Tautos prisikėlimo partijos deleguotas ministras į Vyriausybę atėjo tiesiai iš statybų verslo, praktiškai neturėdamas politinės patirties. Ekspertų jis dažnai vertinamas kaip vienas silpniausių dabartinio ministrų kabineto narių. Tačiau portalo konferencijos svečias sugebėjo išsilaikyti savo poste jau ilgiau nei metus.
Vienas pagrindinių G.Kazlausko vadovaujamos ministerijos uždavinių – organizuoti masinę būsto renovaciją. Nors apie būtinybę atnaujinti gyventojų namus kalbama apie nuo pat 15-osios Vyriausybės veiklos pradžios, modernizacija iki šiol neįsibėgėjo.
Aplinkos ministras atsakinėja į 15min.lt skaitytojų užduotus klausimus apie būsto renovaciją, aplinkos apsaugą, korupciją, atliekų tvarkymą, savo darbą ministerijoje ir visomis kitomis temomis.
– Kada ta būsto renovacija iš tiesų prasidės? (Domas)
– Ji prasidėjo. Sunku net kitaip atsakyti – jau yra 9 bendrijos, kurios pradėjo procesą, turi sprendimus. Regionai – Panevėžys, Utena, Anykščiai, Vilniuje yra namas... Aš tikiuosi, kad realūs darbai prasidės jau šią vasarą.
– Ar nereikėtų pirmiau sutvarkyti vamzdynų, o po to krauti renovacijos naštos žmonėms? Juk žiemą virš vamzdynų žolė žaliuoja – aišku, kad jie skleidžia šilumą. (Kaunas)
– Viską reikia tvarkyti kompleksiškai, vamzdynus – taip pat. Ir tai daroma. Bet negalima sakyti, kad pirma reikia tvarkyti vamzdynus, o paskui imtis renovacijos. Tai galima ir reikia daryti kartu.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Gediminas Kazlauskas |
– Kiek man reikės mokėti už renovaciją, jei gyvenu 60 kvadratų 1985 metų statybos name Vilniuje? (Vilius)
– Priklauso nuo konkretaus namo techninės būklės, vertinimų ir t. t. Vienas dalykas – pačios renovacijos kaina, apvalkalas, kuris užtikrina šilumos taupymą. Bet jo negalima dėti nesutvarkius siūlių ir panašiai, prieš taui reikia daug ką sutvarkyti. Du greta esantys namai dažnai būna labai skirtingi. Tad pasakyti konkrečiai vien pagal metus negalima – į tai niekas neatsakys.
– Kaip užtikrinti, kad renovacija būtų atlikta kokybiškai? Termovizinės nuotraukos rodo, kad po renovacijos daugiausia šilumos išeina pro naujai sudėtus langus. (Dalia)
– Tam reikia tinkamos techninės priežiūros. Mes esame numatę ir papildomą techninės priežiūros kontrolę. Pastebėjome, kad iki šiol buvo nepakankamai kieta techninė priežiūra. Jei tai bus daroma, problemų neiškils. Tikrai negaliu paneigti, kad po renovacijos sąskaitos liko tokios pat, be to, prisidėjo skolos.
– Kodėl mes turėtume pasitikėti renovacijos rangovais? (Eglė)
– Kodėl pasitikėti, geras klausimas. Iškart sakyti, kad bet kuris rangovas yra kenkėjas, aš nesiryžčiau. Bet jei techninė priežiūra tinkama, bendrija yra aktyvi, tai vien rangovas čia neapgaus. Taip, turbūt pasitaikė tokių atvejų ir per ankstesnius renovacijos etapus, bet jei techniškai žmogus nesuvokia, kas siūloma, galima jį suklaidinti. Kas bus nauja? Tai techninės priežiūros kontrolė. Mes dabar skirsime daugiau dėmesio šio proceso priežiūrai, bendrijų pirmininkams teiksime pagalbą, konsultacijas ir kontrolę. Atvažiuos žmonės, tikrins, patars, ką geriau daryti.
– Ar jau sutvarkyta sistema taip, kad valstybė kompensuotų renovaciją ne tik daugiabučių, bet ir privačių namų gyventojams? (Diana)
– Kol kas nesutvarkyta, bet šiais metais numatome skirti tam pinigų iš klimato kaitos lėšų, taršos bilietų pardavimų.
