Lygiai prieš metus „Didžiojoje idėjų ir pokyčių konferencijoje“ buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai. Teikti savo pasiūlymus galėjo visi norintieji, o ekspertai ir visuomenė išrinko, kuriuos iš jų įgyvendinus būtų paskatintas didžiausias proveržis Lietuvoje. Tuomet paskelbta, kad trys idėjos Lietuvai yra šios: mokytojas – prestižinė profesija iki 2025-ųjų, dvigubos pilietybės įteisinimas bei pagalba jaunoms šeimoms įsigyjant būstą ir biurokratijos mažinimas skaitmenizuojant valstybės paslaugas. Portalas LRT.lt pasidomėjo, kaip, praėjus lygiai metams nuo šių idėjų paskelbimo, sekasi jas įgyvendinti.
Šiemet parama – bent 520 šeimų
Praėjusių metų birželį Seimas balsų dauguma nutarė, kad jaunos šeimos gali pretenduoti į paramą įsigyjant pirmąjį būstą. Tiesa, tam, kad ją gautų, šeimos turi atitikti kai kurias sąlygas, numatytas įstatyme.
Pirmiausia, būstas, kurį siekiama įsigyti, turi būti mažesniuose miestuose ar rajonuose. Taip pat, numatoma, kad šeima turi būti iki 35 metų amžiaus. Be to, būsto kredito suma negali būti didesnė nei 87 tūkst. eurų. Šias sąlygas atitinkantieji, priklausomai nuo to, kiek šeimoje yra vaikų, gali pretenduoti į skirtingo dydžio valstybės skiriamą paramą.
Jei šeimoje vaikų nėra, galima gauti 15 proc. būsto kainos siekiančią paramą. Auginant vieną vaiką galima pretenduoti į 20 proc. dydžio paramą, du vaikus auginančios šeimos – 25 proc., o 3 ir daugiau vaikų auginančioms šeimos gali būti padengta iki 30 proc. būsto kainos. Kitaip tariant, didžiausia galima parama siekia apie 26 tūkst. eurų, o mažiausia – 13 tūkst. eurų.
Kreiptis paramos šeimos galėjo jau nuo 2018-ųjų rugsėjo 1-osios. Kaip informavo Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM), per laikotarpį nuo rugsėjo 1-osios dėl paramos kreipėsi 2917 asmenys. Tiesa, didžioji dalis jų – 1879 – buvo atmesti, nes neatitiko įstatyme keliamų reikalavimų.
„341 prašymų yra patenkinta, o likę – apdorojami arba priimti. Subsidijos 2018-aisiais rugsėjo–gruodžio mėnesiais jau išmokėtos 116 šeimų“, – komentavo SADM. Daugiausia prašymų pateikta Kauno, Vilniaus ir Klaipėdos rajonų savivaldybėse, taip pat nemažai prašymų gaunama Kretingos rajone ir Marijampolėje. Planuojama, kad šiemet subsidijos pasieks mažiausiai 520 šeimų.
Paklausti, ar galima tikėtis, kad zonos, kuriose galima gauti paramą, bus praplėstos, SADM specialistai nudžiuginti neskubėjo. Pasak jų, šių metų pirmąjį pusmetį bus atliekama finansinės paskatos teikimo stebėsena ir tik įvertinus rezultatus bus diskutuojama apie galimus pokyčius: „Bet atkreipiame dėmesį, kad šios paramos tikslas yra regionų plėtra, o šiuo metu dauguma Lietuvos regionų patenka į teritorijas, kurios galima gauti subsidiją pirmam būstui jaunai šeimai.“
Laukia referendumas
Vienu garsiausiai paskutiniu metu aptarinėjamu klausimu galima vadinti siekį leisti lietuviams turėti dvigubą pilietybę. Apie tai garsiai kalba ne tik svetur gyventi išvykę tautiečiai, bet ir parlamento atstovai. Šiuo metu įstatymai numato, kad emigravusieji po nepriklausomybės atkūrimo 1990-ųjų kovo 11-ąją, išskyrus kai kurias išimtis, negali gauti dvigubos pilietybės. Konstitucinis Teismas (KT) anksčiau yra pažymėjęs, kad dvigubos pilietybės suteikimas tokiems asmenims prieštarautų Konstitucijai.
