Interviu Vyriausybės rūmuose vyko vieną iš karščiausių politine prasme dienų šią vasarą, kai visuomenės dėmesį prikaustė policijos pareigūnų veiksmai jėga sustabdant kelio blokadą Šalčininkų apylinkėse, kur numatoma įrengti migrantų stovyklas.
Migracijos krizė taip pat kursto diskusijas apie sienos apsaugos problemas ir Lietuvos užsienio politiką, be to, po trumpo atokvėpio vėl ima kaisti diskusijos dėl trečiojo karantino ir aštrėja retorika nesiskiepijusių žmonių atžvilgiu.
Apie visa tai – išsamus pusvalandžio premjerės interviu 15min skaitytojams ir žiūrovams.
-
I.Šimonytė: įtampą kelia kultūriniai karai, mėginant keisti valstybės kryptį
-
Palangos apartamentus atvėręs V.Matijošaitis – apie partijos kūrimą, migrantus ir I.Šimonytę
-
S.Skvernelis mano, kad valdžia kelia chaosą, klausia, kur yra valstybės vadovas?
-
G.Nausėdos žinutė dėl migrantų krizės: trupinius nuo politinių galimybių stalo verčiau palikti žvirbliams
– Ar Vyriausybė turi planą, kaip sustabdyti migrantų srautą?
– Vyriausybė turi priemones, kurias įgyvendina tam, kad migrantų srautas būtų sustabdytas, bet nemanau, kad tai yra vien Vyriausybės pajėgoms.
Visas šis tvanas yra ataka prieš Europos Sąjungą (ES), ne prieš Lietuvą.
Todėl bus reikalingi veiksmai ES lygmeniu, ypač kalbantis su šalimis, iš kurių yra kilę šie žmonės – pirmiausia su Iraku, žinoma. Tas yra daroma ir tas buvo daroma dvišaliu pagrindu.
Yra tam tikri dvišaliai veiksmai – į Lietuvą atvyksta Irako konsulinių pareigūnų delegacija, taip pat yra gana aukšto rango diskusijos ES lygmeniu su Irako valdžia dėl grąžinimo žmonių, kurie dabar nelegaliai kerta Lietuvos ir ES sieną su Baltarusija.
– Prieš ministro Gabrieliaus Landsbergio vizitą į Iraką buvo sukelti lūkesčiai iš kai kurių diplomatų, kad pavyks susitarti per porą savaičių, tai kol kas neišsipildė. Koks yra realus terminas, kada lėktuvai su migrantais galėtų pradėti skristi atgal į Iraką?
– Problema yra tokia, kad žmonės dažniausiai sąmoningai atvyksta be dokumentų. Reikia įdėti pastangų, kad Irako valdžia pripažintų, kad tai yra tos šalies piliečiai, kuriuos jie yra pasirengę susigrąžinti.
Tai užtrunka šiek tiek laiko.
Lūkesčių formavimo požiūriu kartais atrodo, kad žmonės įsivaizduoja, kad susodini kažką į lėktuvą ir išsiunti. Taip nevyksta – žmonės turi būti dar priimti toje šalyje, į kurią lėktuvas išskris, o tai reikalauja papildomo darbo.
Apgailestauju, jei kas nors turėjo lūkestį, kad tai bus dienos ar dviejų klausimas, bet labai tikiuosi, kad bendromis pastangomis su ES institucijomis mes pasieksime sprendimus šioje srityje.
– Suprantame, kad tai visgi užtruks. Ar Vyriausybė svarsto galimybę imtis griežtų priemonių ir tiesiog neįsileisti prieglobsčio prašytojų į šalį?
– Vyriausybė imasi priemonių jau dabar.
Sienos apsauga yra sustiprinta. Ji taip pat stiprinama ir fizinėmis priemonėmis, tiesa, tas irgi reikalauja laiko.
Turime tokią situaciją, kai vienu metu tenka ir kurti, ir spręsti realią situaciją, kuriai galbūt buvo ruoštasi jau prieš keletą metų.
Kai kurie dalykai galbūt jau galėjo būti padaryti – logistiniai ir kai kurie kiti sprendimai, kurie nebuvo padaryti, ir tą tenka atlikti dabar.
Tų priemonių yra imamasi, tai ir koncertina, ir kariuomenės pajėgos, kurios yra pasitelktos padėti Valstybinei sienos apsaugos tarnybai (VSAT).
