21-erių studentas Titas Dinsmonas nusprendė įgyti patirties užsienyje ir ne tik susipažinti su gyvenimu bei darbu Londone, bet ir šiek tiek užsidirbti, kad nereikėtų prašyti finansinės tėvų pagalbos.
Sustabdęs grafikos dizaino studijas Vilniuje vaikinas atvyko į miestą, kuriame gyvena ne vienas jo draugas. Žinodamas, kad keliauja ten, kur pragyvenimo lygis itin aukštas, jaunas vyras atsivežė 700 svaro sterlingų ir planavo už juos išgyventi pirmąjį mėnesį.
Dar gyvendamas Lietuvoje Titas susirado įdarbinimo agentūrą, su kurios pagalba tikėjosi greitai rasti darbą Anglijos sostinėje. Padavėjo patirties turintis vaikinas tikėjosi įsidarbinti šioje srityje, tačiau netruko suprasti, kad agentūra norimo darbo rasti nepadės. Jaunam vyrui paskirti apmokymai bei paprašyta nusipirkti padavėjo ar barmeno darbui būtinus drabužius – juodas kelnes ir baltus marškinius.
Nors atvykus taupomas kiekvienas svaras, niekur nesidėsi, Titui teko įsigyti drabužių, tačiau jis netruko dėl to pasigailėti. „Jie mane nusiuntė į prabangų restoraną, kur vos atėjęs supratau, kad tai – aukšto lygio vieta, o mano patirties tikrai nepakaks. Vadybininkui paklausus neslėpiau, kad tinkamų įgūdžių greičiausiai neturiu, tad jie mano paslaugų atsisakė. Pranešiau apie tai agentūrai ir tuo pačiu paklausiau, kodėl jie siunčia į tokias vietas, kur aš akivaizdžiai netinku?“, – pasakojo emigrantas ir pridūrė, kad nuo tada prasidėjo bėdos su įdarbinimo agentūra.
Jie mane nusiuntė į prabangų restoraną, kur vos atėjęs supratau, kad tai – aukšto lygio vieta, o mano patirties tikrai nepakaks.
Lietuviui išreiškus nepasitenkinimą, agentūros darbuotojai ėmė siūlyti pačius keisčiausius variantus. Nors Titas pažymėjo ieškantis darbo kuo arčiau namų, kad nereikėtų išlaidauti transportui, agentams tai visiškai nerūpėjo. Gavęs keletą pasiūlymų vaikinas nusprendė jų atsisakyti, mat sąlygos jam pasirodė nepriimtinos.
„Paskambina ir klausia „ar galite atvažiuoti į biurą 3 valandą ryto?“. Ir visi likę pasiūlymai buvo panašūs – 3-4 ryto būti vietoje. Tokiu metu nevažinėja net traukiniai, tai kaip man nusigauti iš savo namų į Londono centrą? Važiuoti kelias valandas autobusu? Kartą atsiuntė žinutę, kurioje klausė ar galiu dirbti penktadienį. Nepateikė jokios informacijos – nei laiko, nei vietos, nei darbo pobūdžio – nieko. Turiu pats skambinti, leisti pinigus, klausinėti, kol galiausiai paaiškėjo, kad darbas vėl vidurnaktį ir nežinia kuriame miesto gale“, – nusivylimo įdarbinimo agentūra neslėpė vaikinas.
Galiausiai supratęs, kad taip ieškodamas darbo tik gaišta laiką, negauna jokių garantijų bei nejaučia stabilumo, vyrukas numojo ranka į agentūrą ir nusprendė pasikliauti savo jėgomis: „Vietoje to, kad gautum nuolatinį darbą, blaškaisi iš apmokymų į apmokymus, iš bandymo dienos į bandymo dieną ir tik švaistai pinigus kelionėms, telefonui. Pateikia pasiūlymą, nuvažiuoji pamėginti, atidirbi dieną ir neaišku – tinki jiems ar ne, turi laukti kelias dienas, kol praneša“.
Savarankiškos paieškos – bevaisės
Turėdamas gyvenimo aprašymą naujasis emigrantas išsiuntė jį keletui restoranų, ieškančių padavėjų. Taip pat ėmėsi aktyviai ieškoti darbo lietuviškuose portaluose. Pasak Tito, jam visiškai nesvarbu, su kuo dirbti. Anglų kalba laisvai kalbančiam jaunuoliui nekiltų bėdų kalbant su užsieniečiais. Kita vertus, jaunas vaikinas įsitikinęs, kad su lietuviais bendrauti būtų paprasčiau.
Vietoje to, kad gautum nuolatinį darbą, blaškaisi iš apmokymų į apmokymus, iš bandymo dienos į bandymo dieną ir tik švaistai pinigus kelionėms, telefonui.
Tito noras dirbti padavėju sudomino prabangaus Londono restorano „Roof Gardens Babylon“ vadovus, tad jie pakvietė į darbo pokalbį. Nors lietuvis suprato, kad tokiame prabangiame restorane gali ir vėl nepakakti jo patirties, tačiau ryžosi pabandyti svajodamas, kad bus priimtas. Deja, net ir dėvėdamas prašmatnią uniformą vaikinas netiko restorano vadybininkui.
