Velykų rytą spėdavo vasaros orus
Etnologas Libertas Klimka pajuokavo, kad pati Velykų diena nėra įdomi, nes ji poilsio diena.
„Žmonės per naktį laukdavo ankstyvųjų mišių, po jų eidavo procesija aplink bažnyčią. Įdomu, kad procesijos metu žmonės tikrindavo, iš kur vėjas pučia, ir pagal tai spręsdavo, kokia bus vasara. Jeigu vėjas pučia iš vakarų, bus lietinga vasara, jei iš rytų – vėjuota ir žvarbi, iš šiaurės – šalta, iš pietų – maloni ir derlinga. Dar vienas įdomus paprotys, ilgiausiai išlikęs Žemaitijoje, – procesijos metu prieš srovę eidavo vienas kitas pokštautojas, apsirėdęs kipšiuku ar žyduku ir visokius triukus išdirbinėdamas, juokindamas žmones ir trikdydamas rimtį. Beje, jie juokindavo žmones visą naktį, kad šie neužmigtų.
Trečioji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena, per kurią nevalia nieko dirbti.
Po mišių prasidėdavo lenktyniavimas – kas pirmas parvažiuos į savo kaimą. Buvo tikima, kad jis bus pirmas ir su darbais. Tiesa, kai kurie žirgo vadelių nerasdavo, nes jas kas nors „pasiskolindavo“. Buvo tikima, kad jeigu svetimomis vadelėmis įkelsi į medį spietinę, bitės labai sėkmingai apsigyvens. Vėliau tas vadeles grąžindavo. Namuose laukdavo vaišių stalas. Tėvas sudauždavo margutį ir visiems padalindavo, taip parodydamas, kad visais rūpinasi, visus maitina. Pirmą dieną kiaušinius visada mušdavo smaigaliu, nes ten dažniausiai saulutė būdavo išpiešta, antrą dieną – buku galu. Beje, jei vėjo prie bažnyčios nebūdavo, namuose sukdavo margutį – į kurią pusę atsisuka jo smaigalys, tokie bus vasaros orai“, – pasakojo pašnekovas.
Antrą dieną statydavo sūpuokles. Bernai supdavo merginas ar supdavosi dviese – kuo aukščiau įsisupsi, tuo linai aukščiau augs, bus tvirtesnis ir aukštesnis vasarojus. Mitologine prasme tai žemės įsūpavimas, kad ji prabustų iš žiemos miego, kaip vaikas paūgėtų, sustiprėtų ir augintų gerą derlių.
Iš kur atsirado šlapių marškinėlių akcija
„Išnykęs paprotys – rankas plauti. Matyt, jis buvo nusižiūrėtas iš bažnyčios misterijų – kaip Poncijus Pilotas plaunasi rankas, atidavęs teismui Kristų. Samdiniai ateidavo šeimininkui plauti rankų, tuo parodydami pagarbą, o jis apdovanodavo juos stalo skanumynais. Dar vienas įdomus paprotys – apliejimas vandeniu, šiandien tapęs šlapių marškinėlių akcija. Iš tiesų tai labai sena tradicija. Būdavo laistomasi per visas pavasario šventes. Tai magija, kuria siekiama išvengti sausros. Lenkijoje šis paprotys iki šiol labai gyvas. Neduok Dieve, antrą ar trečią Velykų dieną pasirodyti mažame Lenkijos bažnytkaimyje – tave perlies vandeniu, nesvarbu, esi svetimas ar savas. Lietuvoje jis išnyko, tačiau galima suprasti – kodėl. Pas mus šalčiau negu Lenkijoje“, – pasakojo L.Klimka.
Beje, šiandien mes švenčiame tik dvi Velykų dienas, o kadaise jų buvo trys. Trečioji Velykų diena buvo vadinama Ledų diena, per kurią žiemos dievaitė primena savo galią. Buvo manoma, kad šią dieną nevalia nieko dirbti, reikia ilsėtis, antraip vasarą ledai derlių iškapos. Visas kaimas susirinkdavo tik prie kryžių pagiedoti.
Kodėl marginame kiaušinius
Lietuvos Liaudies buities muziejaus Rumšiškėse vyresnioji muziejininkė Vida Olechnovičienė pasakojo, kad kiaušinių marginimas mus pasiekė iš senesnių laikų nei krikščioniškos tradicijos pradžia.
„Kiaušinis, ypač numargintas, seniau būdavo skiriamas ir dovanai. Tikima, kad margindami mes jį įkrauname savo energija, todėl ne veltui sakoma, kad negalima jo marginti, kai esi piktas. Antraip žodžiais linkėjimas gal ir skambės gražiai, bet gali atnešti visai kitokį rezultatą“, – įspėjo pašnekovė.
Pasak muziejininkės, pagal mitologinę pasaulėžiūrą iš kiaušinio atsirado pasaulis, todėl marginant jį ir stengiamasi atspindėti pasaulį. Senovėje buvo tikima, kad marginimas dar labiau sustiprina galias, kurios yra kiaušinyje. Kiaušinio smaigalys simbolizuoja dangų, bukasis galas – žemę. Kiekvienas margučio ornamentas taip pat turi savo prasmę, todėl margindami galime pasirinkti ženklus pagal tai, ko norime palinkėti, o senovinius margučius galime skaityti kaip tam tikrą žinutę, kurią mums perduoda margintojas.