Bet neslėpsiu, kad iššūkis nėra mažas, todėl, kad siena yra labai ilga ir ją tiesiog fiziškai prižiūrėti nėra taip paprasta, kaip kam nors galbūt gali atrodyti.
– Ar jūs galite kokiomis nors aplinkybėmis priimti tokį politinį sprendimą, kad, nepaisant tarptautinių įsipareigojimų, jei ateina žmogus, prašantis prieglobsčio, mes jį atstumiame?
– Vėlgi yra klausimas, kas tie tarptautiniai įsipareigojimai.
Yra konkrečių bylų, kurios buvo spręstos tarptautiniuose teismuose, kur net tie vadinamieji pushback (angl. atstūmimo) veiksmai buvo pripažinti pagrįstais.
Manau, kad viskas priklauso nuo aplinkybių. Todėl, kad yra būdas prašyti politinio prieglobsčio, tarkime, užkardoje, ir kirsti sieną, kur tam yra numatyta vieta, ir siekti to statuso legaliai.
Tačiau dauguma žmonių pasirenka kitą būdą.
Manau, kad niekas turbūt nenori elgtis su žmonėmis nežmogiškai, nes tai nėra tai, ką turėtų daryti ES valstybė, bet vis dėlto tai yra konkrečios aplinkybės, kurios yra labai svarbios ir tos aplinkybės, be kita ko, yra taip pat ir karinės pratybos, kurios artimiausiu metu turėtų vykti Lietuvos pasienyje.
Manyčiau, kad tai yra papildomas rizikos veiksnys.
Valstybė darys tai, kas atitinka jos tarptautinius įsipareigojimus, bet tuo pačiu užtikrina jos suverenitetą ir konstitucinę santvarką Lietuvoje.
– Ar „Zapad“ pratybų metu bus uždaryta Lietuvos siena?
– Ką reiškia uždaryta Lietuvos siena, kai ji nėra uždaryta fiziškai?
Jos uždarymas visais atvejais yra tam tikrų sprendimų visuma: žmonės, žvalgyba, kontržvalgyba, visos kitos priemonės, kurios reikalingos, kad būtų apsaugota šalis.
– Kariuomenės bus daugiau prie sienos?
– Tai jau yra kariuomenės informacija, kuria aš dalytis nenorėčiau.
– Kiek dabar yra tvoros ir kokie yra planai dėl jos tolesnio statymo?
– Mes ieškome visų galimybių gauti kuo greičiau ir kuo daugiau koncertinos.
Yra valstybių, kurios yra pasirengusios mums tiesiog skirti savo turimus likučius, dalį reikia užsakyti ir gaminti.
Gaila, kad Lietuvoje nėra gamintojų, kurie galėtų pasiūlyti tinkamos kokybės koncertiną.
Tuo pačiu metu yra projektuojama tvora pačiuose rizikingiausiuose segmentuose – tose užkardose, kur judėjimas yra intensyviausias ir kažkuria prasme paprasčiausias tiems žmonėms, kurie nori kirsti sieną legaliai, kad po koncertinos, kuri yra tam tikras laikinas sprendimas, galėtų atsirasti ir tokia siena, kuri jau nėra laikinas sprendimas.
– Ką galėtumėte pasakyti kritikams, kurie sako, kad Lietuvos valdžia, leidusi šalyje įsikurti Baltarusijos opozicijos centrui, tinkamai nepasirengė galimam režimo atsakui?
– Matau tame tam tikrą situacijos supaprastinimą. Tie patys žmonės kritikuoja valdžią už įstatymų pakeitimus, kurie, kaip kažkam galbūt atrodo, pažeidžia žmogaus teises.
Man atrodo, kad Lietuva visą laiką buvo - ir tai yra ne šios Vyriausybės, o per keletą Vyriausybių - ta šalis, kurioje rasdavo prieglobstį žmonės, kurie buvo priversti bėgti iš savo namų.
Tai yra tikrai politiniai pabėgėliai, kuriuos esame priglaudę savo šalyje, jų esama nemažai ir čia, ir Lenkijoje.
Tai yra natūralu – žmonės, kurie turi lūkestį, pasikeitus atmosferai ir valdžios principams Baltarusijoje, grįžti į savo namus, jie to labai ir neslepia.
Manyčiau, kad tai yra kaina, kurią ne tik Lietuva, bet ir visa ES moka už savo principingą poziciją.
Turbūt pagrindinis veiksnys, kuris išprovokavo tokią intensyvią reakciją, buvo sankcijų paketas, kuris buvo ES priimtas vieningai, beje, labai greitai.