Nors prabangiam restoranui nepakako įgūdžių, lengvai bendraujantis ir energingas vaikinas sužavėjo vadovybę, tad ji pasiūlė išmėginti kitokį padavėjo darbą toje pačioje įstaigoje – banketų ir pobūvių salėje.
„Ten keliavau keletą dienų: pokalbis – pirmyn atgal. Bandymo diena – pirmyn atgal. Pirma darbo diena – pirmyn atgal. Netinku, vėl pokalbis – pirmyn atgal... Galiausiai jiems netikau ir buvau nieko neuždirbęs, bet iššvaistęs be galo daug pinigų“, – apie dar vieną nesėkmę pasakojo emigrantas.
Ieškodamas darbo vyrukas negavo jokių pajamų, o atsivežtos santaupos tirpo lyg sniegas pavasarį, tad teko griebtis kraštutinių priemonių. Aktyviai naršydamas internete lietuvis aptiko tautiečių pasiūlymą dirbti perkraustymo įmonėje. Nors darbas nebuvo nuolatinis, atlyginimą po dienos mokėdavo grynaisiais, tad Titą šis variantas itin tenkino.
Perkraustymo įmonių vairuotojai kartais samdo padėjėjus, kurie už tam tikrą mokestį važinėja su jais ir padeda pervežti baldus ir daiktus iš vienų namų į kitus. Už tokią veiklą per dieną Titui moka po 50 svaro sterlingų, taip pat arbatpinigiais atsidėkoja klientai, tad po dviejų dienų darbo vaikinas gali sumokėti nuomą ir savaitę išgyventi.
Vyrukas neslepia, kad toks darbas – labai įdomi patirtis ir nors labai sunku fiziškai, bet neturint nuolatinio darbo įmanoma užsidirbti bent jau pagrindinėms išlaidoms.
„Tai – pats sunkiausias darbas, kurį iki šiol yra tekę dirbti. Ištisą dieną nešioji už save sunkesnius, didelius ir nepatogius paimti daiktus. Grįžęs po darbo jau keiti spalvą kaip chameleonas“, – juokėsi Titas, tačiau tuo pat metu džiaugėsi gavęs šią galimybę. Ir nors kartais darbo diena trunka po penkiolika valandų, jis tiki, kad tokia patirtis labai pravers gyvenime.
Ieškodamas bet kokio darbo lietuvis vos nepapuolė ir į pinigų išviliotojų pinkles. Radus skelbimą apie modelio darbą, naujai iškeptam emigrantui pasidarė smalsu, tad jis nutarė išsiaiškinti, kas slypi po tokiu mįslingu pasiūlymu.
Nuvykęs į sutartą vietą Titas netruko suprasti, kad siūlomas darbas – įtartinas: „Nuėjau ten, pasikalbėjau, mane priėmė. O tada šast lyg iš niekur – „reikia nuotraukų albumo, ponaiti, jį galite pasidaryti už 500 svarų“. Nu, laba diena, pasiūlymas. Nusijuokiau ir baigėsi pokalbis“.
Tai – pats sunkiausias darbas, kurį iki šiol yra tekę dirbti. Ištisą dieną nešioji už save sunkesnius, didelius ir nepatogius paimti daiktus. Grįžęs po darbo jau keiti spalvą kaip chameleonas.
Ieškodamas darbo Londone Titas gavo nacionalinio draudimo numerį, kuris būtinas gyvenant šalyje ir oficialiai dirbant. Kartais pasidarbuodamas perkraustymo įmonėje jaunas vyras neliko be cento kišenėje, tačiau viltis rasti nuolatinį darbą ėmė po truputį blėsti.
Užsispyręs vyrukas ėmė svarstyti galimybes, apie kurias anksčiau nepagalvojo. Pastebėjęs greta namų įsikūrusią automobilių plovyklą vieną dieną nuėjo ir tiesiog paprašė darbo.
Plovyklos savininkas paklausinėjo apie turimą patirtį ir ilgai nesvarstęs pakvietė lietuvį pirmai darbo dienai. Kadangi plovykla buvo netoli namų, Titas džiaugėsi, jog nors ir laikinai dirbant čia nereikėtų mokėti už visuomeninį transportą, pietauti taip pat galėtų namie. Ir visai nesvarbu, kad šis darbas – toli gražu ne prestižinis. Svarbiausia – gauti nuolatines pajamas tuo pat metu ieškant geresnės darbovietės.
Deja, pirmoji diena plovykloje tik sustiprino viltį beprarandančio lietuvio abejones dėl įsidarbinimo Londone.
„Jis mane pakvietė penktadieniui. Pasirodo, tą dieną būna labai daug klientų, tad reikia papildomų rankų. Šiaip ten nemažai žmonių dirba, tad mano pagalbos reikėtų tik penktadieniais. Tai dar vienas nenuolatinis darbas. Kažkodėl man vis nekrenta korta, bet mėginsiu toliau“, – liūdesio neslėpė lietuvis.
RYTOJ SKAITYKITE: Kaip sutaupyti vos atvykus į Londoną