– Ką atsakytumėte į kritiką, kad renovacijos įsibėgėjimas taip ilgai užtruko dėl jūsų ir ministerijos kaltės? (Juozas)
– Reikia žiūrėti į priešistorę. Jei kas sako, kad tai yra mano ar ministerijos kaltė, aš su tuo kategoriškai nesutinku. Kai buvo pakeista tvarka, numatyta, kad renovacijos procesas bus finansuojamas su Europos investicijų banku. Tai, kas sklandė viešojoje erdvėje, yra gandai...
– Ar būtų labai sunku Lietuvos žmonėms, jei Aplinkos ministerija išvis būtų uždaryta? (Marius)
– Turbūt žmonės, kurie mano, kad šią ministeriją būtų galima uždaryti, nelabai supranta, kokias sritis ji kuruoja. Tai visi miškų reikalai, gamtos apsauga, statyba ir komunalinis ūkis. Galime uždaryti, jei nėra prasmės tvarkyti šiukšlių, ir t. t. Pati ministerija nėra didelė. Iš esmės svarbu, kad funkcijos liktų. Jos negali išnykti.
– Ar sutiktumėte, kad Aplinkos ministerija ir jos padaliniai Lietuvoje – viena korumpuočiausių sistemų? Kodėl taip susiklostė? Ką daryti, kad taip nebūtų? (Giedrius)
– Na, nežinau, negali taip tiesiogiai pasakyti, kad kurioje nors sistemoje to nebūtų. Yra bėdų, tačiau manau, kad ir kitur yra tų bėdų, todėl reikia stengtis, jog procesai būtų skaidresni. Bet kad korumpuočiausia, reikėtų pavyzdžiais sakyti.
– Vyriausybėje vienas po kito keičiasi ministrai. Kaip dėl to keičiasi atmosfera per Vyriausybės posėdžius? (Andrius)
– Iš esmės vieno ar kito pasikeitimas atmosferos nekeičia, nes branduolys lieka tas pats.
– Ar kaip nors sveikinsite naują sveikatos apsaugos ministrą?
– Pasveikiname visus, juk žmogus ateina į darbą, tad reikia ir pasveikinti. Vadinamųjų prirašymų nebūna, jei tai turėjote omenyje (šypsosi).
– Kuo jūs neįtinkate aplinkai, kad esate nuolat minimas tarp netvirtai savo kėdėje sėdinčių ministrų? (Eleonora)
– Galiu pripažinti, kad stengiuosi gana daug daryti, bet nepakankamai daug kalbu apie tai. Viešinimo reikalai yra problema. Bet kadangi esu dirbęs gamybos srityje, man visada svarbiau buvo padaryti darbą, o ne kalbėti. Bet stengsimės tai taisyti.
Jei reikėtų pakartoti, vėl brisčiau į šią upę. Bet nesilaikau kėdės, jei reikėtų, galėčiau išeiti, – sakė ministras.– Gerbiamasis ministre, jei likimas lemtų, kad tektų pakeisti ministeriją, kuriai, jūsų nuomone, labiausiai tiktumėte vadovauti? (Ričardas)
– Geriausiai būtų ne politikoje.
– Gailitės?
– Nesigailiu, kiekviena patirtis yra patirtis. Per tuos daugiau nei metus, kad ir sudėtingas, įtemptas laikotarpis buvo, gavau daug gyvenimo patirties, pamačiau, kas yra politika iš vidaus. Jei reikėtų pakartoti, vėl brisčiau į šią upę. Bet nesilaikau kėdės, jei reikėtų, galėčiau išeiti.
– Ministre, kai tik išgirstu apie jūsų veiklą, tai jūs būnate kokioje nors kelionėje į užsienį: Kenija, Italija, ir taip toliau. Kokios naudos duoda tokios kelionės? (Gedas)
– Visų pirma niekur neteko matyti analizės, kiek bendrai ministrai keliauja. Nors teigiama, kad aš daugiausia keliauju, taip tikrai nėra. Jei kas domėjosi, daugiausia vykstu į ES ir kitas konferencijas, kur Lietuvao turi būti atstovaujama. Aš nemanau, kad keliauju per daug. Pernai metų pabaigoje taip sutapo, kad Kopenhagoje dalyvauti reikėjo, kitą dieną jau į Briuselį, kur vyko aplinkos tarybos susitikimas, ten irgi reikėjo dalyvauti. Visa tai susiję su pareigomis. Pernai per 12 mėnesių, rodos, buvo 13 išvykų. Tas važiavimas tikrai nėra poilsis. Posėdžiai, bent taryboje, būna nuo 9 iki 21 val., jei kam atrodo, kad atrakcija visą dieną prasėdėti posėdžiuose, tikrai taip nėra.