Noriu tik priminti, kad prieš tai buvo užgrobtas lėktuvas, kuriame buvo beveik 100 Lietuvos Respublikos piliečių.
Man atrodo, kad kartais šiose diskusijose būna apie tai pamirštama.
Valstybei nereaguoti į tokį aktą būtų nesuprantama.
– Ne kartą minėjote, kad tai ne Lietuvos problema, tai visos ES problema. Vakar kalbėjotės su Europos Komisijos (EK) pirmininke. Ar aptarėte su ja galimą EK reagavimą į migrantų atstūmimą ir galimą didesnę paramą iš Europos institucijų? Galbūt gavote kažkokių įsipareigojimų?
– Taip, gavau įsipareigojimų ir pažadų. Būtent tų, kurie susiję su diskusijomis su tomis šalimis, kurios nepriklauso ES, tai yra trečiosiomis šalimis – Iraku, Turkija, Afrikos šalimis, tarkime, dėl readmisijos sprendimų.
Nors dauguma migrantų, manomai, yra Irako piliečiai, bet yra ir kitų šalių piliečių, tad EK vadovė tikrai tą paramą pažadėjo.
Pažadėjo ir daugiau paramos, kurios Lietuvai galėtų reikėti logistiškai – ar tai būtų priemonės, ar žmonės, tarkime, EASO, FRONTEX pareigūnai.
Žinoma, ši parama yra labai svarbi, mes jos tikrai labai daug gauname ir dvišaliu pagrindu, ir per ES institucijas.
Vis dėlto, mūsų vertinimu, didžiausia parama, kurią galėtų mums dabar suteikti ES institucijos, tai būtent dialogas su trečiosiomis šalimis ir su kilmės šalimis dėl greitos readmisijos.
– Pakalbėkime apie pačios Lietuvos reakciją. Aukščiausiu lygiu – Seimo rezoliucija – ši migrantų krizė yra pripažinta hibridine agresija. Skelbiant šį sprendimą kai kurie ministrai dar atostogavo ir šiuo metu matome „Belaruskalij“ krovinius – agresoriaus krovinius – vis dar vykstančius į Klaipėdą. Ar žodžiai atitinka darbus?
– Manau, kad vertinimas yra toks, kaip atrodo situacija. Jei tai būtų natūralus migracijos srautas, mes tą vertintume kaip natūralų migracijos srautą ir situaciją, kai žmonės siekia geresnio gyvenimo nebūtinai teisinėmis priemonėmis, o pasinaudodami tam tikromis tarptautinėmis konvencijomis.
Visiškai nuoširdžiai kalbant, galbūt ir mūsų žmonės taip elgėsi, bandydami pateikti į Vakarų šalis pačioje nepriklausomybės pradžioje, kai mes dar nebuvome ES nariai. Tai nėra teisėta, bet yra suprantama.
Kita vertus, tai nėra kažkoks natūralus maršrutas, kuris yra žinomas ir per ilgą laiką susiklostęs.
Akivaizdu, kad vyksta tam tikras orkestravimas ir tam tikras valdžios institucijų įsitraukimas.
Tą reikia turėti mintyje, kaip ir tai, kad rengiamos karinės pratybos, kurios priduoda šiai situacijai papildomų niuansų.
Kalbant apie „Belaruskalij“, reikia prisiminti, kad ekonomines sankcijas, skirtingai nuo personalinių, gali įvesti tik visa ES.
Dėl to buvo diskusijų po priverstinio lėktuvo nutupdymo ir sutarimas buvo pasiektas labai greitai. Lietuva tikrai nieko nesiūlė išbraukti iš sankcijų paketo ir nebuvo taip, kad mes siūlytume griežtinti sankcijas, bet, paskaičiavę savo krovinių srautus, siūlytume kažką iš tų sankcijų išbraukti.
Nieko panašaus nebuvo – toks sankcijų paketas, kuris buvo siūlomas, ir buvo priimtas ES valstybių narių labai greitai.
– Vidaus reikalų ministerija (VRM) komentuodama įvykius vakar Rūdninkuose, skelbė įtarianti antivalstybinę veiklą. Koks jūsų vertinimas, kiek tai buvo pilietinės išraiškos, o kiek galėjo būti organizuota antivalstybinė veikla?
– Turbūt tuos vertinimus pasakyti galima būtų korektiškiau.
Tarkime, vertinant visą informacijos kontekstą, kuris buvo iki to ir po to, aš tai vertinčiau kaip aistrų kurstymą situacijoje, kuri tikrai nėra paprasta.
