Pasak KU Jūros tyrimų instituto jaunesniojo mokslo darbuotojo dr. Roberto Staponkaus, paprastasis merlangas – Baltijos menkės giminaitis, užimantis beveik identišką nišą kitose jūrose.
Nuo mums labiau žinomos menkės jis skiriasi spalva ir tuo, jog ant apatinio žando neturi arba turi labai mažą ūselį. Įprastinės šios žuvų populiacijos gyvenimo vietos – Šiaurės ir Barenco jūros, jų sugaunama ir ties Islandijos krantais, nedidelėse Viduržemio ir Juodosios jūros dalyse. Baltijos jūroje ji aptinkama tik pačiuose pietuose, sąsiauriuose tarp Danijos ir Švedijos.
Mokslininkas sako galintis tik spėlioti, dėl kokių priežasčių merlangas galėjo atklysti į Lietuvos pajūrį. Gali būti, jog tai tiesiog atsitiktinumas, bet viena iš hipotezių, jog Baltijos jūroje kardinaliai sumažėjus menkių populiacijai, jos „giminaičiai“ bando užimti atsilaisvinusią nišą ir migruoja maitintis į atsilaisvinusius mitybos plotus. Kita versija yra susijusi merlangų gyvenimo ciklu.
Per paskutinius 15 metų Lietuvos priekrantėje yra sugauta ir daugiau mūsų vandenims nebūdingų žuvų rūšių: paprastasis vilkešeris, keturūsė vėgėlė, gelsvasis jūrgaidis, jūrinė dyglė, pilkoji kefalė.
Žinoma, kad merlangų mailius ir jaunikliai „apiplėšinėja“ medūzas. Dažnai gyvena greta medūzų ir, kol jos sugautą zooplanktoną gabena iki burnos, jį atima. Tad paprastojo merlango pasirodymas Lietuvos priekrantėje gali reikšti padidėjusį medūzų kiekį jūroje.
„Visos hipotezės gali būti siejamos su prastėjančia Baltijos jūros aplinkos būkle, joje vykstančiais neigiamais pokyčiais – žuvų išteklių mažėjimu, mitybos tinklų degradacija“, – sako dr. R.Staponkus.
Per paskutinius penkiolika metų Lietuvos priekrantėje yra sugauta ir daugiau mūsų vandenims nebūdingų žuvų rūšių: paprastasis vilkešeris, keturūsė vėgėlė, gelsvasis jūrgaidis, jūrinė dyglė, pilkoji kefalė. Pastarąją mokslininkai įvardija kaip mažiausiai mūsų vandenyse tikėtiną rūšį.