– Atėjote į ministeriją iš statybų verslo. Kokios tai turi įtakos darbe? (Mantė)
– Visuomet turi įtaką patirtis būtent privačiame versle. Ne paslaptis, kad valstybinėms institucijoms taikoma kiek kita tvarka. Versle galima greičiau reaguoti į pokyčius, priimti sprendimus. Valstybiniame sektoriuje yra sunkiau. Čia yra taip, kad jei neparašyta, kad galima, vadinasi, uždrausta.
– Ar palaikote ryšius su buvusiais bendradarbiais?
– Kokių nors ypatingų – ne. Na, jei susitinkame, bendraujame, bet lobistinių nėra. Ką pažįstu, tą pažįstu...
– Kiek pinigų per metus išleidote viešiesiems ryšiams? (Gintas)
– Tiesiogiai – nė kiek. Ministerija turi lėšų, kad viešintų tuos veiksmus, kurie daromi, priimami sprendimai. Bet tai yra pačios sistemos priimamų sprendimų, situacijų komentavimas. Bet tai nėra viešieji ryšiai. Įvaizdžiui kurti nebuvo visai išleista lėšų.
– Kokia, jūsų akimis, didžiausia šių dienų gamtosaugos problema Lietuvoje (prašau išskirti būtent vieną) (Danielius)
– Manau, nėra saugomų teritorijų balanso. Arba viskas draudžiama, arba viskas leidžiama. Aš esu iš esmės prieš kraštutinumus. Visuomet reikia ieškoti kompromisų. Bet kokį sprendimą galima priimti ir griežtesnį, ir liberalesnį.
– Kaip manote, kokią įtaką mūsų aplinkai turės Kaliningrado ir Baltarusijos atominės elektrinės? Kaip baltarusiai gali pakenkti Neries žuvų populiacijoms? (Patriotas)
– O kokią įtaką turės Ignalinos atominė elektrinė? Kalbant apie elektrines, tie atstumai yra santykinai nedideli. Tiek Kaliningrado, tiek Baltarusijos yra gana netoli. Kiek žinau, kaip tik buvo sprendžiamas klausimas, kur bus nukreipiami pinigai: ar į Baltarusiją, ar į Kaliningradą. Aš abejoju, ar į abi bus vienu metu. Elektros poreikis didelis, tačiau svarbiausia yra saugumas.
– Iš spaudos matosi, kad danai steigia Lietuvoje didžiules fermas. Kyla klausimas, kodėl tai daro čia, o ne Danijoje? Turbūt ten griežtesni aplinkosaugos reikalavimai, o pas mus galima daryti viską, niokoti aplinką. Paprastai tai daroma ne už ačiū. Kokia jūsų nuomonė? (vilnietis Arvydas)
– Aš neišskirčiau atskirai danų. Lietuvoje kiaulininkystė populiari, lietuviai irgi turi daug fermų. Nesakau, danų yra daug fermų, bet kažkodėl visi užmiršta ir lietuviškus kiaulių gamintojus. Ir čia jaučiasi konkurencinė kova tarp lietuvių ir danų kiaulių augintojų. Pagrindinė problema su daniškomis ar kitomis kiaulėmis, tai yra kvapai ir t.t. Šįmet sausio 1 dieną įsigaliojo normos dėl kvapų reguliavimo. Kitas dalykas, vadinamų srutų laistymo technologijos. Vis dar yra naudojamos tokios technologijos, kai srutos purškiamos tiesiai į orą, ir kvapai pasklinda visur. Dabar yra reglamentuota šitų kvapų kontrolė, kad gyventojams tai minimaliai jaustųsi. Bijau pasakyti, kodėl būtent danams patiko Lietuvoje kurtis, bet gal iš dalies tai susiję su teisiniu reglamentavimu.
