– Papasakokite apie kalėjimo prižiūrėtojus.
– Iš jų net sniego žiemą negausi. Mano sparno prižiūrėtoja čia dirba 20 metų, tai ji akivaizdžiai psichiškai nesveika. Dauguma pareigūnų čia atidirbę ilgiau nei 10 metų, tai jiems visiškai viskas „vienodai rodo“. Daug jų dirba apsvaigę nuo narkotikų, daug girtų. Jie čia dirba iki paskutinės dienos, kol skiriama pensija.
Kalėjimo sąlygos neatitinka Europos Sąjungos reikalavimų, taip pat pažeidžiamos žmogaus teisės.
– Pentonville – vienas seniausių kalėjimų šalyje. Kas jame išliko nuo laikų, kai vykdytos mirties bausmės?
– Kiek žinau iš vietinių, čia kardavo žmones ir čia pat užkasdavo. Iš tų laikų išlikusi tradicija skambinti varpu. Po jo skambesio išvesdavo žmones laukan ir pakardavo.
Tas pats varpas skamba ir šiandien, tačiau kalinių niekas nebekaria. Jie kariasi patys, susidegina patys, susipjausto venas ir pilvus, kol iki mirties nukraujuoja, agresyvesni puola prižiūrėtojus. Aplinka tokia, lyg gyventum psichiatrinėje ligoninėje.
– Ar jūsų gyvenimas smarkiai pasikeitė nuo pirmosios dienos kalėjime iki dabar?
– Taip, gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Pirmą dieną įžengęs į kamerą jautiesi prislėgtas, nenustoji galvoti apie laisvę. Dabar viskas kitaip, daugiausiai galvoju, kaip susitvarkyti su visa šia psichologinio spaudimo mašina. Kaip pasiekti tai, kad čia būtų paisoma žmogaus teisių, o patalpos būtų suremontuotos.
Po mano atsisakymo eiti į laisvę labai daug žmonių patikėjo, kad mano žodžiai – ne iš piršto laužti. Kaliniai pradėjo rašyti laiškus mano advokatui, skundus kalėjimo administracijai bei Teisingumo ministerijai. Vienas pietų Afrikos pilietis vadina mane Mandela.
– Kalėjimo vadovybei pateikėte jau kelis šimtus skundų. Kokie jie?
– Taip, užverčiau juos skundais. Kodėl leidžiama tik 13 knygų? Kodėl nenurodomi knygynai užsieniečiams? Kodėl knygų negalima gauti iš šeimos narių ar iš Lietuvos?
Kodėl mes dažniausiai būname užrakinti ištisą parą? Kodėl kameros per mažos (nustatytas dydis – 4 kvadratiniai metrai vienam kaliniui)? Kodėl tualetai neatitverti nuo gyvenamosios erdvės? Kodėl kamerų langai per maži? Kodėl langų stiklai uždažyti tamsia spalva? Kodėl kameroje silpnas apšvietimas? Kodėl negalima gauti valymo ar dezinfekavimo priemonių kamerai bei tualetui?
Kodėl kamerose nėra pakabų ir nėra kur džiauti išskalbtų drabužių? Kodėl kameroje prasta ventiliacija? Kodėl lovos – senos ir išgulėtos? Kodėl dušų būklė – antisanitarinė? Kodėl 100 kalinių skirtos tik 4 kabinos? Kodėl neleista bendrauti per tam skirtą valandą? Kodėl neįvyko numatytas pasivaikščiojimas lauke? Kodėl vienvietėse kamerose sėdi po du žmones? Kodėl kamerose nėra šiukšlių dėžių?
Kodėl tuberkulioze ar kitomis ligomis sergantys kaliniai apgyvendinami vienoje patalpoje su sveikais? Kodėl rūkantys apgyvendinti su nerūkančiais? Kodėl mažiausiai dukart per savaitę negauname maisto? Kodėl neleidžiama nusipirkti normalaus maisto? Kodėl kalėjimo parduotuvėje parduodamos prekės brangesnės nei laisvėje?
Kodėl dirbantys kaliniai už 20 darbo valandų gauna 8,50 svaro sterlingo? Tai – vergija. Kodėl nuolat pusvalandžiu vėluojama atverti kamerų duris? Kodėl per dvi dienas gryname ore leidžiama pabūti tik 30 minučių? Kodėl vasarą neleidžiama vaikščioti su šortais ir šlepetėmis? Kodėl nuolat trūksta švarių paklodžių ir rankšluosčių? Kodėl neleidžiama sportuoti?
Kodėl negauname magnio, kalcio, cinko – būtinų vitaminų? Kodėl manęs neįtraukė į nuobaudų neturinčių kalinių sąrašą? Kodėl neleidžiami ilgalaikiai pasimatymai su moterimi ar šeimos nariais? Kodėl negauname šviežių daržovių? Kodėl mūsų laiškai atplėšiami, o telefono pokalbių klausomasi? Kodėl mano gauti siuntiniai su knygomis buvo 11 kartų išsiųsti atgal? Kodėl su manimi pasimatyti neleidote žurnalistei? Kodėl užsieniečiai neturi teisės rašyti skundus gimtąja kalba? Kodėl jiems nesuteikiama teisė į vertėją? Kodėl bausmę atlikę žmonės vis dar sėdi kalėjime ir neleidžiami į laisvę, nors iki deportacijos jiems dar likę keli mėnesiai?
Jie kariasi patys, susidegina patys, susipjausto venas ir pilvus, kol iki mirties nukraujuoja, agresyvesni puola prižiūrėtojus.
Šie skundai – pagrįsti, mat tai kartojasi per dažnai. Deja, daugiau nei 80 proc. mano skundų neužregistruoti, juos įmeta atgal į kamerą be jokio atsakymo, kurie privalo būti pateikiami gavus skundą. Visa tai laikau Strasbūro teismui.
– Daug skundžiatės, ar vadovybė jūsų už tai nebaudžia?
– Esu nubaustas pagal vidaus režimo taisykles, nebegaliu rašyti skundų. Gavau ir pagrindinių nuobaudų: negaliu maudytis, bendrauti išėjęs iš kameros, per savaitę parduotuvėje galiu išleisti tik 30 svarų sterlingų. Į šią nuobaudą įeina ir televizoriaus atėmimas, bet aš jo neturiu ir nežiūriu.