Labai svarbūs augaliniai motyvai marginime – gyvybės medis reiškia amžiną gyvybės atsinaujinimą. Taip pat saulė – ir judėjimas, ir gyvybė, raštus sudarančius paukštelių pėdutės, paukštelis – vėlgi gyvybės ir laimės simbolis.
Pavyzdžiui, apskritimas, ratas – tai Saulės ir kitų dangaus šviesulių simbolis, spinduliai – Saulės šviesa, šiluma, pakreipti spinduliai – tai judėjimas. Kryžius simbolizuoja visas pagrindines kryptis, susijungusias visa ko pradžios taške. Svastika – energijos, judėjimo, ugnies, Saulės ženklas. Spiralės – tai žalčiai, simbolizuojantys gyvybingumą. Kvadratas – žemės stabilumo ženklas. Jį sudaro du trikampiai. Vienas jų gali būti smaigaliu į viršų – tai dangus, kalnas, gyvybės simbolis, kito smaigalys nukreiptas žemyn – tai žemė, moteriškasis pradas. Abu trikampiai sudaro Visatą. Taip pat labai svarbūs augaliniai motyvai ir įvairiais pavidalais vaizduojamas gyvybės medis – nuo paprasto trišakio iki augalo puode (puodas simbolizuoja žemę, medžio viršūnė, dažnai su paukšteliu, – dangų).
Pamiršta kiaušinių daužymo ir ridenimo prasmė
„Kodėl per Velykas kiaušiniai mušami? Jeigu iš kiaušinio atsiranda visa gyvybė, kad jai padėtume atsirasti, turime kiaušinį pramušti. O kad gyvybe pasidalintume su žeme, kuri po žiemos pavargusi, kiaušinį ridename. Tokiu būdu žemei perduodame energiją, kuri glūdi kiaušinyje. Juk norime, kad viskas sužaliuotų, sužydėtų, gerą derlių duotų. Žinoma, viskas, kas kadaise turėjo prasmę, vėliau tampa pramogomis. Kita vertus, gal nėra taip svarbu, kad ne visiems žmonėms įdomi tradicijų prasmė. Svarbiau, kad jų būtų laikomasi ir taip jos būtų perduodamos kitai kartai. Taip mes išliekame įdomūs ir saviti“, – svarstė V.Olechnovičienė.
Velykinės vaišės taip pat pat būdavo kaip apeiga, o stalas – šeimos altorius. Senovėje iš rugių varpų surišdavo šluotelę ir visus patiekalus apšlakstydavo švęstu vandeniu, pasimelsdavo ir kiaušinio dalybomis pradėdavo apeiginius pusryčius. Ant stalo būtinai būdavo padėta druska – kaip apsauga nuo blogio, ir duona – skalsos ir sotumo simbolis. Velykų rytą patariama kepalo neprariekti, antraip gali persekioti skurdas, „duona bus neskalsi“. Kokie bus metai, spręsdavo ir pagal tai, kaip pasisekė iškepti pyragą, todėl šeimininkės labai stengdavosi, kad jis būtų gerai iškilęs. Taip pat būta papročio, ilgiausiai išlikusio tarp dzūkų, vežti į bažnyčią valgius šventinti. Tam kartą metuose būdavo naudojamos specialios pintinės, į kurias visko po truputį prikraudavo.
Šventė – puiki proga dalintis ir mūsų senoliai, pasak muziejininkės, tai darė. Pavyzdžiui, literatūroje aprašyta, kaip daugiavaikės šeimos tėvas atėjo pas pasiturinčią šeimą su ąsočiu vandens ir rankšluosčiu, paprašė jiems nuplauti rankas ir palinkėjo gero derliaus. Už tai gavo vaišių namiškiams. Susirinkę berneliai vaišes susirinkdavo „lalaudami“ – giedodami apeigines dainas šeimininkams ir, svarbiausia, netekėjusioms mergelėms, į kurias dairėsi. „Dovanok margučių porą, gausi vyrą gražų, dorą, jei neduosi mums margučių, neturėsi nė vaikučių“, – dainuojama vienoje lalautojų dainų.
.
Beje, vakare iš surinktų margučių berneliai išrinkdavo margučių karalienę ir visam kaimui paskelbdavo, kuri mergelė gražiausiai margina.
„Laikas pakoreguoja papročius ir kai kurie jų išnyksta. Pavyzdžiui, jei į jūsų duris antrąją Velykų dieną paskambintų mažas vaikas ir, nieko nesakydamas, stovėtų, laikydamas pirštą įsikišęs burnoje, ką jūs darytumėte? O senovėje jie vaikščiodavo po namus – kiaušiniaudavo. Jei vieną pirštą laiko burnoje, suprask – prašo vieno kiaušinio, jei du – dviejų, jei daugiau – auklėjimo tikslais galima ir nuo durų pavaryti“, – pasakojo pašnekovė.
Pagal tradicijas pirma Velykų diena buvo skirta maldai ir šeimai, antra – viešnagei, todėl ir Liaudies buities muziejuje Velykinis renginys, kasmet sutraukiantis norinčiuosius pažinti mūsų senolių tradicijas, vyksta antrąją Velykų dieną.
