Labiausiai Ignalinoje į akis krenta atnaujinti pastatai – namai ir visuomeninės paskirties statiniai. Senų, sovietmečiu statytų ir vis dar nerenovuotų čia vos vienas kitas, o ir tie jau laukia statybininkų. Kaip sako meras H.Šiaudinis, kai kurie likę jau renovuojami, kiti bus pradėti netrukus.
200 ežerų kraštas
Šiuo metu Ignalina net žaižaruoja rudeniškomis spalvomis. Gamta aplink miestą įspūdinga, juk pačiame mieste tyvuliuoja keli, o visame Ignalinos regione – net per 200 ežerų.
„Gamtos grožiu mūsų kraštas nuo amžių pasižymi. Jeigu grįžtume į sovietmetį, tai 1974 metais buvo įsteigtas vienas pirmųjų visoje Sovietų Sąjungoje toks parkas – Aukštaitijos nacionalinis parkas. Jis apima nemažą dalį Ignalinos rajono, Švenčionių, Molėtų ir kampelį Utenos rajonų. Parkas gyvuoja jau per 40 metų“, – sakė meras.
Apie trečdalį rajono teritorijos užima saugomos teritorijos, kur bet kokia ūkinė veikla ribojama, dar trečdalį – miškai, dešimtadalį – ežerai, tad neišnaudoti tokio gamtos lobio būtų klaida.
Sovietmečiu galimybė ilsėtis gamtos prieglobstyje į Ignaliną traukė daugybę turistų iš kitų sovietinių respublikų. Per miestą driekiasi geležinkelis, jungiantis Varšuvą ir Sankt Peterburgą, tad rusai atvykdavo traukiniu ir išsibarstydavo tiek mieste, tiek rajone. Dabar situacija kita: atvykėlių iš Rusijos beliko vienetai, bet Ignalinos kraštą mėgsta patys lietuviai, sulaukiama ir turistų iš kitų šalių.
Būtent prieš 150 metų per Ignaliną nutiestas geležinkelis, pastatyta stotis ir lėmė, kad vos iki 50 gyventojų turėjusi vietovė ėmė plėstis. Ypač užaugo sovietmečiu, kai buvo statoma atominė elektrinė, tada kilo daugiabučiai, daugėjo gyventojų. Vienu metu čia gyveno apie 6,5 tūkst. žmonių, dabar skaičius sumažėjo iki 5 tūkst.
Sąsajų kratosi
Tačiau šiandien sąsajų su atomine elektrine Ignalina kratosi. Kai elektrinė statyta, Visaginas priklausė Ignalinos rajonui, tik 1995 m. tapo atskira savivaldybe, jos teritorijoje ir stovi atominė elektrinė. Ignalinos meras H.Šiaudinis ją net vadina Visagino atomine elektrine, nors oficialusis pavadinimas išlikęs Ignalinos AE.
Pasak mero, jo vadovaujamo rajono socialinės problemos glaudžiai siejasi su atomine elektrine ir jos nebuvimu. Ir viskas dėl to, kad tiek statant atominę elektrinę, tiek ją uždarant niekas vietos gyventojų neklausė. Nei ar jie sutinka turėti tokį objektą greta, nei kaip gyvens tą objektą uždarius.
„Pastatė, kaimus išvaikė aplink elektrinę. Tiesa, daug kas gavo nemokamus butus. Bet paskui atėjo laikas elektrinę uždaryti, kas irgi atnešė savų rūpesčių – nedarbas, žmonių emigracija paspartėjo. Dabar tie nelabai sklandžiai vykstantis atominės uždarymo procesai, dažnai minimas Ignalinos vardas mums neprideda pliusų. Kai atominę elektrinę statė ir ji veikė, buvo vienas rajonas, todėl tai buvo Ignalinos atominė elektrinė, nors dabar ji yra Visagino savivaldybės teritorijoje“, – kalbėjo H.Šiaudinis.
Kai atominę elektrinę statė ir ji veikė, buvo vienas rajonas, todėl tai buvo Ignalinos atominė elektrinė, nors dabar ji yra Visagino savivaldybės teritorijoje, – kalbėjo H.Šiaudinis.
Dėl šito nutinka kuriozų. H.Šiaudinis sako, kad net aukščiausi valstybės vadovai ir jų aplinka neretai nežino, kur tiksliai ta atominė elektrinė yra.
„Kiek Lietuvoje yra buvę prezidentų ir jų kortežų važiavo į atominę elektrinę, tai tik vieno prezidento kortežas žinojo, kad atominė yra ne Ignalinoje. Būna momentų, paskambina ir sako: mes jau vietoje, o kur jūs? O aš sėdžiu kabinete ir nesupranta, kol nepaaiškėja, kad elektrinės Ignalinoje ieškoma. Paprasti žmonės irgi to nežino, Ignalinoje atominės elektrinės dažnai ieško ir užsienio turistai. O iki atominės yra 50 km“, – pasakojo meras.
Savas mineralinis vanduo
Šis miestas kur kas labiau norėtų pasakoti ne apie elektrinę, o tai, ką turi gražaus čia pat vietoje. Štai, tarkim, kaip miesto ligoninėje uždarius chirurginį skyrių įsteigė 2015 m. Reabilitacijos ir sveikatinimo skyrių, kuriam vadovauja gydytoja reabitologė Edita Markevičienė – jauna specialistė, po mokslų grįžusi į gimtąjį miestą.
„Man pavyko suderinti du labai svarbius aspektus – dirbti mylimame mieste ir mylimą darbą. Esu kilusi iš Ignalinos rajono, mokyklą baigiau Ignalinoje, dabar ir vaikas mokosi čia. Ignalinos savivaldybė finansavo mano rezidentūrą“, – sakė E.Markevičienė.