– Gerbiamasis ministre, kiek pagrįstos kalbos, jog ES radioaktyvių atliekų kapinynas bus įrengtas Dzūkijoje, greta Margionių kaimo? Kokia Jūsų nuomonė apie tokius ketinimus, kada jie galėtų būti įgyvendinti? Jei kapinynas būtų įrengtas, kokia radiacinės saugos zona aplink jį būtų nustatyta? Kiek pavojinga sveikatai būtų gyventi greta jo, vartoti šulinių gruntinį vandenį? Kas tokiu atveju būtų daroma su šio ir aplinkinių kaimų gyventojais, jų turtu? (Gabrielė)
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Gediminas Kazlauskas |
– Apie šią problemą žinau tik iš žiniasklaidos ir man sunku būtų komentuoti. Aplinkos ministerija šiose derybose, svarstymuose nedalyvauja. Oficialių svarstymų dėl kapinynų nei Vyriausybėje, nei ministerijoje nėra. Mano asmenine nuomone, mes Lietuvos neturėtume padaryti atliekų kapinynu, aš būčiau prieš.
– Visi mes žinome, kad miškai, pakelės ir kitos vietos tampa nelegaliais šiukšlynais. Ar jums neatrodo, kad legalių šiukšlynų optimizavimas Lietuvą pavers šiukšlių valstybe, nes dėl didelių atstumų iki rajoninių centrų žmonės ir toliau rinksis paprastesnį būdą atsikratyti atliekomis. Ar nemanote, kad šiukšlių surinkimo aikštelę privalo turėti kiekviena seniūnija? (Robertas iš Rokiškio)
– Kai buvo įvestas mokestis už atliekų surinkimą, visi pradėjo reikšti pretenzijas. Bet jei moki už atliekų išvežimą, kam tau vežti atliekas į mišką? Jau geriau civilizuotai, normaliai susimokėti už išvežimą.
– Sveiki, gerb. ministre G.Kazlauskai. Esame sodininkai ir klausiame: kada priversite visus Lietuvos sodus tvarkyti šiukšles. Neversti į pakrantes, pakrūmius ir pamiškes. Čia tik griežta ranka padės ir baudos bendrijoms, už kurias galėtų tvarkyti samdomi žmonės. Dėkoju iš anksto. Ir sėkmės! (Joana)
– Nuo žmonių požiūrio tokie dalykai priklauso... Lietuvoje dažnai atrodo, kad kažkas turi ateiti ir sutvarkyti...
– Gerb. ministre, ar nemanote, kad stipriai perlenkta lazda dėl apmokestinamųjų gaminių (AG) naudotų automobilių prekybininkams? Nuo 2009 m. jiems tenka ne tik didžiulė mokesčių našta, bet ir paini bei sveiku protu nesuvokiama apskaita, kuri, mūsų manymu, yra betikslė ir reikalaujanti didelių darbo laiko sąnaudų. Importuojant didelius kiekius naudotų automobilių ardyti ir sverti jų padangas, akumuliatorius, amortizatorius, filtrus, nustatyti jų cheminę sudėtį ir t. t. – absurdas. Juk galima būtų supaprastinti apskaitą, nustatant tam tikrą vidutinę automobilio vieneto kainą apmokestinamiesiems gaminiams. (Loreta)
– Tikrai galvojame, kaip būtų galima tai supaprastinti. Mano supratimu, mes esame kai kur nusismulkinę. Man taip pat keistai atrodo, kai reikalaujama iš naujo automobilio išimti akumuliatorius, žiūrėti, kiek jame ko yra... Ta tvarka kai kur per daug smulkmeniška, bet mes turime laikytis ES direktyvų. Aš ir pats stengiuosi, kad per daug nenusismulkintume, kur ES direktyvos nereikalauja.
– Kada Lietuvoje bus uždrausta verslinė žūklė ir ar iš viso kada nors užteks tam ryžto? Ji uždrausta daugelyje Europos šalių, taip pat pas mūsų kaimynus latvius, estus. Verslinė žūklė ekonomine prasme yra niekinė, palyginti su žvejų mėgėjų mokamais tiesioginiais (žvejo bilietai ir pan.) ir netiesioginiais mokesčiais (žūklės įranga, degalai, visa aptarnaujanti paslaugų sfera). Teko ne kartą girdėti ir jūsų partijos pirmininką Arūną Valinską, viešai pasisakantį už verslinės žūklės uždraudimą, tačiau realių žingsnių nematyti. (Mindaugas Matulaitis)
– Čia yra kraštutinės nuomonės: verslinė žvejyba labai gerai, mėgėjiška – irgi labai gerai. Reikėtų skirti verslinę žvejybą Kuršių mariose ir vidaus vandenyse. Aš tokį klausimą vertinčiau kaip kraštutinę nuomonę, kad viena yra gerai, o kita yra labai blogai. Manau, vietos po saule turėtų atsirasti abiem. Svarbus momentas, kad pažiūrėjus į rezultatus tų įmonių, kurios žvejoja vidaus vandenyse, nematoma ekonominė nauda...