Praėjusių metų vasarą Seimas balsų dauguma pritarė, kad būtų nuleista referendumo kartelė, balsuojant dėl dvigubą pilietybę leidžiančių Konstitucijos pataisų. Šių metų sausį KT atvertė bylą atvertė bylą dėl dvigubos pilietybės referendumo, kuris, kaip numatoma, turėtų vykti kartu su gegužę rengiamais prezidento rinkimais.
KT vertina Seimo nutarimą, kad balsavimas referendume dėl Konstitucijos 12 straipsnio, reglamentuojančio pilietybę, vyktų dvi dienas su dviejų savaičių pertrauka. Seimas prašo KT išvados, ar toks balsavimas atitinka konstitucinę referendumo sampratą. Jei pakeitimai dėl dvigubos pilietybės būtų priimti, jie įsigaliotų 2020 metų sausio 1-ąją.
Įgyvendinimui – trys priemonės
Siekiant kelti mokytojo profesijos prestižą buvo numatytos trys priemonės: pedagogų rengimo pertvarka, darbo užmokesčio didinimas ir naujų mokymo metodų bei modernių priemonių įvedimas mokyklose. Turbūt daugiausia triukšmo tiek mokytojų bendruomenėje, tiek visuomenėje kilo dėl pedagogų darbo užmokesčio didinimo ir su juo susijusio etatinio modelio įvedimo. Prieš metus įvardintas siekis – vidutinis pedagogų darbo užmokestis iki 2020 metų siektų 1000 eurų su mokesčiais. Tai įgyvendinti turėjo padėti etatinio mokytojų darbo užmokesčio įvedimas bei skirtos papildomos lėšos. Planuojama, kad iš viso 2018–2020 metais bus skirta 93 mln. eurų mokytojų atlyginimams kelti. Tačiau naujoji darbo apmokėjimo sistema, panašu, sukėlė daugiau problemų nei jų išsprendė.
Seimas sprendimą dėl etatinio mokytojų apmokėjimo priėmė 2018-ųjų birželio pabaigoje, t.y. likus dviem mėnesiams iki datos, kai sistema turėjo pradėti veikti. Jau tuomet kalbėta, kad liko per mažai laiko pasiruošti. Rugsėjį, pradėjus veikti sistemai, nemažai pedagogų neslėpė pasipiktinimo tai dėl vėluojančio užmokesčio, tai dėl sumažėjusių atlyginimų ar tiesiog neaiškios jų skaičiavimo sistemos. Visa tai iššaukė pedagogų streiką, trukusį daugiau nei mėnesį. Mokytojai streikavo ne tik mokyklose – kelios dešimtys jų kone dvi savaites gyveno Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje. Reforma pareikalavo ir ministrės Jurgitos Petrauskienės atleidimo iš pareigų. Tik laikinuoju ministru paskyrus Roką Masiulį buvo pasiekta susitarimo ir pedagogų streikas buvo sustabdytas.
E.Pranckūnienė: mokytojai tampa drąsesni
Tai, kaip sekasi įgyvendinti idėją „Mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 metų“, komentavo VšĮ „Mokyklų tobulinimo centro“ ir programos „Renkuosi mokyti!“ steigėja dr. Eglė Pranckūnienė. Pasak jos, praėjusių metų pabaigoje kilęs mokytojų streikas parodė, kad pedagogai nebenori būti tik tais, kurie vykdo paliepimus „iš viršaus“ ir siekia tapti švietimo pokyčių dalimi.
– Praėjo metai nuo to, kai buvo paskelbtos trys idėjos Lietuvai, kurių viena „Mokytojas – prestižinė specialybė iki 2025 metų“. Kaip manote, ar jau pradėta eiti šios idėjos įgyvendinimo link? – portalas LRT.lt paklausė E.Pranckūnienės.
– Buvo paskelbtas priemonių planas, kuriame buvo kelios kryptys. Viena kryptis – mokytojų darbo apmokėjimo kaita. Tam turėjo pasitarnauti etatinis apmokėjimas. Kita kryptis buvo susijusi su mokytojų rengimo kaita ir kuriamais trimis pedagogų rengimo centrais. O trečia – mokyklų aprūpinimas geresnėmis mokymo priemonėmis ir t.t.
Daug kas yra sugriauta, bet nauji dalykai nėra pastatyti.