Mes turėjome jau istoriją su Dieveniškėmis ir dabar yra istorija kitoje vietoje, kur valstybė, disponuojanti tam tikru turtu, galėtų toje vietoje apgyvendinti dalį žmonių, kurie dabar bazuojasi pasieniečių užkardose.
Jeigu žmonėms iš tiesų rūpi valstybė ir valstybės institucijų efektyvus darbas, kad pasieniečiai galėtų tinkamai dirbti savo darbą ir prižiūrėti valstybės sieną, tikrai nereikėtų trukdyti Vyriausybės pastangoms sumažinti tą krūvį, kuris nėra būdingas VSAT pareigūnams – dirbti ir tuo pačiu metu dar rūpintis jų patalpose laikinai apgyvendintais nelegaliais migrantais. Nereikėtų trukdyti pareigūnams vėl galėti grįžti prie savo pareigų vykdymo.
Nesileisdama į epitetus, galiu pasakyti paprastai: jeigu rūpi valstybė ir jeigu rūpi valstybės institucijų efektyvus darbas ir tai, dėl ko tos institucijos yra pašauktos, tai yra kokios yra pagrindinės jų funkcijos, nereikėtų trukdyti sudaryti sąlygų, kad tos institucijos galėtų tinkamai savo darbą dirbti.
– Ar VRM tinkamai bendrauja su vietos bendruomenėmis?
– Manau, kad VRM deda tikrai daug pastangų bendrauti su vietos bendruomenėmis.
Su Dieveniškių bendruomene buvo bendraujama ir paprastai tokiais atvejais turbūt galima rasti sutarimą ir tam tikrų sprendimų, kad bendruomenė, suprasdama šią sudėtingą situaciją, netrukdytų valstybei įgyvendinti savo funkcijų.
O valstybė irgi gali įvertinti bendruomenės pastangas galbūt išspręsdama kažkokias problemas, kurios yra ten vietoje.
Tos patirties yra ir tikrai mes tą patirtį nusiteikę taikyti.
Bet čia į diskusiją įsitraukė žmonės, kurie akivaizdžiai turi politinių tikslų, visų pirma omenyje turiu Valdemarą Tomaševskį, ir ta diskusija tapo beveik neįmanoma.
Kitose Lietuvos vietose tos diskusijos vyksta ir, mano supratimu, jos vyksta ganėtinai konstruktyviai.
– Be migrantų, svarbi tema yra pandemija. Labai paprastas klausimas, ką turbūt dauguma žmonių ir kalba savo virtuvėse ar atostogaudami: kada bus trečias karantinas ir koks jis bus?
– Jis bus arba jo buvimas priklausys nuo to, kaip atrodys sveikatos apsaugos sistema.
Manau, kad mes jau turėtumėme liautis skaičiuoti atvejų skaičių ar panašius dalykus, nes ne tai yra svarbiausia.
Kas yra svarbiausia, mano nuomone, žmonių yra ne iki galo suvokta. Kai Vyriausybė gruodžio mėnesį, savo darbo pradžioje, buvo priversta sugriežtinti karantiną, vėliau mes bandėme įvertinti, kaip žmonės tuos apribojimus vertina.
Įvairius apribojimus vertino įvairiai, žinoma, daug nepasitenkinimo kėlė apribojimai, susiję su asmeniniu gyvenimu ir bendravimu, ir tai galime suprasti, nes tai turbūt yra visiškai žmogiška.
Bet absoliučiai didžiausio neigiamo vertinimo sulaukė tai, kas buvo pavadinta sveikatos apsaugos paslaugų prieinamumu.
Bet Vyriausybė nepriėmė sprendimo apriboti sveikatos paslaugų prieinamumą: tai buvo pasekmė, nes sveikatos apsaugos sistemą reikėjo atiduoti COVID-19 ir jo pacientams.
Dabar mūsų bendra strategija yra nusibrėžti tam tikrą kritinį ligoninių užimtumo lygį, kuris jau reiškia, kad ligoninės pildysis taip greitai, jog reikės mažinti kitų sveikatos priežiūros paslaugų apimtį.
Ir norėdami kaip įmanoma labiau apsaugoti kitų paslaugų gavėjus, kurie taip pat turi konstitucines teises gauti sveikatos priežiūros paslaugas tada, kada jiems to reikia, o ne tada, kai pasibaigs COVID-19, galvosime atitinkamai apie veiklų ir kažkokių galbūt asmeninių sprendimų apribojimus.
