Po pervežimo – automobilio dezinfekcija
Paprašyta pakomentuoti benamių ir kitų asocialių asmenų, kuriems paprastai reikia tik išblaivinimo paslaugų, problemą, Vilniaus greitosios pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja Vanda Pumputienė teigė, kad jais turėtų rūpintis ne medikai, o socialinės tarnybos.
„Turi būti specialūs automobiliai jiems vežioti, nes policija taip pat vargsta – turi sodintis į savo automobilį su niežais, utėlėtą, susmirdusį, apsikakojusį. Kaip po to patiems dirbti? Juk reikia automobilį dezinfekuoti. Savivaldybė turi vieną tokį automobilį, bet jis turi specialų darbo grafiką. Mes labai dažnai jiems neprisiskambiname arba jie nuolat užimti. Pasako, kad privažiuos už dviejų valandų. Mes gi negalime stovėti tiek laiko, o jeigu paliksime gulintį, žmonės ir vėl kvies – turės važiuoti kita brigada. Tuomet imam jį į mašiną ir vežame į „Salą“, į nakvynės namus.
Dabar įsivaizduokite – atvažiuoja reanimobilis. Kai jis aptarnauja benamį, automobilį reikia dezinfekuoti – pripurkšti nuodingų cheminių preparatų. Tada 15 min. vyksta ekspozicija, dar 15 min. reikia skersvėjyje vėdinti ir vis tiek dar jaučiasi kvapas. Ir kai po to gauni gimdyvę ar sunkų ligonį, nelabai jiems malonu. Tam tikrais atvejais kviečiame policiją, bet atvirai sakant, gaila ir policijos. Jie irgi žmonės – o kaip toliau dirbti, kai išteptas automobilis“, – aiškino pašnekovė.
Siūlo gydyti per prievartą
Pasak V.Pumputienės, privažiavę medikai įvertina žmogaus būklę. Dažnai jam nereikia mediko paslaugų, o numirti jis iš tiesų gali bet kada ir bet kur, nes pasirinkęs tokį gyvenimo būdą. Jis išėjęs iš namų arba išvarytas, nakvynės namuose negyvena, kadangi ten draudžiamas alkoholis, tuo tarpu iš savivaldybės gauna pašalpą, kurią prageria.
Pagaliau tarp jų yra sergančiųjų tuberkulioze, kuri atspari antibiotikams. Juos iš tiesų reikėtų uždaryti.
„Pažiūrėkite, kiek jų stovi prie parduotuvių ištiesę ranką. Kartą vienam nupirkau batono ir sviesto. Duodu jam, o jis mane stumia su tuo maistu – esą duok pinigų. Kai tik ateina pašalpų mokėjimo dienos, iškart padaugėja iškvietimų. Būtų mano valia, neduočiau jiems pinigų – išduočiau maisto ir drabužių. Ir tegu gyvena, kaip nori. Man patiko sovietinių laikų tvarka, kai juos kuriam laikui uždarydavo gydymui per prievartą. Po to jie jau pradėdavo gydytis savo noru. Iš pradžių nė vienas jų gydytis nenori, nori tik alkoholio. Pagaliau tarp jų yra sergančiųjų tuberkulioze, kuri atspari antibiotikams. Juos iš tiesų reikėtų uždaryti.
Mes juos išskirstome taip: jei yra indikacijų, dažniausiai apsinuodijimas alkoholio surogatais arba perdozavimas, vežame į ligoninę, kitus – į „Salą“. Didžiausia problema, kad Vilniaus mieste nėra blaivinimo įstaigos su mediku, kas jau yra Kaune. „Sala“ – tik nakvynės namai“, – svarstė medikė.
Viskas prasidėjo nuo ekologinės policijos
Vilniaus miesto savivaldybė, paklausta, kaip sprendžiama ši problema, patarė kreiptis į Vilniaus nakvynės namus „Sala“, kurie ir vykdo benamių pervežimus.
„Salos“ direktorius Edvardas Jablonskis pasakojo, kad jo įstaigoje, kuri buvo įkurta kaip nakvynės namai blaiviesiems, yra 30 vietų ir dauguma jų būna užimtos. Savaitgaliais sulaukiama ir iki 40 klientų. Tuomet tenka skambinti policijai ir įspėti, kad daugiau pas juos nevežtų girtų benamių.
„Tuos, kuriuos atveža dieną, vakare paleidžiame, į jų vietas atvežami naktiniai klientai, taip ir vyksta judėjimas. Turime vieną automobilį jų atvežimui. Anksčiau jis buvo skirtas važinėti kartu su pareigūnais. Mat vienu metu Vilniuje buvo ekologinė policija, atsiradusi, kai prasidėjo skundai, jog Senamiestyje po kavines vaikšto benamiai ir prašo pinigų iš užsieniečių. Tuomet mums buvo padovanotas mažas automobiliukas ir mes važinėjome po reprezentacines miesto vietas. Prieš keletą metų ekologinė policija buvo panaikinta ir dabar važiuojame pagal iškvietimus arba vykdome pervežimus iš ligoninės į „Salą“.
Mūsų transportas iš tiesų užimtas. Jei vienu metu išpuola keli atvejai, greitai neatvažiuosime. Vieną žmogų pasiimti iš Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės ir nuvežti į „Salą“ užtrunka apie pusantros valandos. Būna ir tokių atvejų, kai atvažiuojame, o vietoje jau stovi greitoji, policija ir „Saugaus miesto“ atstovai. Ir visi laukia mūsų. Trūksta žodžių. Jie aiškina – esą pagal teisės aktus neturi teisės jo liesti. O kur jūs matėte teisės aktą, kad socialinis darbuotojas gali liesti žmogų? Tačiau mes jau daug metų dirbame šį darbą“, – aiškino pašnekovas.
Pasak E.Jablonskio, nakvynės namai neturi teisės blaivyti žmogaus, tik suteikti pirmąją pagalbą ir kviesti greitąją pagalbą. Atvežtieji čia miega atskiruose kambariuose, visur yra stebėjimo kameros. Už kambario ribų jie visur lydimi – ir į tualetą, ir parūkyti, visur jie eina po vieną, nes jų kelių esą negali suleisti.
Danijoje „nepataisomi“ gyvena rezervatuose
Jei atvežtas žmogus sugeba pasakyti savo vardą pavardę ir paaiškėja, kad jis turi namus (paprastai tai galima suprasti iš jo aprangos), ir dar sugeba pasakyti kokį nors kontaktą, skambinama artimiesiems, kad jį pasiimtų. Yra ir tokių pastovių klientų, kurie prisigeria, kur nors specialiai nukrenta, kad praeiviai jiems iškviestų transportą, kuris nuvežtų į „Salą“ ir jiems nereikėtų iš centro ar stoties grūstis patiems.
Danai tokiems žmonėms padarė atskirą rezervatą. Miestelyje yra aptverta teritorija, kurioje jie gauna nedidelio buto dydžio namukus ir prižiūrimi apsaugos, kad nevyktų muštynių, daro, ką nori.
„Kartą esu sakęs greitosios pagalbos medikams – jeigu žmogus guli prisidirbęs į kelnes ir apsiseilėjęs, o praeiviai kviečia medikus, pasiūlykite jiems dirbtinį kvėpavimą burna į burną. Ar jie sutiktų? O po to kaltina visas institucijas, kas čia darosi“, – teigė „Salos“ direktorius.
Jo manymu, sumažinti benamių skaičiaus nepavyks, jų buvo ir bus visuose miestuose, todėl yra būtinos jų transportavimo paslaugos, kurios bent šiek tiek apvalo ligoninių priimamuosius ir viešąsias miesto erdves.
„Man teko būti Danijoje. Aš stebėjausi jų sprendimu. Danai tokiems žmonėms padarė atskirą rezervatą. Miestelyje yra aptverta teritorija, kurioje jie gauna nedidelio buto dydžio namukus ir prižiūrimi apsaugos, kad nevyktų muštynių, daro, ką nori. Gali gerti į valias. Jeigu jie jau nepataisomi, tegu gyvena, kaip jiems išeina, bet tegu nesirodo mieste“, – paklaustas apie išeitį, samprotavo pašnekovas.