Matome, kas su visomis šiomis kryptimis nutiko. Etatinio apmokėjimo įvedimo problemos sukėlė didžiulį mokytojų streiką ir didelę krizę, kurią išgyvenome praėjusiais metais. Tie trys universitetiniai centrai dar tik kuriasi, bet nėra aišku, kas čia bus. Daug kas yra sugriauta, bet nauji dalykai nėra pastatyti. Na, o dėl aprūpinimo mokymo priemonėmis įvairesnėmis, tai iš tikro, dabar vyksta daugybė struktūrinių fondų projektų ir tikrai mokyklos gauna įvairiausių dalykų.
Visgi nemanau, kad mes, kaip šalis, labai pasistūmėjome į priekį per šiuos metus.
– Kaip manote, ką apie mokytojus parodo jūsų jau minėtas streikas, apsigyvenimas ministerijos patalpose – ar mokytojai tampa mažiau pakantūs, ar labiau ryžtasi kovoti už save?
– Mokytojų streiką ir visą susiklosčiusią situaciją sukėlė keletas dalykų. Pirmiausia, buvo bandoma daug ką keisti ir mokytojų darbe, ir mokyklų gyvenime, o tuos pokyčius buvo bandoma įgyvendinti labai skubotai, nepakankamai pasitarus su švietimo bendruomene. Turbūt streikas ir apsigyvenimas ministerijoje buvo išraiška to, kad švietimo bendruomenė nebenori būti vien tik vykdytojais, kai kažkokie dalykai nuleidžiami ir jie yra priversti tai įgyvendinti, bet jie nori būti daug labiau įtraukti į strateginių švietimo sprendimų priėmimą bei labai nori būti išklausyti.
Dabar taip pat vyksta svarstymai dėl programų kaitos. Visai neseniai buvo pakviesta švietimo bendruomenė teikti pasiūlymus programoms. Tuomet susivienijo 36 organizacijos, apimančios įvairias mokytojų asociacijas ir profsąjungas, kurios priėmė bendrą kreipimąsi, kad jų netenkina tokia situacija, kokia yra dabar, kad profesinės grupės nėra įtrauktos į kaitos procesus. Tai pirmas kartas, kiek prisimenu, kad labai skirtingos organizacijos susivienytų ir pasakytų savo svarų žodį tam tikrais švietimo klausimais.
Per šiuos metus mokytojai tapo drąsesni, jų balsas tapo labiau girdimas ir jie aktyviau pradėjo reikšti savo nuomonę, parodė, kad nori dalyvauti priimant sprendimus. Jie nori būti kūrėjais, kurie kartu ir kuria tą švietimo ateitį. Tam tikra prasme, manau, kad tai prisideda prie mokytojo profesijos prestižo, nes manau tapo aišku, kad mokytojas nėra auka ar tik vykdytojas, darantis tai, kas pasakoma.
– Kokia turi mokytojo kasdienybė, kad jo profesijos tapimas prestižine būtų realybė?
– Mokytojai turi stengtis kuo geriau dirbti savo darbą: kad pamokos būtų kuo geresnės, vaikai būtų vis labiau įsitraukę į mokymąsi, kad kiekvienas vaikas patirtų mokymosi sėkmę. Jei kiekvienas mokytojas tikrai džiaugiasi savo darbu, jaučiasi esąs savo vietoje, jeigu jis ar ji tikrai stengiasi kuo geriau ir kūrybiškiau atlikti savo darbą, manau, kad nieko papildomai nereikia.
Tokie mokytojai ir sako, kad nereikia dirbtinai kelti to prestižo, nes jau jaučiasi esantis prestižinės profesijos atstovai. Jie jaučia mokinių meilę, palaikymą, taip pat tėvų ir visos bendruomenės palaikymą. Daugiau nieko ir nereikia.
Būna, kad vadovai nevisiškai supranta, koks yra mokytojo darbas ir mokytojai kartais tikrai nesusilaukia pakankamai paramos.
Atrodo paprasta – tiesiog dirbti savo darbą. Bet kartais tai nėra paprasta, nes mokyklose yra įvairi situacija. Būna, kad vadovai nevisiškai supranta, koks yra mokytojo darbas ir mokytojai kartais tikrai nesusilaukia pakankamai paramos, ypač sudėtingose situacija. Kartais ir tėvai nelabai susikalba su mokytojais, nes būna, kad žiūri į mokytoją, kaip į paslaugos tiekėją ir nori, kad mokytojas jiems atiduotų mandagų ir išprususį vaiką, nors patys į tai pastangų nededa. Kartais tikrai kyla daug nesusikalbėjimo.
