I.Šimonytė tikina suprantanti augantį nemažos dalies visuomenės nepasitenkinimą dėl griežtų karantino sąlygų. Tačiau kartu ji kelia klausimą, o kas būtų, jeigu visų ribojimų būtų atsisakyta.
„Klausimas yra labai paprastas: jeigu Vyriausybė atsisakytų, tarkime, visų apribojimų ir kai kurių veiklos draudimų ir visiškai pasitikėtų visuomenės atsakomybe ir visuomenės pasirinkimais, ar mes nesulauktumėme panašios situacijos kaip praėjusių metų gruodį, kada galbūt ne kiekvienam žmogui atsirasdavo vieta ligoninės skyriuje? Ar tokiu atveju kas nors tiki, kad Vyriausybė nebūtų kritikuojama?“, – interviu 15min sakė premjerė Ingrida Šimonytė.
Turi būti atsargi
– Aišku, galbūt šimtadienio proga norėtųsi kalbėti apie šiek tiek geresnius dalykus, bet situacija tokia, kad vis dėlto reikia kalbėti ne tik apie tai, kas yra gerai, arba tiksliau – daugiau apie tai, kas yra blogai.
Akivaizdu, kad Vyriausybei vadovaujate nelengvais laikais. Vis garsiau kalbama apie visuomenėje susikaupusią įtampą, nepasitenkinimą tuo, kaip tvarkomasi su koronaviruso pandemija.
Ir čia kartais išsiskiria ne tik politikų: be kita ko – ne tik politinių oponentų, bet ir koalicijos partnerių nuomonės, taip pat ir ekspertų vertinimai. Kaip tai pakomentuotumėte?
– Nežinau, ką konkrečiai turėčiau pakomentuoti. Tai, kad nėra nė vienos Vyriausybės, apie kurią nuomonė nuo pat pirmos dienos būtų vienareikšmiška, ir būtų vienareikšmiškai teigiama arba vienareikšmiškai neigiama. Turbūt tai yra visiškai natūralus dalykas.
Ekspertams ar oponentams gal yra paprasčiau vertinti, turint minty, kad jiems nereikia prisiimti atsakomybės už sprendimus. Todėl kartais galvoja, kad reiktų daryti tokius sprendimus, kurie dėl įvairių aplinkybių negali būti daromi ar, tarkime, neduotų žymiai geresnio rezultato. Bet kai atsakomybės prisiimti nereikia, tai, tiesą sakant, kas trukdo viešai kalbėti įvairius dalykus? Netrukdo turbūt niekas.
Aš visada kritiką priimu labai ramiai. Vertinu jos turinį tiek, kiek jis padeda, sakykime, pakoreguoti kokius nors sprendimus. O tiek, kiek yra emocijos, tai stengiuosi nuo emocijų atsiriboti.
Tas kritiškumas turbūt ateina, be kita ko, ir iš to, kad yra įsitikinimo ar galbūt labiau tikėjimo, jog padėtis išsispręs greičiau, negu ji gali išsispręsti.
Praėjusiais metais tokio griežto karantino COVID-19 pradžioje reikėjo maždaug mėnesio, pusantro. Bet ir situacija tuo metu buvo dešimtimis kartų palankesnė turint minty ir atvejų skaičių, ir ligoninių apkrovimo skaičių, ir mirčių skaičių, negu kad šį kartą.
Ir vis tiek, kaip bežiūrėsi, manau, kad per šitą beveik trijų mėnesių laikotarpį visuomenės pastangomis Vyriausybei vis dėlto pavyko pasiekti keleto svarbių dalykų.
Tai yra sumažinti įtampą mūsų sveikatos sistemai. Gerokai sumažinti naujų atvejų skaičių. Taip pat šiomis savaitėmis jau pagaliau pasiekėme, kai mirusius žmones kasdien jau skaičiuojame nebe dešimtimis, o ir vienženkliais skaičiais.
– Bet ar jūs suprantate tą visuomenės nepasitenkinimą, psichologinę įtampą, apie ką vis garsiau kalba tiek politikai, tiek ekspertai, tiek ir patys žmonės gatvėse?
