Kai praėjus kelioms dienoms po viešnagės Ignalinoje iš to miesto kilusi kolegė paklausė, ką ten mačiau, prisimenu plaukimo trenerį, ten gyvenantį 12 metų. „Taip, pažįstu jį“, – tuoj pat prisipažįsta kolegė ir patvirtina Ignalinoje susidarytą nuomonę, kad šis treneris čia tikra įžymybė.
Gimė Šiauliuose, atvyko iš Vilniaus
Ignalinoje E.Rakitinas gyvena nuo 2006 metų. „Atsiradau tokiais įdomiais būdais, visai iš kito Lietuvos kampelio – iš Šiaulių, mokiausi Vilniuje. Kažkaip pataikiau tuo metu, kai Ignalinoje atsidarė plaukimo baseinas ir ieškojo plaukimo trenerio.
Iš Vilniaus mane čia atsivežė Lietuvos plaukimo federacijos vadovai, sutikau su jais atvažiuoti, apsižvalgyti. Sakė, reikia naujų vėjų, naujo žmogaus čia, Ignalinoje, kuris pakeltų plaukimą. Atvažiavau, pamačiau tą baseiną ir iš karto pamačiau save tame baseine bevaikštantį, bemokantį vaikus plaukti, ruošiantį juos varžyboms“, – tokia trumpa Eugenijaus atsiradimo šioje Lietuvoje vietoje istorija.
Įsikurti E.Rakitinui padėjo ir miestas – savivaldybė skyrė tarnybinį butą. „Kaip nustebome, kai jis to buto po kurio laiko atsisakė! Galvojome, bėga iš Ignalinos“, – prisiminė rajono savivaldybės meras Henrikas Šiaudinis.
Atvažiavau, pamačiau tą baseiną ir iš karto pamačiau save tame baseine bevaikštantį, bemokantį vaikus plaukti, ruošiantį juos varžyboms, – sakė E.Rakitinas.
Bet, kaip paaiškėjo, Eugenijus su šeima nusprendė čia įleisti šaknis – įsigyti nuosavą būstą. „Pasitaikė tokia galimybė – norėjosi savo būsto, tad ir nusipirkome. Niekur nepabėgom, gyvenam“, – šypsojosi plaukimo treneris, kurį dabar pažįsta visi ignaliniečiai.
Su žmona mes abu šiauliečiai, o susipažinome prie jūros, pasakojo Eugenijus. Dabar šeima augina dvi dukras, kurios lanko mokyklą ir darželį. „Gyvenam, dirbam, auginam vaikus. Džiaugiamės gyvenimu“, – paprastai apie šį gyvenimo etapą kalbėjo E.Rakitinas.
Norinčių plaukti netrūksta
Ignalinos baseine šiuo metu dirba trys treneriai, į plaukimo treniruotes bandoma prisivilioti kuo daugiau vaikų. Tiesa, pačių vaikų su kiekvienais metais Ignalinoje vis mažiau, tačiau norinčių mokytis plaukti, lankyti treniruotes, sportuoti vis dar netrūksta.
„Mes dirbame dviem kryptimis: rytais per pamokas įgyvendiname „Mokome plaukti“ projektą, kuris finansuojamas valstybės, o kita kryptis – meistriškumo ugdymas. Tai jau po pamokų vyksta rimtesnės treniruotės. Meistriškumo užsiėmimuose vaikų skaičius išlieka panašus, o mokant plaukti viskas priklauso nuo vaikų skaičiaus mokyklose, kuris labai mažėja“, – kalbėjo E.Rakitinas.
Jis prisiminė, kad 2006 metais ateidavo apie 3,5 tūkst., o dabar yra bemaž perpus mažiau – apie 1,7 tūkst.: „Per 12 metų vaikų sumažėjo 50 proc. Bet plaukimo sporto šakoje sportininkų skaičius laikosi toks pats – 50-60, 4-5 grupės po 10-12 vaikų. Stengiamės per projektą atrasti gabesnius vaikus, atsirinkti. Kai pamatome, kad jis galbūt gali ateity siekti ir sportinių rezultatų, kalbamės su vaiku, tėvais, stengiamės kažkaip pasakyti, kad jis turi galimybių ateity ne tik išmokti plaukti, bet ir varžybose sudalyvauti, galbūt medalį užsikabinti.“
Į Ignalinos baseiną mokytis plaukti atvyksta ir kaimyninių rajonų vaikai. Kaip pasakojo H.Šiaudinis, netoli esantys Švenčionys savo baseino neturi, tad susodina vaikus į autobusą ir atveža čia. Tarp tų vaikų irgi atsiranda talentingesnių.