Bet manau, kad tai pirmiausia būtų susiję su apribojimais žmonėms, kurie sąmoningai pasirinkę nesiskiepyti.
– Politinis sprendimas, kad apribojimai bus tiks nesiskiepijusiems, jau yra?
– Politinis sprendimas bus priimtas tada, kada Vyriausybė patvirtins nutarimą. Bet esame apie tai diskutavę, kad jis nebus visa apimantis.
Nebus taip, kad nueiti maisto nusipirkti galės tik pasiskiepiję.
Viskas bus sveiko proto ribose, tačiau apribojimai, jei juos tektų įvesti, kažką panašaus kaip turėjome metų pradžioje – ar iš dalies, ar pilnai, – būtų pirmiausia susiję su galimybių pasu.
Viskas bus sveiko proto ribose, tačiau apribojimai, jei juos tektų įvesti, kažką panašaus kaip turėjome metų pradžioje – ar iš dalies, ar pilnai, – būtų pirmiausia susiję su galimybių pasu.
Ir tiems žmonėms, kurie yra pasiskiepiję, arba yra įgiję imunitetą persirgę, tie ribojimai būtų ne tokie aktualūs kaip tiems žmonėms, kurie yra pasirinkę sąmoningai nesiskiepyti.
– Ar galite kažką įsipareigoti dėl mokyklų neuždarymo?
– Galiu pasakyti, kad mūsų tikslas, jog mokyklos nebūtų uždarytos tiek, kiek tai bus objektyviai įmanoma. Ir tikiuosi, kad tai bus objektyviai įmanoma.
Norėčiau, kad visi mokytojai ir pedagogai būtų pasiskiepiję, ir nemaža dalis pedagoginio personalo yra pasiskiepijusi, tačiau įvairiuose lygiuose skirtingai: aukštajame moksle vienareikšmiškai tas procentas yra labai aukštas, žemesnėse švietimo grandyse jis yra šiek tiek mažesnis.
Būtų gerai, jei tėvai labai rimtai apsvarstytų galimybę paskiepyti ir savo vaikus, tuos, kuriuos jau dabar galima skiepyti iš esmės dviem vakcinomis.
Nes Europos vaistų agentūra (EVA) pripažino ir „Moderna“ vakciną tinkamą vaikams nuo 12 metų.
Ir taip pat nesipriešintų testavimui, kuris tikrai leidžia išlaikyti vaikus ugdyme neišsiunčiant jų klasėmis į nuotolinį ugdymą.
Mes tikrai nesiruošiame siūlyti kažkokio prievartinio testavimo ar prievartinio vakcinavimo, bet labai norėtųsi, kad ir patys tėvai būtų suinteresuoti tuo, kad vaikai mokytųsi kontaktiniu būdu, nes mes vienareikšmiškai esame pasirengę įdėti visas pastangas, kad būtent taip ir būtų.
– Lietuva atsilieka nuo ES vidurkio pagal skiepijimo tempą. Apie tai, kad skiepytis planuoja tik kas antras žmogus, pirmoji visuomenės nuomonės apklausa buvo paskelbta spalio mėnesį, antrojo Seimo rinkimų turo dieną, tą pačią dieną, kai daugmaž sužinojote, kad būsite premjerė. Ar jūs dabar galite pasakyti, kad per tuos devynis mėnesius jūs ir jūsų komanda padarėte pakankamai, kad pakeistumėte tų žmonių nuomonę?
– Turbūt, kad visko nepadarėme, nežinau, ar kas nors išvis galėtų viską padaryti.
Man atrodo, kad tol, kol vakcinų trūko objektyviai, mums sekėsi labai gerai, nes Lietuva pagal skiepijimo tempą visą laiką išsilaikė pirmame penketuke.
Ir tas tempas nukrito būtent tada, kai labai daug atsakomybės atiteko patiems žmonėms.
Ir čia yra šioks toks paradoksas: tol, kol veikia tam tikras spaudimas per šeimos gydytojus, kuo jie nebuvo labai patenkinti, nes jiems tai buvo papildomas krūvis, bet vis dėlto tai veikė gana efektyviai.
Žmonės buvo kalbinami, įtikinėjami, tokiose savivaldybėse kaip Jurbarko, kur šeimos gydytojai tikrai yra labai aktyvūs, rezultatai buvo labai geri. Ir svarbiausia, kad jie buvo geri toje pažeidžiamoje vyresnio amžiaus žmonių grupėje.
Kai tik atsirado pakankamai vakcinų visiems ir sprendimas priklausė nuo paties žmogaus pastangų, tai tie žmonės, kurie dėl visko nori spręsti patys ir jiems kartais atrodo, kad pažeidžia jų kažkokias teises, apsisprendimo galimybes, tada matai, kad tą sprendimą priimti yra labai sudėtinga.
Ir ypač mane glumina, ko aš neįvertinau ir tikrai galiu pasakyti, kad negalėjau įvertinti, jog tokį paradoksą mes stebėsime, kad kai atvyksta Nacionalinio kraujo centro palapinė, kur reikia stovėti eilėje keletą valandų, žmonės mielai toje eilėje stovi, vietoj to, kad sau patogiu laiku užsiregistruotų, atvyktų ir gautų skiepą per 15 minučių ir tiesiog eitų savo reikalais.
Šito veikiausiai neįvertinau, bet manau, kad tos apklausos, kurias pati Sveikatos apsaugos ministerija prieš kampanijos organizavimą buvo pasidariusi, galbūt rodė šiek tiek optimistiškesnį vaizdą. Kad yra nemaža dalis žmonių, kurie sako greičiausiai taip. Ir jei mes sudėsime tuos, kurie sako „taip“ ir „greičiausiai taip“, tai mes turėsime netoli 70 proc.
Bet tas „greičiausiai taip“ susijęs su tam tikrais žmogaus apsisprendimais dabar ir vėliau, yra tokių, kurie skaičiuoja, kad rudenį pasiskiepys, tada imunitetas ilgiau veiks.
Aš bandau sakyti, kad jei norite imuniteto rudenį, skiepytis reikia dabar, todėl, kad reikia kelių savaičių imunitetui susiformuoti.
Dabar matome tam tikrą paspartėjimą šią savaitę, labai norėčiau, kad jis ne tik tęstųsi, bet ir dar labiau paspartėtų. Ir tada mes tikrai turėtumėme labai neblogą šansą rugsėjo mėnesį būti kažkur netoli 70 proc., jei per dieną pasiskiepytų maždaug 10 tūkst. naujų žmonių.
Ir kai matau, kad labai didelė dalis nepasiskiepijusių yra amžiaus grupėje tarp 20 ir 40 metų, aš tikrai nemanau, kad tai yra antivakserių populiacija.
Manau, kad tie žmonės racionaliai kažkuria prasme sveria savo riziką susirgti.
Ir jų rizika sunkiai susirgti išties yra ne tokia didelė – ar tu pasiskiepysi, ar nepasiskiepysi, jei susirgsi, tikimybė, kad atsirasi reanimacijoje, nėra tokia didelė kaip žmogaus, kuriam yra, tarkime, 70 metų ir kuris paprastai turi kokių nors gretutinių ligų.
Bet čia reikia vertinti ne tiek savo riziką, kad pats sunkiai nesusirgsi, kiek riziką, kad kuo daugiau tokių žmonių, tuo didesnė galimybė yra bendruomeninio plitimo – tu veikiausiai nesusirgsi, bet galbūt susirgs tavo 80 metų močiutė, kurios tu nesugebi įtikinti pasiskiepyti, nes sunku kartais įtikinti vyresnį žmogų.
Dabar tas paspartėjimas matosi, labai norėčiau, kad tai taptų tendencija ir tada manau, kad rudenį galėtume pasitikti saugiau.
Bet dabar Vyriausybės akys pirmiausia bus nukreiptos į tai, kaip situacija klostosi ligoninėse.
– Kalbant apie tą požiūrį į nesiskiepijančius, jūsų artima politinė bendražygė Rasa Juknevičienė paragino nebendrauti su nesiskiepijančiais. Kaip vertinate tokias kalbas?
– Nemanau, kad reikėtų taip raginti. Manau, kad reikia vis tiek bendrauti su nesiskiepijančiais ir bandyti juos įtikinti skiepytis. Ir stengiuosi tą daryti.
Tikrai gaunu visokiausių žinučių savo feisbuko pranešimų juostoje, kur žmonės mato reikalą pasiginčyti ir sako, kad man nereikia skiepytis, arba teikia kokią nors statistiką, kuri yra absoliučiai beprotiška, apie tai, kad štai tiek žmonių pasiskiepijusių, tarkim, patyrė kažkokius šalutinius poveikius.
Bet kai tu paskaičiuoji, koks procentas užsikrėtusių žmonių numirė, tai man atrodo, kad tiesiog realiai nelabai yra apie ką ir kalbėti.