– Žinoma, kad suprantu. Bet klausimas yra labai paprastas: jeigu Vyriausybė atsisakytų, tarkime, visų apribojimų ir kai kurių veiklos draudimų ir visiškai pasitikėtų visuomenės atsakomybe ir visuomenės pasirinkimais, ar mes nesulauktumėme panašios situacijos kaip praėjusių metų gruodį, kada galbūt ne kiekvienam žmogui atsirasdavo vieta ligoninės skyriuje? Ar tokiu atveju kas nors tiki, kad Vyriausybė nebūtų kritikuojama?
Vyriausybė vis tiek būtų kritikuojama dėl tos situacijos, kaip neva jos nesuvaldžiusi ir nesutvarkiusi.
Man atrodo, dabar Vyriausybės pagrindinis uždavinys yra rasti išmintingą balansą – ką nebūtinai yra labai lengva rasti – tarp kažkokių sprendimų, kurie yra daromi dėl visuomenės emocinės būklės, ir būtinybės maksimaliai apsaugoti situaciją nuo kažkokio labai negatyvaus trendo.
– Bet iš tiesų naujų susirgimų koronavirusu skaičiai kopteli šiek tiek aukštyn pastarosiomis dienomis, plinta britiškoji atmaina, aplinkinėse valstybėse situacija yra dramatiška. Ar galima sakyti, kad Velykos ir visas pavasaris vėlgi gali būti toks poliūdnis pas mus?
– Daug kas priklausys nuo to, kaip elgsis žmonės. Todėl, kad kai kuriose savivaldybėse mes matome britiškos atmainos plitimą. Nors kai kuriose savivaldybėse tokių labai ryškių ženklų nematyti.
Tai dabar, tarkime, nuo pirmadienio Vyriausybė turi ketinimų grąžinti į ugdymo įstaigas pradinukus.
Labai daug priklausys nuo to, kiek bus rūpestingai laikomasi saugumo taisyklių, kiek pačios savivaldybės testuos savo piliečius, kiek žmonės, pradedantys darbą, tarkime, palaipsniui grįžtantys į savo veiklas testuosis. Tai mes raginame daryti ir siūlome, bet didelio atgarsio ir entuziazmo nesulaukiame.
Galima į tai žiūrėti kaip į kažkokį toli esantį dalyką, kuris mūsų neliečia, bet matome, kad dabar Vilniaus regione būtent mutacija lemia, kad atvejų skaičius vėl auga. Norėtųsi, kad situacija tikrai nepablogėtų tiek, kad taptų nevaldoma, ir todėl Vyriausybė vėlgi darydama kažkokius sprendimus dėl veiklų atnaujinimo turi būti labai atsargi.
Kodėl vėluoja parama verslui?
– Vieni esminių kritikos momentų Vyriausybei šiuo metu ir apskritai nuo darbo pradžios buvo tai, kad iki galo nėra aiški karantino ribojimo logika, nėra informacinės kampanijos dėl vakcinavimo, ypač dabar, kai matome vis didėjančias žmonių baimes dėl skiepijimosi, antivakserių skleidžiamas melagienas. Galiausiai vėluojama ir netgi neskiriama parama verslui. Tai ką jūs dėl to galėtumėte atsakyti?
– Dėl paramos verslui vėlavimo man yra išties apmaudu. Nors ne toks mažas skaičius įmonių yra paramą gavęs. Bet yra keletas tūkstančių įmonių, kurių prašymai tebėra nagrinėjami.
Matyt, kad rasime ir sprendimus, kaip galėtume tuos paramos pinigus greičiau paskirti toms įmonėms, kurios yra pateikusios prašymus.
Yra paramos paketai, kurie derinami dar su Europos Komisija (EK). Tikiu, kad Ekonomikos ir inovacijų ministerija padarys viską, kad suderinimas būtų kaip įmanoma greitesnis.
Prastovose esantiems darbuotojams tikrai finansuojame, pakeitėme išmokų mokėjimo tvarką – nuo metų pradžios jos yra dosnesnės ir bent jau man neteko girdėti kažkokių nusiskundimų, kad kas nors vyktų nesklandžiai.
Visą laiką, žinoma, geriausiai veikia tos priemonės, kurios priklauso nuo vienos institucijos sprendimų. Taip, kaip yra su mokesčių atidėjimais, kadangi Mokesčių inspekcija ir Socialinio draudimo fondo valdyba yra pasitvirtinusios tvarką ir pagal tą tvarką tikrai sprendimus lengva priimti. Parama pasiekia verslą kasdien. Gal tai priimama kaip natūralus dalykas ir niekas to nevertina kaip paramos. Bet vis dėlto tai yra gana didelė parama, turbūt pagrindinė paramos suma.