Šiame skyriuje teikiamos vandens procedūros, haloterapijos, fizioterapijos, masažo ir kitos paslaugos, naudojamas vietinis mineralinis vanduo ir purvas. Lankytis čia gali ne tik rajono gyventojai, bet ir atvykę iš kitur pacientai. Turėdami gydytojo siuntimą jie čia gali gydytis nemokamai, bet ir šiaip kainos nesikandžioja – tarkim, masažų kainos yra nuo 2 iki 19,5 eurų, povandeninis masažas kainuoja 7,5 euro, pagulėjimas mineralinėje perlinėje sūkurinėje vonioje – 5 eurus.
Mineralinis vanduo procedūroms – iš gręžinių pačioje Ignalinoje. „Gręžiant nebuvo aišku, ar bus to vandens, ar ne. Vanduo yra 460 metrų gylyje, po visa Ignalina yra dešimtys milijonų kubinių metrų mineralinio vandens. Jis yra sūrymas, norint jį vartoti, naudoti medicininėms reikmėms, jį reikia skiesti net keturis kartus. Tai toks pat vanduo kaip Druskininkuose“, – sakė H.Šiaudinis.
Vanduo yra 460 metrų gylyje, po visa Ignalina yra dešimtys milijonų kubinių metrų mineralinio vandens, – sakė H.Šiaudinis.
Meras atskleidė ir dar vieną brandinamą idėją: šalia ligoninės yra mineralinio vandens gręžinys, tad verslininkai iš savivaldybės įsigijo šalia esantį 4,5 ha sklypą, kuriame planuoja statyti sanatoriją – gydyklas ir viešbutį. Tikimasi projektui gauti europinių pinigų, nes statybos ir įranga kainuos mažiausiai 5,5 mln. eurų.
Skirsto pinigus kaimui
Žinoma, miestas ir rajonas gyvi ne vien gražia gamta, o ir iš turistų kol kas išgyventi būtų sunkoka. Norint paskatinti kurti verslą teikiama parama nedideliems projektams iš Europos Sąjungos lėšų, jau 10 metų gyvuoja Ignalinos rajono Vietos veiklos grupė. Jos Kaimo plėtros strategijos įgyvendinimo vadovė dr. Ligita Smagurauskienė tvirtina, kad tai populiari programa visoje Europoje – bendruomenių inicijuota vietos plėtra.
„Tai planavimo ir finansavimo modelis, kai žmonės patys sprendžia, kur jiems investuoti lėšas ir kokie yra jų poreikiai“, – aiškino L.Smagurauskienė.
Tai planavimo ir finansavimo modelis, kai žmonės patys sprendžia, kur jiems investuoti lėšas ir kokie yra jų poreikiai, – sakė L.Smagurauskienė.
Projektai, kuriems skiriama parama, gali būti patys įvairiausi, nenorima, kad pinigai tektų kuriai nors vienai sričiai. Anot L.Smagurauskienės, vietos veiklos grupė įgyvendina „Leader“ programą, finansuojamą iš ES lėšų – kaimo veiklos ir žuvininkystės fondų. Naujajame etape, kuris truks penkerius metus, gauta 2 mln. eurų, vystyti ketinama kaimo iniciatyvas pagal 7 priemones, kurias atrinko patys kaimo žmonės. Jie patys turės ir ir parengti projektus. 75 proc. lėšų keliaus verslui, kurio tikslas – kad kaimo vietovėse žmonės sau kurtų darbo vietas. Gavusieji paramą įpareigojami sukurti bent vieną darbo vietą ir ją bei verslą išlaikyti 5 metus.
„Tai galėtų būti kažkokių dirbinių, maisto produktų gamyba. Skatiname galvoti kaimo žmones apie europines ir pasaulines tendencijas, galbūt tai galėtų būti kokie nors saldumynai, kurie yra sveiki ir becukriai ir kokių nors vaisių ir pan.“, – pasakojo L.Smagurauskienė.
Įgyvendintų projektų Ignalinos rajone yra. Tarkim, Palūšės bendruomenė Lūšių ežero pakrantėje įrengė šeimos poilsio ir sporto zoną, organizavo plenerą, kurio metu sukurtos medinės skulptūros papuošė kaimą, įrengė amatų centrą, pėsčiųjų taką su apšvietimu, pastatė pontoninį tiltą.
Verčiasi patys
Žinoma, tokios paramos, kuri gali siekti iki 36 tūkst. eurų, reikia toli gražu ne visiems ignaliniečiams. Bendros įmonės kuriamos su užsienio investuotojais, kaip štai „BHK Lietuva“ su vokiečiais, čia gaminami baldai.
Arba modulinius gyvenamuosius pastatus konstruojanti „Resta ES“. Bendrovės gamybos direktorius Saulius Gruodis vedžiodamas po gamybos patalpas rodo ryškiai mėlynus namukus – jie iškeliaus į Skandinavijos šalis ir daugiausia yra skirti kelius tiesiantiems darbininkams.
Tačiau šalia stovi ir du tamsiai rudi vasarnamiai. Tokį galima pasistatyti ežero pakrantėje, kolektyviniame sode, miške ar šalia jo – ten, kur turite tam tinkamą sklypą. Šie nameliai nedidelį, bent kol kas pagaminti apie 20 ir 34 kv.m, tačiau jų viduje yra vietos ir miegamajam, ir dušui su tualetu, ir virtuvės bei svetainės erdvei. Šalia galima sukonstruoti ir terasą, iš kuriuos ramiais vasaros vakarais turėtų būti itin smagu stebėti gamtą.
Tokių namelių kaina įvairi. Mažesnieji kainuoja nuo 10 tūkst. eurų, didesnieji gali kainuoti ir 20 tūkst. eurų.