– Atrodytų, tokia graži šalis mūsų Lietuva, bet kad dabar nė kojos negali įkelti į gražiausius kampelius – viskas išpirkta ir niekam tai ne paslaptis. Kodėl nekovojate su tokia savivale? (Angelė iš Elektrėnų). Ar Aplinkos ministerija ketina imtis priemonių, kad visi Lietuvos ežerai netaptų privačia valda, be teisės vaikščioti pašaliniams? (Pranas)
– Visų pirma yra įstatymai, numatantys apsaugos juostas ir t. t. Dėl privatizacijos tikrai nueita kai kur lengviausiu keliu, geriausios vietos išdalytos, kai kur ir prie ežero negali prieiti, tik su malūnsparniu priskristi. Bet tai tikrai ne vienų ar dvejų metų pasekmė. Tai buvo ilgalaikiai sprendimai, gal ir ne visai apgalvota duodant tuos leidimus. Iš kitos pusės, kai tos teritorijos kam nors priklauso, jos bent sutvarkytos. Kai „nepriklauso niekam“, būna, ateina žmonės ir priteršia, o niekas netvarko. Tokio svečio, kur ateina ir priteršia, antrą kartą nieks nelauks.
– Ką Aplinkos ministerija nuveikė, kad Lietuvos miestai taptų draugiški dviratininkams? Ar sakysite, kad čia ne jūsų kompetencija? (Dalius)
– Šiaip tais dalykais rūpinasi savivalda. Ministerija negali nurodyti savivaldai rengti dviračių takų ar panašiai. Tai yra kompleksinis ir visų pirma savivaldos klausimas.
– Kada Lietuva ketina visiškai pereiti prie atliekų panaudojimo (antrinės žaliavos, energija)? (Laima)
– Visų pirma atliekos 100 proc. negali būti suvartojamos. Bent aš negirdėjau apie tokias technologijas. tam tikras procentas, kad ir kaip tvarkytum, lieka. Na, o tos sistemos diegimo pirmieji žingsniai daromi. Bet tai neįdiegiama per vieną dieną.
– Kaip ateityje keisis atliekų tvarkymo mokesčiai. Gal ministras galėtų smulkiau paaiškinti? (Laima)
– Kiek gyventojams kainuos? Pati idėja atliekų mokesčio ribojasi keliais dalykais. Tai neturi viršyti atitinkamos dalies nuo pajamų, nes negali būti, kad už atliekų tvarkymą moki didžiąją šeimos biudžeto dalį. Kitas dalykas, kai atliekas meti, ir viskas eina bendru srautu į savartyną, tai yra brangiausios atliekos. Surūšiuotos atliekos, tuose spalvotuose konteineriuose, šiuo metu išvežamos nemokamai. Kol nebus mokama už tą kiekį, kurį išmetei, efektyvios sistemos nebus, bet prie šito pamažu einama.
– Ar ministrui neatrodo, kad dabartinė Statybos įstatymo nuostata, įpareigojanti savivaldybių administracijos vadovus išduoti statybos leidimą tik pagal Nuolatinės statybų komisijos sprendimą, yra korupcinė ir pašalinanti bet kokią asmens, išdavusio leidimą statyti, atsakomybę? (Kęstutis Ramonaitis)
– Aš laikausi nuomonės, kad reikėtų suteikti daugiau teisių ir atsakomybės tuo pačiu būtent asmeniui, o ne kolektyvui. Nes kai yra kolektyvinis sprendimas, pradedant nuo Seimo, Vyriausybės ar tos pačios komisijos, patį leidimą vis tiek pasirašo konkretus pareigūnas. Tad ar ne paprasčiau būtų suteikti teises ir galimybes sprendimą priimti tam pačiam pareigūnui? Manau, turi atsakyti tas, kas pasirašo, ir atsakomybė turėtų būti labiau asmeninė šiuo atveju.