Tiesiogiai įmonėms jau yra skiriamos tam tikros išmokos, tam tikros subsidijos.
Žinoma, procesai turbūt galėtų veikti greičiau. Apie tai kaip tik ketiname su ekonomikos ir inovacijų ministre ir su visa Vyriausybe tartis šiandien (pokalbis vyko trečiadienį – 15min), kaip tuos procesus galėtume dar paspartinti.
– O kaip dėl informacinės kampanijos dėl vakcinavimo?
– Vyriausybė dirba 100 dienų. Kad reikės vakcinuoti, turbūt daugiau mažiau žinojome tada, kai jau buvo pradėti vakcinų bandymai, kurie greičiausiai turėjo baigtis vakcinavimo registracija.
Dabar mes kritikos sulaukiame ir už tai, ką tarsi turėjome padaryti, nors tai išties užtrunka mėnesių mėnesius.
Viešasis pirkimas – nupirkti kūrybinę idėją, sukurti turinį, rasti partnerius, neįklimpti ginčuose – tai yra procedūros, kurios tikrai užtrunka. Tai man būtų žymiai paprasčiau ir turbūt žymiai patogiau gyventi, jeigu tie procesai būtų prasidėję praėjusių metų rudenį.
Bet jie neprasidėjo. Todėl Vyriausybei teko remtis iš esmės žmonėmis, kurie savo noru sutiko atlikti tam tikrą darbą, parengti informacinę kampaniją.
Ji buvo parengta remiantis sociologinių apklausų duomenimis, kas, mano nuomone, yra labai svarbu, apie tai, kokia yra mūsų visuomenė, kuo ji pasitiki, kieno nuomonė yra svarbi.
Aš turbūt nesu mačiusi nė vienos informacinės kampanijos – pradedant euro kampanija, rinkimų kampanijomis ir per visas kitas kampanijas einant – kurių kas nors nekritikuotų. Taip jau yra, kad visą laiką yra daug žmonių, kurie mano, kad jie būtų padarę geriau.
Bet man atrodo, kad didžiausią antikampaniją skiepijimui daro abejonės, kurios labai dažnai viešumoje yra reiškiamos, kaip čia pasakyti mandagiai, pateikiant, tarkim, kažkokį nesėkmingą atvejį, bet pamirštant, kokios yra dabar aplinkybės.
– Bet ar nepanašiai dabar atsitiko ir su „AstraZeneca“ vakcinomis, kai pats ministras dar antradienį po pietų Seime kalbėjo apie tai, kad skiepytųsi šio gamintojo vakcina, bet vakare jau atėjo žinia, jog Lietuvoje stabdomas vakcinavimas šita vakcina. Tai kaip žmonėms čia susigaudyti ir suprasti viską?
– Žiūrėkite, skiepijimasis „AstraZeneca“ vakcina sulėtėjo jau nuo šios savaitės pradžios.
Ir turbūt ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino informacinis fonas, kuris, beje, buvo susikūręs jau nuo savaitės pabaigos, kada viena po kitos įvairios valstybės priėmė sprendimus: kai kurios – dėl atvejų jose, o kai kurios – dėl atvejų kitose šalyse.
Tai aš ir toliau esu įsitikinusi ir labai tikiu, kad Europos vaistų agentūra ketvirtadienį patvirtins, jog vakcinos nauda yra didesnė, negu keliamos rizikos. Ir toliau esu pasirengusi ja pasiskiepyti ir pati. (Europos vaistų agentūra ketvirtadienio vakarą paskelbė, kad „AstraZeneca“ vakcinos yra saugios ir efektyvios – 15min)
Bet kadangi Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba pateikė savo rekomendaciją Sveikatos apsaugos ministerijai antradienį darbo dienos pabaigoje, Sveikatos apsaugos ministerija, atsižvelgdama į šitą rekomendaciją, tokį sprendimą priėmė.
Aš labai noriu tikėti, kad ketvirtadienį visos abejonės bus išsklaidytos.
Yra ką patobulinti
– Pirmieji Vyriausybės darbo mėnesiai, matyt, buvo tie, kai jau galėjote įvertinti tiek stipriąsias, tiek silpnąsias savo ministrų kabineto darbo puses. Ar tai padarėte? Kokios išvados? Ar ketinate ką nors keisti ministrų kabineto veikloje?
