Mamą slaugė pusšeštų metų
„Savo mamą, kuriai – senatvinė demencija, namuose slaugiau pusšeštų metų. Pajutau, kad nebepatempiu. Buvau pervargus, taip pat – ir psichologiškai.
Mano mama nebuvo sunkus ligonis, kurį reiktų vartyti, kelti. Ji buvo gana savarankiška, nebuvo ant lovos gulintis ligonis. Tačiau jai visuomet reikėjo pagalbos – pagalbos atsikelti, įlipti į vonią, pagalbos nusirengti. Jei niekas nepasakytų – net miegojusi būtų su batais. Kitaip tariant, ji viską darė pati, tačiau jai reikėjo padėti“, – sakė D.Kažukauskienė.
Kiekvieną rytą, prieš darbą, dukra pasirūpindavo mama, palikdavo jai pietus. Išeidama į darbą kaunietė užsukdavo dujas, jos namuose langai buvo neatsidarantys – visa tai dėl mamos saugumo. O vakare, sugrįžus iš darbo – vėl rūpestis mama. Tiek laiko Diana negalėjo niekur išvažiuoti, atostogauti ir kiekvieną dieną privalėjo būti namuose. Toks, sako ji, yra gyvenimas su slaugomu ligoniu.
„Pajutau, kad jei nepailsėsiu – aš tiesiog daugiau nebeištempsiu, negalėsiu jos prižiūrėti. Tada draugė pasakė, kad tokiems ligoniams per metus priklauso keturi mėnesiai slaugos namuose, kuriuos kompensuoja ligonių kasos.
Pagalvojau, kad kodėl ne? Išvažiuočiau atostogauti, jau planus savo pradėjau kurti. Tada nuėjau pas šeimos gydytoją, o ji patarė – tik neatiduokit į blogus, jei jau išrinksite“, – kalbėjo D.Kažukauskienė.
