalykų, nes aiškiai supranta viso to kainą.

– Ar dažnai lietuviai neišsprendžia ieškinių susitarimu ir eina į teismą?

– Na, šios šalies sistema sutvarkyta taip, kad kuo mažiau ieškinių pasiektų teismą ir būtų kuo mažiau bylinėjimosi. Vidutiniškai advokato valanda kainuoja apie 300 svarų.

Teisme dalyvauja du advokatai, tad reikia mokėti abiem. Pirmiausia teismas labai skaudžiai kerta per kišenę, o antra – ėjimas į teismą, nesvarbu, kurioje pusėje būtum, yra didžiulis stresas. Tai formali aplinka, o eidamas į teismo salę nė vienas nežino, išeis laimėjęs ar pralaimėjęs.

– Ar jums yra tekę dirbti nemokamai?

– Pirminę konsultaciją stengiuosi suteikti nemokamai, aišku, viskam yra ribos. Jei žmogus neturi pinigų tuo metu, kai į mus kreipiasi, galima rasti įvairių kompromisų, susitarti dėl mokėjimo po bylos ar rasti kitą išeitį, tačiau visai nemokamai dirbti neteko.

– Teisininkai dažnai vadinami neturinčiais skrupulų, tačiau jų pagarbiai prisibijoma. Kokie jie iš tikrųjų?

– Visi advokatai turi laikytis kodekso. Visų pirma, jausti pagarbą teismui bei teismo pareigūnams, taip pat – kolegoms. Mes negalime vieni kitų įžeidinėti, šantažuoti ar grasinti. Pasitaikius tokiam atvejui galima kreiptis į etikos komisiją.

Labai svarbu elgtis korektiškai, juk vieną bylą teismui pristato dvi pusės, tad jos turi bendradarbiauti tarpusavyje ir sutarti. Negalima elgtis nemandagiai ar stačiokiškai. Išsakant savo kliento poziciją būtina pasirinkti tinkamą toną ir išlikti ramiam.

Per savo karjerą susidūriau su daugybe skirtingų advokatų, bet daugiausia pasiekė tie, kurie išliko kooperatyvūs ir dirbo konstruktyviai su kolegomis. Jei nesugebi ramiai išdėstyti faktų bei pranešti klientui ir blogas, ir geras naujienas, pasirinkai ne tą profesiją.

Vidutiniškai advokato valanda kainuoja apie 300 svarų. 

– Į teisininkus besikreipiantys tautiečiai dažnai taupo pinigus ir ieško iki bylos baigimo nemokamai dirbančių (angl. „No win no fee“) advokatų. Papasakokite, kaip veikia ši sistema?

– Iki 2013-ųjų metų ši sistema veikė kitaip, nei dabar. Ieškovas kreipdavosi į advokatus, pasirašydavo sutartį, kad klausys visų teisininkų rekomendacijų, o šie, savo ruožtu, neims mokesčio prieš bylos baigtį.

Tada laimėjus bylą, visas išlaidas be išimties padengdavo pralaimėjusi pusė. Tai reiškia, sumokėdavo ir laimėtojo advokatams. Jei pralaimėdavo, klientui nereikėdavo mokėti nieko. Prieš dvejus metus pasikeitė taisyklės. Laimėjęs bylą klientas advokatams turi sumokėti pats, pralaimėjęs – nieko.

– Kaip nusprendžiate, kurių bylų imtis?

– Įvertiname riziką, patikriname įrodymus ir nustatome, ar atsakovas yra mokus. Nes neįmanoma prisiteisti kompensacijos iš to, kas neturi pinigų.

– Kaip gerai lietuviai išmano Didžiosios Britanijos teisę?

– Jie žino labai mažai. Lietuviai galvoja, kad čia teisės sistema tokia pati, kaip rodoma amerikietiškuose filmuose. Ten advokatai – ekstravagantiški, daug kalba, moka „prispausti“ liudininką, o paskutinę minutę viskas išsisprendžia „geriečio naudai“.

Teismai vyksta ne taip. Pirmiausia, teismo rūmai visiškai kitokie, niekas ten nevaikšto ir nemojuoja rankomis, privalu sėdėti ir išlikti ramiam.

Didžiosios Britanijos advokatams svarbiausia korektiškumas ir atsakomybė prieš teismą. Lietuviai galvoja, kad sumokės advokatui, o šis sakys bet ką. Mums negalima meluoti. Galime ką nors nutylėti, tačiau jei paklausia tiesiogiai, turime sakyti tiesą arba nusišalinti nuo bylos. Advokatas taip pat negali pamokyti savo kliento ką kalbėti, įspėti jį, ko bus klausiama. Teisme labai svarbi pirmoji reakcija. 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs