Pradėjo nuo penktadienių
Su Vaidu Mickevičiumi susitinkame vėlyvą popietę, kai Molėtų pirminės sveikatos priežiūros centre (PSPC), dažniau tebevadinamame poliklinika, jau beveik visiškai tuščia. Gydytojas išleidžia paskutinę pacientę ir pakviečia pokalbio.
Po darbo dienos šeimos gydytojo veide nuovargio šešėlį gal ir galima įžvelgti, tačiau skųstis jis tikrai nenusiteikęs ir net neketina.
Iš Videniškių Molėtų rajone kilęs jaunas vyras po studijų kiek ilgiau nei metus dirbo Vilniaus Šeškinės poliklinikoje.
„Po to Molėtų PSPC direktorė pasiūlė ir sutikau aš daug negalvojęs, – nusijuokia. – Savas kraštas, taip ir susiklostė. Gyventi dar negrįžau, gyvenu Vilniuje, dirbu čia, važinėju kol kas kiekvieną dieną.“
Jis prisipažįsta, kad viduje visą laiką turėjęs tą mintį – dirbti Molėtuose: „Niekada to nebuvo, kad visą laiką dirbsiu tik Vilniuje ir į Molėtus niekad negrįšiu. Nebuvo taip. Pasitaikė galimybė, tai ir pasinaudojau.
Po to Molėtų PSPC direktorė pasiūlė ir sutikau aš daug negalvojęs. Savas kraštas, taip ir susiklostė.
Prasidėjo nuo to, kad viena daktarė susimažino darbo krūvį ir dirbo keturias dienas. Tai aš iš pradžių atėjau penktadieniais dirbti, Vilniuje dirbau tik keturias dienas. Dirbau tuos penktadienius kelis mėnesius.
Tada viena Molėtų gydytoja pasakė, kad išeina iš darbo, ir išvyko dirbti į Vilnių. Su direktore pasikalbėjome, kad galiu dar kelias papildomas dienas padirbti. Taip ir susiklostė, kad šiek tiek pasididinau darbo dienų skaičių. O po kurio laiko dar viena gydytoja išėjo į Vilnių dirbti, tada aš jau apsiėmiau visu etatu būti. Taip viskas susidėliojo.“
V.Mickevičius juokiasi, kad tokiu būdu įvyko tam tikri mainai – du iškeisti į vieną. „Išsimainėm. Dabar jau daugiau nei pusantrų metų tik čia“, – šypsosi jis.
-
A.Dulkys: eilės pas šeimos gydytojus po pandemijos sutrumpėjo
-
SAM: šeimos gydytojams padės kone pusė tūkstančio papildomų sveikatos specialistų
-
Šeimos gydytojo kasdienybė – keistos pažymos ir pertekliniai siuntimai: „Kiek dar tokie absurdai tęsis Lietuvos medicinoje?“
-
Šmaikštusis šeimos gydytojas Valerijus Morozovas: „Mes esame mūsų brangiausia prekė“
Darbas toks pat
Paprašytas palyginti darbą vienoje didžiųjų Vilniaus poliklinikų ir Molėtuose, V.Mickevičius tikina, kad šeimos gydytojo darbas ar Vilniuje, ar Molėtuose yra iš esmės toks pat. Gal tik pati aplinka diktuoja kitokią kasdienybę.
„Vilniuje yra Santaros klinikos, Lazdynai, didieji centrai, kur pacientą gali čia ir dabar nusiųsti, jeigu kažkas, tavo nuomone, negerai, pačiose įstaigose specialistų yra daugiau. Čia specialistų mažiau, bet jeigu reikia – tas Vilnius nėra nepasiekiamas.
O daugiau... Žmonių skaičius panašus tiek Vilniuje, tiek čia. Gal patys rajono žmonės nuo miesto skiriasi. Mieste jie gal, vadinkime, reiklesni, rajone šiek tiek kantresni, kartais per vėlai kreipiasi. O šiaip nėra didelių skirtumų“, – kalbėjo šeimos gydytojas.
Perklaustas dėl tos „kantrybės“, ar tai nereiškia, kad vėliau aptinkamos ligos sunkiau ir išgydomos, gydytojas taip apibendrinti nenorėjo. Esą pasitaiko atvejų, kai ir onkologinių ligų užleistų randa, tačiau tai nėra taisyklė, kad kaime visi kreipiasi vėlai: „Ir mieste pasitaiko, kad žmogus nesilankė dešimt metų, kažką pajutęs atėjo ir diagnozė jau negera.“
Streso darbe pakanka ir Molėtuose, nors vis dėlto gydytojas Vaidas pripažįsta, kad pati aplinka mažame mieste ramesnė, o dideliame mieste skubėjimo daugiau, kamščiai, žmonių gausa – tempas didesnis, jį diktuoja pats miestas.
Ir mieste pasitaiko, kad žmogus nesilankė dešimt metų, kažką pajutęs atėjo ir diagnozė jau negera.
„Čia ramiau – nors pacientų nemažai, bet aplinka ramesnė“, – pastebi jis.
Šiuo metu Molėtų PSPC dirba dešimt šeimos gydytojų. Esą jeigu būtų dar vienas, gal ir būtų lengviau, bet ir dabar V.Mickevičius nesiskundžia.
Vilionės nebūtinai padės
Anot Molėtų šeimos gydytojo, ne visi jo bendramoksliai, pažįstami jauni gydytojai lieka dirbti didžiuosiuose miestuose – tikrai yra tokių, kurie išvažiavo į rajonus, mažesnius miestelius.
„Tas viliojimas... Yra ir savivaldybių skiriamos paramos, padeda antroms pusėms įsidarbinti, būstus skiria. Finansinių paskatų, mano nuomone, yra. Bet kai kurie žmonės tiesiog mato didesnes savirealizacijos galimybes dirbdami didžiuosiuose miestuose, didžiuosiuose centruose. Jeigu žmogus savęs nemato periferijoje, jis nevyks, kad ir ką jam besiūlytų.
O kiti, jeigu kilę iš kokios vietovės ir nori pabandyti ten grįžti, tikrai gali pasinaudoti – jie padirba, pabando ir tada apsisprendžia likti“, – apie mažesniųjų savivaldybių siūlomas skatinimo priemones jauniems gydytojams ar kitiems specialistams gana skeptiškai svarstė V.Mickevičius.
Jeigu žmogus savęs nemato periferijoje, jis nevyks, kad ir ką jam besiūlytų. O kiti, jeigu kilę iš kokios vietovės ir nori pabandyti grįžti, tikrai gali pasinaudoti.
Jis pritarė minčiai, kad savivaldybės turėtų, o ir orientuojasi į savus studentus – kilusius iš tų rajonų. Esą jis ir pats greičiausiai nepriimtų siūlymo dirbti kuriame nors mieste kitoje Lietuvos dalyje, nes, kaip sako, „būtų sudėtingiau tą ryšį užmegzti“. Nebent koks nors miestelis labai patiktų, šypteli.
Sveikata reikia rūpintis visų pirma patiems
Ar sveiki molėtiškiai? Į šį klausimą V.Mickevičius atsako visų pirma akcentuodamas, kad rajono žmonės vis vyresni, o todėl jie turi lėtinių ligų.
„Lankosi jie, nemažai lankosi, – atlaidžiai šypsosi šeimos gydytojas. – Jeigu dirbsi mieste, kokioje privačioje klinikoje naujame rajone, ateis jaunos šeimos su vaikais. Čia kitaip.“
Vis dėlto jis nelinkęs sutikti, kad rajonuose žmonės turi mažiau galimybių tinkamai išsitirti sveikatą. Esą prevencinės programos vykdomos, tik nuo pačių pacientų priklauso, ar jie domisi, patys ieško galimybių, ar pasinaudoja, kai apie tai primena gydytojas ar slaugytojai, nors pastarieji sunkiai pajėgtų patys visus pacientus prižiūrėti ir viską jiems priminti ar nurodyti.
„Mes padedame, kai yra ūmus susirgimas, gydome, tarkim, plaučių uždegimą, sekame lėtines ligas. Bet žmogus turi ir pats domėtis savo sveikata, jeigu kur nors siunčiame – nueiti, išgirsti, ką jam sako specialistas, apsilankyti dar kartą, jeigu taip nurodoma.
Sunku gydytojams viską sužiūrėti, sveikata kiekvieno žmogaus reikalas turėtų būti“, – sako V.Mickevičius, akcentuodamas, kad stengiamasi skatinti naudotis prevencinėmis programomis.
Bet žmogus turi ir pats domėtis savo sveikata, jeigu kur nors siunčiame – nueiti, išgirsti, ką jam sako specialistas.
Į reformą daug vilčių nededa
Kartais vis girdimą skundą dėl didelio „popierinio“ darbo krūvio, kai gydytojas privalo pildyti daugybę dokumentų, gydytojas V.Mickevičius irgi patvirtina, teigdamas, kad geriau būtų pacientui skirti daugiau laiko.
„Yra to „popierinio“ darbo, yra tų pažymų, kur galbūt nebūtinas gydytojo įsikišimas. Bet kol kas susisukam, suspėjam. Geriau būtų, jeigu būtų mažiau, bet yra kaip yra“, – tikina jis.
Paklaustas, kaip vertina šiuo metu garsiai aptarinėjamą sveikatos apsaugos sistemos reformą, kai ketinama stiprinti ir šeimos gydytojo institutą, V.Mickevičius neslepia: „Yra kalbama apie šeimos gydytojo komandos didinimą, atvejo vadybininkus, kurie tą ir darytų – registruotų, kada pacientui reikia pas gydytoją, kada vaistai baigiasi ir t.t., tokia pagalba iš šono būtų palengvinimas mums.
Pamatysime, nelabai aš daug vilčių dedu, bet reikia optimistiškai galvoti.“
Jeigu pagerėja vien atėjus, tai ne piktnaudžiavimas
Kai kuriose šalyse bent simboliškai apmokestinamas kiekvienas paciento vizitas pas gydytoją, taip esą mėginama spręsti problemą, kai lankomasi be rimtos priežasties, tokiu būdu užimama vieta galbūt tiems, kuriems būtinai reikia gydytojo pagalbos.
Tačiau V.Mickevičius nėra griežtas tiems pacientams, neretai vyresnio amžiaus, kurie dažnai lankosi. Kaip sako, „jeigu močiutė blogai pasijuto, tegu ji ateina“.
„Ateina, pasikonsultuoja, skiri jai penkias minutes, pakalbi. Jai geriau. Išėjo ji jau sveikesnė. Jeigu jau eitų kasdien, tai gal ir piktnaudžiavimas. Bet jeigu papildomai kokį vieną kitą kartą atėjo, tai čia didelės bėdos nematau“, – tikino gydytojas.
Jis teigė, kad kartais vien pokalbis padeda, ypač vienišiems žmonėms.
„To yra, yra“, – tarsteli gydytojas.
Ateina, pasikonsultuoja, skiri jai penkias minutes, pakalbi. Jai geriau. Išėjo ji jau sveikesnė.
Kasdienės kelionės iš Vilniaus į Molėtus ir atgal jo bent kol kas nevargina. Sako pažiūrėsiąs, kaip toliau darbai klostysis, tuomet ir spręs dėl persikėlimo gyventi čia arba ne.
„Tai laikas apmąstyti tiek iš ryto, tiek po darbo tos kelionės“, – šypsosi V.Mickevičius, tvirtindamas, kad tikrai neturi ko gailėtis dėl pasirinkimo dirbti Molėtuose. Esą gailėtis nėra ko, pacientų netrūksta, kolektyvas geras, puikiai jį priėmė.
Ar sulaukia skambučių po darbo? Šeimos gydytojas šypteli, kad darbinis telefonas paprastai lieka ant darbo stalo, o gavęs žinutę socialiniuose tinkluose sako atsakąs. Nes ir čia esą niekas nepiktnaudžiauja.