– Veikloje turbūt visada yra ką patobulinti. Bet, matyt, kad pagrindinis apribojimas yra vis dėlto tempas ir tai, kad reikia daryti daug dalykų vienu metu. Ir turbūt didžiausias iššūkis, būtent kuris ir kilo per šitas pirmąsias šimtą dienų, yra susiplanuoti tinkamai veiklas. Ypač tas veiklas, kurios yra tarpinstitucinės, kurios reikalauja keleto institucijų dalyvavimo, įsitraukimo, tam, kad mes galėtume pasiekti geriausią rezultatą.
Tai per tuos tris mėnesius Vyriausybei teko sutarti dėl savo priemonių plano ir taip pat įvertinti įvairių finansinių šaltinių, kuriuos mes tam priemonių planui įgyvendinti turėsime, įveiklinimą: ar tai būtų naujas Europos Sąjungos biudžetas, ar tai būtų Atsigavimo fondas.
Tinkamai suplanuoti, kad planai nesiskirtų nuo finansavimo galimybių, kad tai būtų suderinta ir sujungta į kažkokį vieną nuoseklų paveikslą, tai dėl to turėjome diskusijų.
Kad ir dėl inovacijų politikos, dėl to, kaip iš tikrųjų inovacijų politiką padaryti gyvesnę. Dėl to, kaip horizontalius tikslus įgyvendinti, kurie turėtų per įvairias politikas eiti, visur atsispindėti. Tarkim, skaitmeninimas, kaip atsigavimo fondo lėšų naudojimo sąlyga.
Diskusija, kas yra skaitmeninimas, nėra tokia paprasta, nors daugeliui galbūt atrodo, kad sudėti dokumentus į PDF failą ir yra skaitmeninimas. Arba amžinai tobulinti tas informacines sistemas, kurias mes jau tobuliname pastaruosius 20 metų.
Tai tokio horizontalaus požiūrio atradimas ir susitarimas, kaip tokį prioritetą įgyvendinti, žinoma, užtrunka laiko.
Bet tai aš turbūt labiau priskirčiau ne ministrų savybėms ar kompetencijai, o labiau inercijai, kuri yra būdinga institucijoms. Tikrai viešojo administravimo institucijoms yra būdinga inercija.
Reikia nemažos politinės valios, kad institucijos iš tikrųjų susitelktų įgyvendinti politiko – ministro tikslus, o ne bandytų ministrą įdarbinti savo įprastų procedūrų įgyvendinimui.
Reikia nemažos politinės valios, kad institucijos iš tikrųjų susitelktų įgyvendinti politiko – ministro tikslus, o ne bandytų ministrą įdarbinti savo įprastų procedūrų įgyvendinimui.
Tam reikia šiek tiek laiko. Bet, manau, kad dabar esame išsigryninę gerai ir vertikalius, ir horizontalius prioritetus ir, tikiuosi, kad sutarę su EK taip pat dėl Atsigavimo fondo finansavimo galėsime sklandžiai judėti į priekį.
Bet, žinoma, COVID-19 yra ta tema, kuri, deja, užima didžiąją dalį dabartinio laiko. Tai, kad kiekvieną savaitę mes turime svarstyti kažkokius karantino nutarimo pakeitimus, turbūt yra geriausia dabartinio laikmečio iliustracija.
– Iš tiesų Vyriausybės pristatytas priemonių, kurias ketinate įgyvendinti per ketverius kadencijos metus, planas yra išsamus, didelis. Tačiau kai kas, tarkime, prezidentas kai kuriose vietose pasigenda konkretumo.
Pavyzdžiui, prezidento patarėjas Povilas Mačiulis sako, kad kai neišsikeli konkretaus tikslo, įgalinčio padidinti viešųjų paslaugų kokybę gyventojams, kyla abejonių, kiek tas planas yra patikimas.
Kaip jūs į tokią kritiką atsakytumėte?
– Aš turbūt negrįšiu į diskusiją apie tai, kas yra gerovės valstybė. Bet norėčiau pasakyti, kad skirtingai nuo anksčiau buvusių Vyriausybių programų ir priemonių planų, šitame priemonių plane yra labai konkretūs rodikliai, kuriuos mes norėtumėme pasiekti įvairiose srityse.
