Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos prezidiumas nutarė gegužę inicijuoti diskusiją dėl prisiekusiųjų arba tarėjų atsiradimo lietuviškuose teismuose. Pritarimą įtraukti minėtus institutus į atskirų kategorijų bylas yra išsakiusi prezidentė Dalia Grybauskaitė ir teisingumo ministras Remigijus Šimašius.
Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičiaus neabejoja, kad tinkamesnis Lietuvai – teismo tarėjų dalyvavimas kai kurių kategorijų bylose: „Tai daug lankstesnė forma. Šį institutą galima naudoti įvairiose bylose. Esant tokiam nepasitikėjimui teismais, kai sakoma, kad teismai korumpuoti, neobjektyvūs, kad kai kuriose bylose teisėjai turi išankstinį nusistatymą ir pan., visuomenės atstovų dalyvavimas bylose ir susipažinimas su šia struktūra iš vidaus atrodo labai perspektyvus.“
Sprendžia kaltės klausimą
Tiek prisiekusiųjų teismas, tiek tarėjų institucija pirmiausia, pasak G.Kryževičiaus, yra visuomenės įsitraukimo į teisingumo vykdymą formos. Specializuoti prisiekusiųjų teismai, kuriuos sudaro atrinkti visuomenės atstovai, dirba JAV ir ne vienoje Europos valstybėje. Skirtingose šalyse prisiekusieji dalyvauja skirtingose bylų kategorijose. Tačiau jų vaidmuo teismuose gan siauras – visuomenės atstovai tik priima sprendimą, ar kaltinamasis yra kaltas, ar nekaltas, pakaltinamas ar nepakaltinamas. Teisėjas turi nešališkai vadovauti posėdžiams ir skirti bausmę.
Pasitaiko atvejų, kai prokurorų ar advokatų kalba taip paveikia prisiekusiuosius, kad jie priima visiškai ne tokį verdiktą, koks turėtų būti. Gali, pavyzdžiui, nuteisti myriop visiškai nekaltą žmogų ar išteisinti žmogžudį.G.Kryževičiaus teigimu, prisiekusieji sprendimą priimti privalo vieningai – verdiktas neskelbiamas, kol nors vienas prisiekusysis jam nepritaria. Siekiant užtikrinti prisiekusiųjų nešališkumą, per visą teismo procesą jie izoliuojami nuo visuomenės, spaudos, telefoninių skambučių ir pan. Kai kur, pavyzdžiui, JAV, stengiamasi, jog iki bylos nagrinėjimo prisiekusieji apie ją nieko nežinotų – visą su byla susijusią informaciją gautų tik sėdėdami prisiekusiojo kėdėje. Kol vyksta bylos procesas, prisiekusiuosius išlaiko valstybė.
Emocijos nusveria faktus
Bene didžiausia prisiekusiųjų teismo yda – dažnas prisiekusiųjų vadovavimasis emocijomis, o ne vien teisiniais argumentais.
„Pasitaiko atvejų, kai prokurorų ar advokatų kalba taip paveikia prisiekusiuosius, kad jie priima visiškai ne tokį verdiktą, koks turėtų būti. Gali, pavyzdžiui, nuteisti myriop visiškai nekaltą žmogų ar išteisinti žmogžudį. Prisiekusiųjų teismas labiausiai pasiduoda talentingų bylos atstovų įtaigai“, – aiškino G.Kryževičius.
Tarėjai, kaip ir prisiekusieji, yra tam tikru būdu atrinkti visuomenės atstovai, dalyvaujantys tam tikrose bylų kategorijose. Tačiau tarėjai dalyvauja visame bylos procese, t. y. ne tik sprendžia, ar kaltinamasis yra kaltas, bet kartu su teisėju skiria jam bausmę. „Tarėjas yra visuomenės atstovas, skiriamas kartu su teisėju nagrinėti bylą. Dažniausiai tai gerai žinomas, nepriekaištingos reputacijos asmuo, dalyvaujantis byloje nuo pirmo iki paskutinio žingsnio“, – sakė G.Kryževičius.
Paprastai bylos svarstyme dalyvauja vienas teisėjas ir du tarėjai. Juos iš įvairių visuomeninių organizacijų, profsąjungų ar bendruomenių atrenka specialios komisijos. Atrenkant tarėjus bene svarbiausias kriterijus yra nepriekaištinga asmens reputacija. Tačiau, kaip pabrėžė G.Kryževičius, tarėjams negali būti taikomas išsilavinimo ar specialiosios parengties cenzas, t. y. neturėtų būti reikalavimo, kad tarėjas būtinai būtų teisininkas.
Neturėtų spręsti šeimos ginčų
AT pirmininkas pabrėžė labiausiai pritariąs idėjai, kad tarėjai turėtų dalyvauti kai kurių kategorijų administracinėse bylose, ypač tiesiogiai susijusiose su bendruomenių interesais. „Tarkime, Vilniaus miesto savivaldybė nusprendžia tankinti gyvenamųjų namų rajoną ir kieme vietoj vaikų žaidimų aikštelės pastatyti dar vieną namą. Teisiniu požiūriu tai urbanizuota teritorija, taigi žmogus turi susitaikyti su tuo, kad gyvena mieste, arba išvažiuoti gyventi į užmiestį. Tačiau žvelgiant iš bendruomenės perspektyvos, toks veiksmas yra traktuojamas kaip nusikaltimas“, – sakė AT pirmininkas.
Jo įsitikinimu, tokiose bylose visuomenės atstovai išsakytų savo nešališką poziciją. „Tai yra tiesioginė nauda, nes dabar atrodo, kad teisėjas yra raidės vergas, nemato tikrųjų problemų, kurios egzistuoja. Tai tegul į tas pačias problemas pažiūri visuomenė per savo atstovų institutą“, – tarėjų instituto pranašumus atskleidė G.Kryževičius.