Ir tos šalutinių poveikių tikimybės – net jeigu vertinsim, tarkim, tą trombų riziką, tai žmonėms, kurie rūko ar vartoja kontraceptines tabletes, ar turi kažkokių kitų ligų, ji yra, ir tai nesulyginami dalykai.
Bet manau, kad ta diskusija vis tiek turi prasmės, kad bent jau tie žmonės, kurie abejoja, išgirstų kitą argumentą.
Nes yra dalis žmonių, kurie tiesiog turi savo alternatyvią realybę, jiems atrodo, kad tai yra farmacijos sąmokslas ir kažkokie dar kiti dalykai.
Sunku labai tokius žmones įtikinti ir, matyt, kad labai giliai bendrauti kažkuriam etape pasidaro sunku todėl, kad supranti, kad kalbiesi skirtingomis kalbomis.
Bet tuos žmones, kurie yra tegu ir „ne“, bet labiau prie abejojančių, juos įtikinėti, manau, verta.
– Šiandien po ilgesnės pertraukos, bent pagal darbotvarkes, turėjote susitikimą su prezidentu. Kaip sekėsi?
– Normaliai. Aš nelabai žinau, iš kur šita intriga, nes nebuvo taip, kad mes su prezidentu nesimatėme du mėnesius.
Aš nelabai žinau, iš kur šita intriga, nes nebuvo taip, kad mes su prezidentu nesimatėme du mėnesius.
Mes esame keletą kartų per tą laiką susitikę Valstybės gynimo taryboje ir kalbėjome iš esmės apie tuos pačius dalykus, tik gal kažkiek platesniame formate.
Be to, yra ir kitos ryšio priemonės, yra telefonai bei kiti būdai aptarti einamuosius klausimus.
Aš manau, kad čia tema, kuriai galbūt yra truputį padauginta dėmesio, galvojant, kad čia yra intriga, bet jokios intrigos iš tikrųjų nėra.
– Galimų ginčų, kivirčų simboliu tapo atstovavimas Europos Vadovų Taryboje (EVT). Norėčiau užsitvirtinti jūsų poziciją – kai dalyvavote prezidento rinkimų kampanijoje, sakėte, kad esama tvarka veikia neblogai ir nesiūlytumėte jos keisti. Kai tapote premjere, pasiūlėte tą tvarką keisti, rašydama laišką prezidentui, apie tai pasakydama žurnalistams. Bet juk Konstitucija nepasikeitė – pasikeitė tik jūsų pareigos.
– Ne visiškai taip. Aš manyčiau, kad pasikeitė šiek tiek ir Europos Vadovų Taryba.
Be to, reiktų nepamiršti, kad vis dėlto iki dabar turbūt toks buvo sutarimas.
Tai, man atrodo, ko dabar nėra, tai nėra sutarimo.
Yra tiesiog prezidento nuomonė, kad turi būti taip, ir yra galbūt mano nuomonė, kad turėtų būti sutarimas. Tai čia toks ir skirtumas.
Kokia buvo egzistuojanti tvarka? Ta tvarka buvo sutarimas.
– Taip, bet jūs dalyvaudama Prezidento rinkimų kampanijoje minėjote, kad ji yra gera – tegu į EVT vyksta prezidentas.
– Sutarimas buvo gerai. Jeigu premjeras, man būnant prezidentu, būtų atėjęs ir pasiūlęs man kitokį sutarimą, aš, be jokios abejonės, būčiau apie tai kalbėjusi.
– Ar dar kelsite šitą klausimą? Jis lieka atviras, jūsų akimis?
– Aš manau, kad šitas klausimas lieka atviras, nepriklausomai nuo manęs, ar nuo dabartinio prezidento, nes tai nėra I.Šimonytės ir G.Nausėdos diskusija, kaip kažkas bando pateikti.
Tai yra visai kito pobūdžio diskusija.
Nes, man atrodo, reikia turėti mintyje, kad per šitą laikotarpį Europos Sąjunga prisiėmė sau labai daug vidaus politikos temų, kur iš esmės yra visiškai vykdomojo pobūdžio. Na, kad ir vakcinos ir jų pirkimas.
Puiku, yra prezidentų, kurie vadovauja vyriausybei ir turbūt viskas yra OK, jie tiesiog turi vykdomosios valdžios galių, ir jų sprendimai yra truputėlį kitokio turinio.
Ir tų temų dabar Europos Sąjungos darbotvarkėje yra labai daug.