Kai pristatinėjome Vyriausybės programą Seime, tuomet aš irgi girdėjau tam tikros kritikos ar nuogąstavimo: o ką jūs darysite, jeigu jums nepavyks tų rodiklių pasiekti? Kodėl jūs iš viso tuos rodiklius dedate? Ar jūs nemanote, kad tai yra labai didelė rizika?
Taip, tai yra rizika, bet būtent todėl tai ir darome, kad norėtumėme matyti, ar judame ta kryptimi, kuria esame užsibrėžę judėti, ir kaip sparčiai.
Man atrodo, kad Vyriausybės programoje ir priemonių plane tikrai yra gerokai daugiau nei tik kokia nors skambanti klišė be turinio, ten yra tikrai labai konkretūs uždaviniai, konkretūs tikslai ir konkretūs žingsniai, kuriais galėtume to pasiekti.
Reikia nepamiršti ir to, kad keičiantis visai planavimo sričiai Vyriausybė dar turės peržiūrėti ir Nacionalinį pažangos planą.
Tiesiog adaptuoti pagal savo prioritetus ir parengti plėtros planus kiekvienoje iš strateginių krypčių pagal strateginio planavimo įstatymą. Ir ten mes jau kalbėsime ir apie specifines investicijas, tarkim, į infrastruktūrą, ir į kažkokius „minkštuosius“ projektus, kurie yra reikalingi, tarkime, švietime, socialinėje apsaugoje ar kitose srityse.
Matomos neigiamos tendencijos
– COVID-19 pandemija pakišo koją mūsų valstybės ekonomikos augimui, teko nemažai skolintis. Sakykite, kokios yra naujausios mūsų šalies ekonomikos augimo arba smukimo prognozės, tarkime, šiems metams? Ir kokios prognozės dėl skolos dydžio, kiek jis dar gali didėti šiemet?
– Jas pristatys Finansų ministerija šią savaitę. Aš tikrai neturiu privilegijos gauti prognozės anksčiau, negu kad visa plačioji visuomenė. Tikrai manau, kad visą išsamų vaizdą pagal dabar turimus duomenis ministerija šį penktadienį pristatys.
Tačiau reikia, matyt, nepamiršti ir to, kad tas vaizdas bus paremtas geriausia dabar turima informacija. O geriausia dabar turima informacija nebūtinai yra ta informacija, kuri pasitvirtins per metus.
Nes dar prieš porą mėnesių aš buvau įsitikinusi, kad situacijai su pandemija gerėjant ir mažėjant atvejų skaičiui, kovo mėnesį mes jau kalbėtumėme apie gerokai aktyvesnį ekonominį gyvenimą. Tačiau taip jau atsitinka, kad kažkokios mutacijos ar kažkokie variantai situaciją koreguoja.
Koreguoja, beje, visose šalyse. Kai kuriose šalyse ta situacija, kaip jūs ir minėjote, dramatiška, kai kur ji tiesiog kinta labiau neigiama kryptimi, bet ne taip sparčiai.
Lietuvoje taip pat ji nesitaiso ir netgi matome šiokių tokių neigiamų tendencijų. Dėl to turime daryti viską, kad jos mums tolesnio atsigavimo nesugadintų.
– Žadama koreguoti ir šių metų valstybės biudžetą. Iš tiesų gyventojai turi daug būgštavimų, kad vėl reikės kažką karpyti, kažką mažinti – galbūt kažkokias išmokas, išlaidas. Ką jūs apie tai galėtumėte pasakyti? Kokios prognozės? Gal atvirkščiai nereikės mažinti, o kažką papildomai skolintis?
– Nežinau, iš kur tie būgštavimai. Kartais įtariu, kad tuos būgštavimus kas nors tyčia konstruoja prisimindamas krizę prieš 12 metų, kuri buvo visai kitomis aplinkybėmis ir visai kita krizė.
Noriu priminti, kad tie būgštavimai jau buvo transliuojami turbūt ir prieš šių metų biudžeto tvirtinimą. Ir tikrai nieko panašaus neatsitiko. Visi įsipareigojimai buvo vykdomi, visos lėšos, kurios pagal to meto žinojimą buvo reikalingos COVID-19 situacijai tvarkyti, buvo sudėtos į išlaidas, suplanuotos ir numatytos.
