Daugelio Žemaitijos miestų tarybų posėdžiuose skamba sklandi žemaitiška tarmė.„Kalba, ne tarmė, – pataiso garsus žemaičių kietabarzdis Antanas Kontrimas, savo rekordais garsinantis pasaulyje ne tik Žemaitiją, bet ir Lietuvą. – Kalba gyva tik tuomet, kai ji vartojama. Išsikovojome, kad ant Telšių riboženklio puikuotųsi žemaitiškas miesto pavadinimas. Tikri žemaičiai miesto savivaldybėje skatinami kalbėti sava kalba – kurią gavo su motinos pienu.“
Žemaitiškas reglamentas
Skuodo rajono meras Stasys Vainoras LŽ patvirtino, jog rajono taryba yra surašiusi oficialų reglamentą, kad per posėdžius žemaičiai privalo kalbėti žemaitiškai. Norintieji šnekėti kita kalba turi pasirūpinti vertėju – jis gali būti ir iš pačių tarybos narių. Reglamente taip pat pažymėta, jog dokumentai pildomi valstybine kalba.
Meras prisimena, kad dėl tokio tarybos sprendimo buvo kilęs ažiotažas, tačiau jis greitai nurimo. Galiausiai išsiaiškinta, jog tai nepažeidžia nei Lietuvių kalbos, nei kitokio įstatymo. „Tokie jau mes, žemaičiai, esame - stengiamės išsaugoti tai, ką turime unikalaus“, – priduria S.Vainoras.
Meras pabrėžia, kad šį rajono tarybos sprendimą teigiamai vertina užsienio svečiai – jiems patinka, kaip žemaičiai puoselėja savo kultūrą. „Daugelis tarybos narių turi žemaičių pasus ir į savo tautybę žiūri rimtai. Kai svečiai išvažiuoja, mes greitai pereiname prie savo kalbos“, – pasakoja meras.
Rajono vadovas patikina, kad žemaičiai skatina ir kitų tarmių atstovus, atvykusius į Skuodo rajono tarybos posėdį, kalbėti gimtąja tarme. Jo nuomone, svarbu, jog kiekvienas atkreiptų dėmesį į savo tarmę, gautą su mamos pienu. S.Vainoras užsimena, kad Lenkijoje yra regionas, kurio gyventojai vadina save kašubais: „Jie jau išsikovojo teisę vartoti savo kalbą per oficialius renginius. Mokyklose net vyksta gimtosios kalbos pamokėlės. Kašubai – savotiški Lenkijos žemaičiai.“
Skuodo rajono meras Stasys Vainoras LŽ patvirtino, jog rajono taryba yra surašiusi oficialų reglamentą, kad per posėdžius žemaičiai privalo kalbėti žemaitiškai.
Įstatymų nepažeidžia
Valstybinės kalbos komisijos pirmininko pavaduotoja Jūratė Palionytė priminė, kad šiuo metu galioja 1995 metų valstybinės kalbos įstatymas. „Jį verktinai reikia keisti, – pabrėžė kalbininkė. – Įstatyme rašoma, kad oficialūs valstybinių įstaigų renginiai, sesijos, suvažiavimai turi vykti valstybine kalba. Turima omenyje lietuvių, o ne užsienio kalbą. Tačiau kiekviena tarmė yra lietuviška, todėl ją galima vartoti ir per oficialius renginius.“
J.Palionytė pažymėjo, jog Valstybinės kalbos įstatymas tik mokytojus įpareigoja kalbėti mokykloje taisyklingai gramatiškai. Bet tokio įpareigojimo reikia tam, kad vaikai mokėtų taisyklingai šnekėti ir rašyti. Tarmiškai kalbančių vaikų mokytojams nederėtų gėdyti.
„Taisyklingumo reikalavimai taikytini pedagogams. Su vaikais jie turėtų bendrauti valstybine kalba, tačiau neturėtų ignoruoti tarmės. Gauname daug nusiskundimų, kad mokytojai dažnai nepaiso tokių valstybinės kalbos vartojimo taisyklių“, – sakė pašnekovė.
Patriotas
Visi Telšių miesto valdininkai puikiai kalba ir bendrine lietuvių kalba – tuo įsitikinęs kietabarzdis A.Kontrimas. Tačiau valstybinę kalbą kiekvienas vartoja tik tuomet, kai tai būtina. „Jei žinau, kad pašnekovas dzūkas ar aukštaitis manęs nesupras, kalbu lietuviškai. Tačiau sulietuvėjusiam žemaičiui tyčia „užmetu“ kuo sunkesnių žemaitiškų žodelių. Tik įsivaizduokit – ateina žmogus ir aiškina, jog yra tikras telšiškis, o sveikinasi sakydamas: „Laba diena“, – piktinasi žemaitis.
A.Kontrimo nuomone, Lietuva netausoja savo kalbų, tarmių ir tarmelių. Šiandien jau maža leisti kalbėti sava kalba. Būtina skatinti, džiaugtis tuo, kad žmogus yra savitas.
„Peržengęs savivaldybės slenkstį pasisveikinu su jaunomis poniutėmis žemaitiškai. Tos atsako lietuviškai: „Laba diena, kaip jums šiandien sekasi?“ Ironizuoju: „Oho, kokios jūs mokytos.“ Pasirodo, įgijusios aukštąjį mokslą jos pamiršo savo kalbą. Tokiems žmonėms galiu į akis pasakyti: durnas ir glušas tu, žmogau, būsi, jei užmirši kalbą, kurią gavai su motinos pienu“, – karščiuojasi kietabarzdis.
Gerbi žmogų – gerbk jo kalbą
Daugybę pasaulio šalių su Guinnesso rekordų šou dalyviais išmaišęs A.Kontrimas per televiziją sako kalbėdavęs žemaitiškai. Tekstas būdavo derinamas iš anksto, tad vertėjams nekildavo jokių bėdų. Dabar A.Kontrimas jau planuoja į tokius renginius vežtis žemaitiškos atributikos, nors anksčiau ant jo marškinėlių puikavosi užrašas „Lietuva".
Paklaustas, ką daryti miesto valdininkams, kurie į Žemaitiją atvyko neseniai ir nėra tikri žemaičiai, A.Kontrimas kategoriškai atsako: „Jeigu žemaičių kalba Žemaitijoje tiems žmonėms yra problema, vadinasi, jie negerbia šio krašto. O jei negerbi, velniam čia lendi? Ankstesnis Telšių meras nebuvo žemaitis, bet labai mylėjo žemaičius, daug prisidėjo prie mūsų kultūros ir kalbos puoselėjimo.“
Patriotas A.Kontrimas neabejoja, kad anksčiau Žemaitija buvo nusidriekusi iki pat Nevėžio. Tačiau dabar jau ir telšiškiai kasdien vis prasčiau kalba žemaitiškai, o apie šiauliškius jis net nenorįs kalbėti. A.Kontrimas pabrėžia, kad geriausiai žemaitiškai „rokounas“ Plungėje ir Skuode: „Mus stumia jūros link. Greitai bus pliumpt! – ir neliks žemaičių.“
„Ek, vakalieli, un medarne, parnešk onžoulinių šakalių, prakork ubladie. Prašome išversti“, – egzaminuoja žemaitis LŽ žurnalistą. Tačiau gavęs gana tikslų vertimą suklūsta. Sužinojęs, kad „vertėjas“ kilęs iš Pasvalio, paaiškina: „Tamsta esi iš žiemgalių – žemaičių galo...“