Yra tokių temų, kurios yra iš esmės Europos Sąjungos pozicija trečiųjų šalių atžvilgiu – tarkim, Baltarusija, ir sankcijos.
Tai, kas buvo priimta po priverstinio lėktuvo nusodinimo... Žmonės labai mėgsta kritikuoti G.Landsbergį ir jo užsienio politiką, bet juk nepamirškime, kad tai yra Europos Sąjungos Vadovų Tarybos sprendimai ir tuose EVT sprendimuose Lietuvos vardu pasisakė prezidentas.
Ir aš čia tą sakau visiškai tik kaip fakto konstataciją, nes iš esmės tai yra ta politika, kurią Lietuvos Respublika vykdo pastaruosius 20 ir daugiau metų.
Tai yra konsensusas, kuris galioja, ir man atrodo, labai gerai, kad jisai galioja.
– O ar visais klausimais yra konsensusas? Tarkim, buvo keli sprendimai, kurie sulaukė daug dėmesio – tai Sviatlanos Cichanouskajos biuro akreditavimas ir Taivano atstovybės atidarymas. Ar šitie sprendimai buvo suderinti su prezidentu?
– Prezidentas, manau, matė tai mūsų Vyriausybės programoje.
Dėl Taivano atstovybės atidarymo – aš nežinau, iš kiek Europos Sąjungos šalių mes ten buvome, bet aiškiai iš mažumos, kuri tokios atstovybės neturėjo.
Dėl Baltarusijos pilietinės visuomenės atstovybės – tai vėlgi, čia yra žmogus, kuris Lietuvoje buvo priimtas praėjusiais metais dar dirbant Sauliaus Skvernelio Vyriausybei ir užsienio reikalų ministrui Linui Linkevičiui.
Ir tai buvo sąmoningas Lietuvos sprendimas, kad S.Cichanouskaja čia yra ne šiaip, kad fiziškai yra, bet žmogus, kuris yra Lietuvos Respublikos svečias, vadinasi, turi tam tikrą, specialų statusą.
Tai, man atrodo, kad tie simboliniai sprendimai yra svarbūs Baltarusijos pilietinei visuomenei, kurios siekį spręsti savo likimą per demokratinius rinkimus Lietuva visą laiką rėmė.
Na, ir dėl to aš nematyčiau kažkokio konflikto židinio.
– Leiskite perklausti – ar šituos du sprendimus suderinot su prezidentu jūs ar ministras?
– Aš tikrai nederinau šitų sprendimų su prezidentu, todėl kad ne aš šituos sprendimus ir dariau.
– Paskutinis klausimas. Pavasario sesijoje minėjote, kad vyksta pasiruošimas tam tikriems didesniems politiniams sprendimams. Ar jau galime tikėtis, jog rudens sesijoje Vyriausybė pateiks kažkokią esminę mokesčių reformą, ar pajudės esminiai švietimo srities sprendimai?
– Taip. Beje, kai kurie sprendimai jau yra nukeliavę į Seimą, tarkim, aukštojo mokslo srityje.
Tai, kas susiję su aukštojo mokslo kokybe, pateikta dar pavasario sesijoje ir, tikiuosi, kad rudenį Seimas priims.
Tai labai svarbu, nes pakitimai turi įsigalioti po keleto metų – tai yra reikalavimai stojantiesiems į aukštąsias mokyklas.
Tie reikalavimai yra turbūt pirmoji sąlyga tam, kad mes galėtume kalbėti apie kokybiškas studijas visur ir studijavimą tų absolventų, kurie gali studijuoti ir yra tam pasirengę.
Tai yra labai svarbus sprendimas – gal net pats svarbiausias aukštojo mokslo srityje.
Dėl mokesčių diskusijos taip pat vyksta. Yra Finansų ministerijos mokesčių grupė dėl lengvatų, yra Aplinkos ministerijos iniciatyvos dėl žaliojo kurso, ir aš manau, kad pateikimas rudens sesijoje Seime tikrai bus.
Bet, žinoma, kaip ir labai dažnai būna, nelabai galiu nuspėti, koks bus Seimo sprendimas, nes tai priklausys ir nuo to, kaip mes gerai sugebėsime argumentuoti, ir nuo to, kiek gerai Seimo nariai norės girdėti tuos argumentus.
Ir kartais balsuoti už sprendimus, kurie gali atrodyti nepopuliarūs, bet yra reikalingi ekonomikai ir ilgalaikei valstybės raidai.
– Ponia premjere, ačiū už jūsų laiką.