Per 12 metų vaikų sumažėjo 50 proc. Bet plaukimo sporto šakoje sportininkų skaičius laikosi toks pats – 50-60, 4-5 grupės po 10-12 vaikų.
Važiuoja ir iš kitų rajonų
„Mūsų baseino užtenka dviem rajonams. Viskas sutelpa, grafikai susidėlioja, visos mokyklos gali dalyvauti projekte „Mokome plaukti“. Paskui kai kas ir siekia aukštesnių rezultatų. Tai galima sakyti, kad šitas Ignalinos baseinas skirtas dviem rajonams“, – teigė E.Rakitinas.
Baseiną kartu su vaikais pamato ir tėvai. „Dabar tarp mūsų lankytojų daugiau nei pusė yra iš Švenčionių rajono – vaikai ir jų tėvai, taip pat iš Visagino, domėtis pradeda ir Zarasai, nors zarasiškiai važiuoja į Daugpilį. Patraukė vaikus, jie mokosi plaukti, atvažiavo ir tėvai. Taip atsirado daugiau lankytojų“, – kalbėjo Ignalinos meras.
H.Šiaudinis pasidžiaugė, kad po olimpinių, pasaulio ir Europos čempionatų medalių Lietuvoje pradėta statyti baseinus, bet dabar galvojama ir apie tai, jog geriau vežioti vaikus į šalia esantį kitą miestą, negu investuoti milijonus į dar vieno baseino statybas. O papildomi klientai padeda išsilaikyti ir esamiems baseinams, kuriems finansiškai ne visada lengva.
Medalių yra
Medaliais plaukime Ignalina irgi gali pasigirti. Eugenijus prisiminė savo žodžius žmonai tik atvažiavus čia: „Turiu tikslą susirinkti vaikus ir tik apsižvalgyti, kokius 5 metelius ramiai padirbti, pasižiūrėti, kaip čia viskas vyksta, kaip tas trenerio darbas, kaip tuos vaikus nuo mažiausio iki vyresnių ugdyti. Jau pusmečio išvažiavau į pirmas varžybas, į Visaginą, „Auksinę žuvelę“. Sakiau, kad 5 metus dirbsiu, o tik tada į varžybas važiuosiu. Bet jau po pusmečio – į varžybas, o po 2-3 metų jau Dovilė Mikoliūnaitė, mano pirmoji Lietuvos plaukimo sporto meistrė, laimėjo Lietuvos čempionatą.“
Sakiau, kad 5 metus dirbsiu, o tik tada į varžybas važiuosiu. Bet jau po pusmečio – į varžybas, o po 2-3 metų Dovilė Mikoliūnaitė laimėjo Lietuvos čempionatą, – sakė E.Rakitinas.
Jis įsitikinęs, kad procesas vyksta daug greičiau, jei atsakingai pats dirbi, sudomini vaikus, kartu dirba treneris, vaikas ir tėvai: „Tada viskas nėra taip sunku, kaip man atrodė – kad reiks 10 metų dirbti ir tik tada turėsiu čempioną.“
Buvo ir daugiau pasiekimų: Sara Aškinytė pateko į Europos jaunimo olimpinį festivalį 2013 m., Erikas Kapočius –į 2015 m. į Europos jaunimo olimpinį festivalį Tbilisyje, tapo Lietuvos čempionu, Lietuvos plaukimo sporto meistru, o 2017 m. pateko į Europos jaunimo čempionatą Izraelyje. Šis sportininkas svarsto galimybę išvykti mokytis ir treniruotis į JAV, nes Lietuvoje tokių sąlygų jauni plaukikai neturi.
E.Rakitinas ir pats buvo aukšto lygio plaukikas, dalyvavo ne viename Europos jaunimo čempionate, kitose varžybose. Vėliau perėjo į šiuolaikinę penkiakovę, o dabar jau gali pasigirti ir keletu auklėtinių, kurie pasiekė gerų rezultatų šiuolaikinėje penkiakovėje.