Svarbu visiems suderinti savo lūkesčius – ko mes tikimės iš mokytojo, iš mokyklos – bei kartu jų siekti.
– Programoje „Renkuosi mokyti!“ dažniausiai bendraujate su jaunais žmonės. Kokį jūs įspūdį susidarote bendraudama su šiais žmonėmis?
– Pastebiu, kad yra jaunų žmonių, kurie nori būti mokytojais. Kodėl jie ateina į šią profesiją per „Renkuosi mokyti!“? Esu girdėjusi ne vieną istoriją, kad žmogus nuo pat pradžių norėjo būti mokytoju, bet kai pasakė savo šeimai, kad norėtų studijuoti pedagogiką, o mokykloje mokėsi labai gerai, artimieji atkalbėjo nuo pedagogikos studijų. Kartais net patys mokytojai atkalbinėja, klausia „kur tu eini, kokį tu čia kelią renkiesi“.
Dabar, manau, jaunimas ieško prasmingos veiklos ir yra nemažai jaunų žmonių, kurie žino, kad nori būti mokytojais ir jų negąsdina tas mokytojo darbas. Aišku, atsidūrus toje realybėje būna ir nusivylimo. Tai labai priklauso nuo to, į kokią mokyklą tas žmogus patenka. Yra mokyklų, kur siekiama ugdymo pažangos, bandoma padėti mokytojams ir kartu veikti vardan mokinių pažangos. O kai kur kultūra yra labai nepalanki, mokytojai jaučia didelę tarpusavio konkurenciją, nėra linkę padėti pradedantiems kolegoms.
Lietuvoje yra nepaprastai dideli skirtumai tarp mokyklų ir labai priklauso nuo to, į kokia pakliūsi. Jei jautiesi vienišas, nesulauki profesinės pagalbos iš labiau patyrusių kolegų, tai aišku, kad tau bus labai sunku. Mūsų sistema orientuota į tai, kad mes turime gerai atrodyti, bet realiai ugdymo srityje niekada gerai neatrodysi, nes niekada nebus viskas tobula, susidursi su dideliais iššūkiais. Tačiau jei tu žiūri į tai ramiai, ne kaip į nesėkmę, visi kartu atrandame sprendimus. Bet jei tu esi linkęs užtušuoti problemą, ją nuslėpti vien dėlto, kad mes gražiau, kaip mokykla, atrodytume, tai yra gan sudėtinga.
– Jūs minėjote, kad mokyklas bebaigiantys jaunuoliai, pasakę, kad nori būti mokytojais, dažnai išgirsta atkalbinėjimą. Iš kur ateina požiūris, kad mokytojo profesija kažkodėl yra prastesnė, ir kaip reikėtų jį keisti?
– Kas yra gerai, tai, kad per pastaruosius metus daug kalbame apie mokytojus, suprantame, kad tai vis dėlto yra sunkus darbas. Manau, kad tas atkalbinėjimas dažnai yra bandymas apsaugoti savo artimą žmogų ar mokinį, nes visi supranta, kad tai labai sunkus darbas. Turbūt tai su tuo susiję.
Be to, tai nėra labai gerai apmokamas darbas, o jaunas žmogus turi ir kitų galimybių. Mes visada sakome, kad mokytojo darbas yra prasmingas, kad gali padaryti pokytį vaiko gyvenime, nuveikti kažką prasmingo. Bet dabar net ir didžiosios korporacijos pradėjo orientuoti į naująją darbuotojų kartą, kurie nori tos prasmės, ir siūlyti savanoriauti ir daryti kažką ne tik tokio, kas nukreipta į pelno auginimą, bet ir kažkokios vertės visuomenei kūrimą.
Mokytojo profesija pradeda konkuruoti ir su tokiomis korporacijomis, o juk aišku, kad ten ir kitos galimybės, ir kitoks atlyginimas. Man atrodo, kad dabar išgyvenami dideli lūžiai ir dėl to galbūt jauniems žmonėms reikia stipraus pasiryžimo ir žinojimo, kad nori daryti būtent tai. Jei ieškai tik prasmės, gali kažką prasmingo veikti ir kitur, ne tik mokykloje.