Teisėjas taip pat pabrėžė, kad ne mažiau perspektyvu būtų įtraukti tarėjų institutą ir į darbo bei kai kurias bankroto bylas. Tačiau G.Kryževičius akcentavo nepritariąs tarėjų dalyvavimui šeimos ginčuose. Jo įstikinimu, valstybės invazija į šeimos santykius turi būti kuo mažesnė ir todėl šiais atvejais teisėjas profesionalas turėtų spręsti, kiek valstybė gali daryti įtaką šeimos gyvenimui. Tačiau AT pirmininkas sakė pritariantis tarėjų dalyvavimui sprendžiant vaiko išlaikymo klausimus.
Daugiau teisybės nepridėtų
Buvęs europarlamentaras, Nacionalinio žmogaus teisių gynimo centro prezidentas Aloyzas
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Politikas ir visuomenės veikėjas Aloyzas Sakalas |
Sakalas pritarė, kad daugiau teisingumo prisiekusiųjų teismas Lietuvoje nepridėtų, mat jo nariai linkę vadovautis emocijomis.
Tačiau profesorius įsitikinęs, kad naujas institutas padėtų išspręsti ne vieną opią problemą, tarp kurių – korupcija teismuose ir visuomenės nepasitikėjimas teismais: „Visa atsakomybė už priimtus sprendimus tektų visuomenės atstovams, kuriuos pati visuomenė ir išrinktų.“ A.Sakalo nuomone, prisiekusieji nėra neklystantys ir nedarantys klaidų, tačiau jų klaidas visuomenė vertintų švelniau nei teisėjų. „Jei teisėjas padaro klaidą, visuomenė jį puola, esą jis korumpuotas. Jei prisiekusieji padarys klaidą, visa bėda bus suversta prisiekusiesiems, t. y. pačiai visuomenei“, – įsitikinęs profesorius.
Be to, esą taptų sudėtingiau kam nors patogų sprendimą užsitikrinti korupciniais metodais – būtų sudėtinga papirkti visus prisiekusiuosius, kurių gali būti net dvylika.
Korupcijos iš principo neišspręstų
Vienas dabartinės Lietuvos Konstitucijos rengėjų profesorius Egidijus Jarašiūnas mano, kad korupciją prisiekusiųjų institutas sumažintų, tačiau šios problemos neišspręstų. „Juk visi esame iš tos pačios visuomenės. Korupcija galbūt sumažėtų, tačiau vargu ar tai būtų pagrindinis dalykas, kuris padėtų šį klausimą išspręsti iš principo“, – sakė jis.
E.Jarašiūnas pabrėžė nesąs nei didelis prisiekusiųjų teismo šalininkas, nei didelis priešininkas, bet teigė manąs, kad tam tikras bylas prisiekusieji galėtų spręsti. „Galbūt kai kurias baudžiamąsias bylas – nužudymus, išžaginimus. T. y. bylas, kuriose reikalingas sveikas visuomenės požiūris. Tačiau bylas, kurioms reikia speciųjų žinių, tarkime, civilinių santykių, kai sprendžiami ūkiniai ar panašūs ginčai, prisiekusiesiems būtų sunku išspręsti“, – teigė profesorius.
Itin brangus institutas
Visi „15min“ kalbinti pašnekovai tvirtino, kad prisiekusiųjų institutas Lietuvai šiuo metu per brangus. Kaip sakė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto vadovas Stasys Šedbaras, „Lietuva yra per maža ir nepakankamai turtinga, kad galėtų išlaikyti prisiekusiųjų teismus. Šie teismai veikia didelėse ir turtingose šalyse“. Politikas akcentavo, kad prisiekusiųjų atranka yra itin sudėtinga, šie žmonės atrenkami iš daugybės kandidatų, kad nebūtų susiję su kuria nors bylos puse, o Lietuvoje „gyvena tiek nedaug piliečių“.
Konservatorius taip pat pabrėžė, kad atlikęs mokslinį tyrimą Teisės institutas konstatavo, jog prisiekusieji ir tarėjai nebūdingi Lietuvos teisinei sistemai nuo pat viduramžių.
„Manau, kad prisiekusiųjų teismai daugiau nereikalingi nei reikalingi. Galbūt juose gali būti sprendžiamos kai kurios bylos, pavyzdžiui, susijusios su nepilnamečiais ar šeimos klausimais, kai reikia platesnio visuomenės nuomonės įvertinimo. Tačiau tik labai ypatingais atvejais“, – teigė S.Šedbaras.
Veikė ir Lietuvoje
Sovietų Sąjungos okupacijos metais tarėjų institutas veikė ir Lietuvoje. Panaikintas jis 1995 metais. Pasak G.Kryževičiaus, valstybės santvarkų virsmas turėjo įtakos ir požiūriui į tarėjų institutą.
Kaip sakė AT pirmininkas, sovietmečiu nebuvo problemos, su kuria susiduriama dabar: dirbantiems žmonėms, iškviestiems į teismą tapti tarėjais, darbo užmokestį mokėdavo darbdavys, kuris tuo metu buvo valstybė. „Todėl viskas buvo labai paprasta, o dabar taip nėra. Jeigu jus paskirtų per atranką tarėju, kas jums mokėtų už darbą teisme? Tuo metu vyko virsmas, kai žmonių didžioji dalis jau dirbo pas privatininkus. Kilo klausimas – o kodėl aš turiu mokėti už tai, kad tu eini kažkur dirbti, o dirbi ne man?“ – sakė G.Kryževičius.
Anot jo, valstybės sistema į pokyčius nereagavo ir nesudarė sąlygų tarėjų institutui įsitvirtinti nepriklausojome Lietuvoje.