Tuo tarpu idėja juos priverstinai gydytis jis nelabai tiki. Esą jam pačiam teko turėti artimą žmogų, kuris sovietmečiu buvo ne kartą gydytas priverstinai, tačiau naudos iš to nebuvo.
Utėlėti, niežuoti, bet vis tiek žmonės
Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubiosios pagalbos skyriaus vedėja Asta Jonaitienė, neslėpė, kad tokie „pacientai“ medikams kelia nemažai problemų ir jų srautai nemažėja. Medikai su atvejais, kai atvežamas žmogus, kuriam reikia tik išsiblaivyti, susiduria kasdien (vidutiniškai būna 5–7 tokie atvejai per dieną). Kai nustatomas tik girtumas, medicinos pagalba nėra reikalinga, o išblaivinimo paslaugos ligoninėje neteikiamos.
Pasak jos, ligoninėje pacientų srautai yra didžiuliai – apie 300 pacientų per parą. Tarp jų patenka ir girti asmenys, kuriuos atveža greitoji. Jiems nediagnozuojama jokia patologija. Jeigu yra apsinuodijimas, alkoholio perdozavimas, trauma, tokiems pacientams be jokių kalbų teikiama pagalba. Problemas kelia asmenys, kurie tiesiog yra labai girti. Dažniausiai jie būna baisūs: purvini, utėlėti, niežuoti.
Dvi slaugytojos padėjėjos juos nuprausia, perrengia iš labdaros gautais drabužiais, kad gydytojas galėtų prie jų prieiti apžiūrėti. Kai įvertinama jų sveikatos būklė, paprastai paaiškėja, kad tai elementarus girtumas ir žmogui reikia blaivinimo paslaugų arba jis gali važiuoti namo. Tuomet ir prasideda problemos.
Savotišku atpirkimo ožiu tampa ligoninė
„Namų jie neturi, o į gatvę neina, ypač jeigu šalta. Taigi mes turime juos kažkaip saugiai nuvežti į nakvynės namus. Mūsų ligoninė turi automobilį, kuriuo pacientai gali būti pervežami į slaugos ligoninę. Dienos metu jis mus gelbsti.
Taip pat dienos metu yra savivaldybės automobilis, tačiau tik iki 17 val. O ką daryti naktį ir savaitgaliais, kada dažniausiai jie ir atvežami? Išgabenti mes jų neturime kuo. Ir kai jie vartosi mūsų priimamajame ar parkelyje šalia ligoninės, kai kelia triukšmą, nes nenori išeiti, tai išderina visą skyriaus darbą.
Su jais kažkas turi būti, bendrauti, jie veržiasi pas daktarus, koneveikia visus, viskuo nepatenkinti. Jie tokie, kokie yra, bet jie yra žmonės ir mes privalome jiems suteikti pagalbą. Praėjusią savaitę vienu metu buvo atvežti tokie trys ar keturi. Visi kalbantys, kontaktuoja, bet girtutėliai. Gerai, kad buvo dienos metas, mes užsakėme mašiną ir visus kartu išsiuntėme į „Salą“. Jei būtų vakaras, būtų čia prasivolioję iki ryto: policija jais nesidomi, nes jie aplinkiniams pavojaus nekelia, greitoji jų neima, nes jau atvežė pas mus, o savivaldybė dirba iki 17 val.“, – pasakojo medikė.
Ligoninė kreipėsi į savivaldybę, kad ši užtikrintų tokių pacientų transportavimą, kai juos apžiūri medikai, tačiau kol kas jokių žinių, nors, medikės manymu, tai vienareikšmiškai savivaldybės funkcija – užtikrinti jų išvežimą į „Salą“, kad saugiai išsiblaivytų.
Pasak jos, visi lengviau atsikvėptų, jei mieste atsirastų blaivykla Vilniaus mieste, taip pat reikėtų atidesnio Greitosios medicinos pagalbos darbuotojų pirminis būklės vertinimo ir kompetencijos.