– Ar neatrodo, kad laikas taip parengti Saugomų teritorijų įstatymą, kad jis tiktų ne tik Vilniaus senamiesčiui, bet ir Neringai, nacionaliniams parkams, visiems reikšmingiems Lietuvos objektams? (Kęstutis Ramonaitis)
– Gal tik tam, kas uždavė klausimą, taip atrodo. Šiuo metu Seime yra penki gana rimti pakeitimų paketai, kuriuos reikia sujungti į vieną vietą. Jie kol kas ganėtinai skiriasi. Taip, yra Lietuvoje tokių vietų, kur „šventa“ ir nieko daryti negalima, bet man atrodo, kad visur reikėtų ieškoti kompromiso, tuo pačiu įgyvendinant saugojimo idėją. Aš suprantu, kad gamta yra labai svarbu, bet ten gyvenantiems žmonėms neturėtų būti labai ribojama tai, kas yra būtina. Svarbiausia paaiškinti, kas turi būti saugoma, ir reglamentuota, kaip tai daryti.
– Kur ir iki kada reikia kreiptis dėl asbesto šalinimo programos, kokie jos etapai? Kiek turės pats žmogus mokėti savo pinigais ir už ką? (Valdas)
– Tiek pernai, tiek šiemet kol kas jokio šios programos finansavimo nėra – dėl krizės priežasčių ir pan. Pats asbesto šalinimas nėra toks paprastas dalykas. Pagal programą buvo numatyta keisti šiferinius stogus, bet man atrodo, kad problema yra tai, jog nebuvo numatyta, kas tai turi daryti. Blogai, žinoma, kai žmonės nuima šiferį ir sumeta ant kelio, keldami dulkes, jie rizikuoja savo sveikata. Taip, programos reikia, asbestą reikia šalinti ir tai reikia daryti saugiai, tačiau lėšų biudžete nebuvo. Programa nėra užmiršta, ji bus numatyta, bet šįmet dar tikrai ne.
– Ministre, jūs gyvenate name ar bute? Kokio dydžio ir kiek mokatee už šildymą? (Montis)
– Gyvenu name, kiek pasišildau, tiek susimoku. Šildau dujomis.
– Kiek šiukšlių dėžių turite namuose? (Tomas K.)
– Man užtenka bendroms atliekoms vienos, o kurias reikia rūšiuoti – dar kelių.
– Kaip, ministro žiniomis, yra dėl rūšiuotų atliekų išvežimo? Kodėl atvažiuoja tvarkytojai ir suberia šiukšles iš visų konteinerių į vieną mašiną? (Karina)
– Nežinau, ar klausiantis asmuo atkreipė dėmesį, kad bendrųjų komunalinių atliekų konteineriai atrodo vienaip ir pakeliami jie vienaip, o rūšiuojami – kitaip. Bendrųjų atliekų mašina negali susipilti rūšiuotų atliekų. Jau vien iš to, kad skirtingos transporto priemonės išveža, darytina prielaida, kad važiuoja į kitą vietą. Visų pirma priklauso nuo mašinos, joje gali būti atskiros sekcijos. O jei mašinoje pilama net ir į vieną vietą, rūšiavimas pačiame sąvartyne vyksta labai paprastai.
– Ką ministras vairuoja – dviratį ar automobilį? (Rugilė)
– Automobilį, turiu namuose ir dviratį. O šiaip dabar nieko nevairuoju, nes mane vežioja. Laisvalaikio dabar nedaug turiu, dažniausiai vaikščioju...
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Gediminas Kazlauskas |
– Kada paskutinį kartą dalyvavote aplinkos tvarkymo talkoje? (Kostas)
– Dalyvavau „Darom 2009“, dalyvausiu ir „Darom 2010“, žinoma, tvarkausi ir aplinką, kurioje gyvenu.
– Koks buvo paskutinis Jūsų rankomis atliktas geras darbas Lietuvos gamtai? (Asta)
– Prie namų kiekvieną pavasarį sodiname medelius, juos prižiūrime. Tai stengiuosi įgyvendinti, stengiuosi jų kuo daugiau pasodinti.
– Norėčiau užduoti klausimą – kaip Jūsų šeima reagavo į Jūsų sprendimą pasukti į politiką? (Danutė)
– Aš nemanau, kad yra labai daug besidžiaugiančių. Šeima jaučia, kad esi politikoje. Jaučia ir vaikai, ir sutuoktinė, tai tuo požiūriu šeima nėra labai laiminga. O žmonės, ir ypač vaikai, Lietuvoje yra gana negailestingi ir šeima tai jaučia.