Akivaizdu, kadangi COVID-19 situacija užsitęsė, gali prireikti korekcijų ir tų korekcijų bus. Ir dabar Seime yra labai daug iniciatyvų dėl užimtumo ar darbo rinkos tam tikrų priemonių finansavimo, kurios yra niekaip biudžeto lėšomis nepagrįstos. Aš neatmetu, kad papildomų priemonių reikės žmonėms, kurie, tarkim, neteks darbo, ar žmonėms, kuriems reikės kažkurį laiką padėti ilgiau, kad darbo vietose jie išsilaikytų. Ir tuos pasiūlymus Vyriausybė pateiks.
Neabejoju, kad sveikatos sistemai taip pat reikės tam tikrų papildomų lėšų, tarkim, priedams medikams mokėti, galbūt ir kai kurioms kitoms išlaidoms.
Tai tikrai niekas čia neturėtų gąsdintis jokiais karpymais ar panašiais dalykais. Tiesiog situacijai kintant, turint daugiau aiškumo, kokie yra tikrieji COVID-19 situacijos poreikiai, labai tikėtina, kad tam reikės numatyti papildomų išlaidų, kas reiškia galimai ir didesnį skolinimosi poreikį.
Bet taip pat paraleliai vyksta derinimo procesas Europos Atsigavimo fondo su EK. Ir kai tas derinimas bus baigtas ir mes matysime, kiek išties to fondo lėšų galėtų pasiekti Lietuvą dar šiais metais, tai taip pat turėtų būti numatyta biudžete.
„Valstiečiai“ – ne priešai
– Pirmą kartą istorijoje turime tokį naują politinį darinį – šešėlinę Vyriausybę, suformuotą „valstiečių“. Jie jums sakosi norį ištiesti pagalbos ranką, teikia siūlymus, nors nevengia ir griežtos kritikos.
Ką manote apie tokią pagalbą? Kiek ji jums naudinga? Kiek jūs ją priimsite? Ir apskritai kaip vertinate tokį naują politinį žanrą mūsų politinėje padangėje?
– Šešėlinių Vyriausybių, kiek aš atsimenu, mes esame turėję ir anksčiau. Klausimas, kiek ta tradicija yra gaji Lietuvos politikoje. Aišku, kad tai nebuvo labai įsitvirtinę politiniai dariniai. Dažnai tas dėmesys po sudarymo ir nuslūgdavo.
Tai čia priklauso nuo pačių valstiečių-žaliųjų, kiek jie tą aktyvumą būtent šiuo formatu, o ne per frakcijos formatą Seime ketina naudoti.
Vakarų demokratijoje tai yra normalus darinis. Gal mažiau normalu yra tai, kad tokiai Vyriausybei vadovauja žmogus, nesantis Seime, nesantis politinės frakcijos lyderiu. Bet, aišku, čia jau yra pačių valstiečių-žaliųjų pasirinkimas.
Į jų pasiūlymus ar kritiką aš žiūriu taip pat, kaip ir bet ko kito pasiūlymus ir kritiką. Tie pasiūlymai, kurie leidžia dirbti geriau, net jeigu tai yra kritiški pasiūlymai, kurie kritikuoja mano darbą, man tikrai nekelia jokių asmeninių didelių emocijų.
Aš visada mielai esu linkusi ir išklausyti, ir įvertinti. Politikoje, kaip ne kartą esu sakiusi, priešų neturiu. Ir „valstiečių“ irgi tokiais nelaikau. Tai tiek, kiek tie pasiūlymai bus konstruktyvūs, tiek, žinoma, juos vertinsime.
Politikoje, kaip ne kartą esu sakiusi, priešų neturiu. Ir „valstiečių“ irgi tokiais nelaikau.
Bet, tarkim, galime įvertinti ir tuos paskutinius pasiūlymus dėl užimtumo priemonių, kurie praėjo pateikimą Seime. Reikia labai aiškiai suprasti, kad pasiūlymai – pasiūlymais, bet tai yra siūlymai, kurie niekaip nėra paremti dabar priimtu ir galiojančiu biudžetu.
Vadinasi, Vyriausybė, įvertinusi, aišku, ir tai, kas yra siūloma, bet turėdama ir savo matymą, turbūt galiausiai Seimui pateiks tam tikrą alternatyvių pasiūlymų paketą.
