I.Charčenka – jaunas ir nutrūktgalvis Rusijos miesto Krasnodaro aktyvistas. Ten jį daugelis prisimena už drąsius dalykus: kovą už teisybę ir teisę į švaresnę aplinką. Švaresnę visomis prasmėmis.
Pamena jį už kovą dėl ekologijos, dėl skaidrių rinkimų, dėl drąsos nesustoti pusiaukelėje, kai grasinimo ženklai yra daugiau nei akivaizdūs. Jo žmona Olga – visada kartu, visada įvykių sūkuryje. Bet pradėkime nuo pradžių.
– Ką veikėte Krasnodare iki naujo gyvenimo Lietuvoje?
– Turiu visuomeninę organizaciją, kovojančią su ekologinėmis problemomis. O jų buvo ir yra daugybė. Pirmiausia – Sočio olimpiada. Ten buvo gausu pažeidimų. Tiesą sakant, nuo jos daug kas ir prasidėjo.
Vėliau – tilto į Krymą statybos. Abu šie dalykai visiškai prasilenkia su ekologija. Nėra ir, turbūt, nebus, jokių poveikio aplinkai studijų. Dar vienas protestas – dėl ekologo Eugenijaus Vitiškos suėmimo ir kalinimo.
– Kaip jūs protestuojate?
– Rusijoje tai daryti nėra taip paprasta. Protestuoti be išankstinio suderinimo gali tik vienas žmogus. Paėmei plakatą ir stovi.
O jei prieina kokia močiutė ar provokatorius neva pakalbėti – pribėga pareigūnai ir suima.
– Kada prasidėjo nemalonumai, kurie privertė bėgti iš savo gimtos šalies?
– Prieš pat Sočio olimpines žaidynes, kuomet mieste turėjo vykti olimpinės ugnies nešimas, mes planavome ekologinę protesto akciją. Supratome, kad surengti rimtos akcijos mums nepavyks, todėl sutarėme tiesiog dalinti skrajutes.
Likus dienai iki olimpinės ugnies nešimo mums tiesiog degalinėje užkirto kelią pareigūnai. Sako – atėjo pranešimas, kad esu girtas. Išvežė į ligoninę, patikrino – blaivus. Tuomet sako, kad nesumokėjau baudų – rodau čekius. Tuomet taria – su tavim nori viršininkas pakalbėti.
– Šioje vietoje, turbūt, supratote, kad pareigūnų rankomis kažkas tvarko savo reikalus ir bando su jumis susidoroti?
– Tai buvo tik pradžia. Tris valandas pralaikė. Klausinėjo, ką planuojame veikti olimpinės ugnies nešimo dieną. Naktį paleido, tačiau iš paskos kažkokia mašina pradėjo važiuoti. Pasukam – seka. Vėliau tai stebėjome kiekvieną dieną. Kone kasdien rasdavau nuleistą arba pradurtą savo automobilio padangą.
Stebėjimo kamera nufilmavo, kaip keli banditai daužė mano automobilį. Tuo metu pro šalį važiavo policija ir nieko nedarė.
– Jiems pavyko jus įbauginti? Akcijos nebuvo?
– Nusprendėme, kad pareigūnų reakcija yra labai neadekvati, todėl akciją daryti būtina. Jei nebegalime išsakyti savo nuomonės, kažko pareikalauti, kokioje valstybėje gyvename? Po to sulaukiau jau žymiai rimtesnių dalykų.
Stebėjimo kamera nufilmavo, kaip keli banditai daužė mano automobilį. Tuo metu pro šalį važiavo policija ir nieko nedarė. Netrukus kieme pradėjo rinktis žmonės. Išėjome ir mes. Prisistatė keturi policijos ekipažai.
– Ar pareigūnai sureagavo į gyventojų skambučius?
– Noriu jums paaiškinti, ką reiškia Krasnodare išsikviesti policiją. Reiškia, kad jie geriausiu atveju pasirodys po pusvalandžio. Dėl sudaužyto automobilio jie niekada neskubėtų. O čia – keturi ekipažai po kelių minučių!
Pradėjo klausinėti, kas savininkas. Prisistačiau ir mane čia pat suėmė už nieką. Pareigūnai neturėjo jokių atpažinimo ženklų, neprisistatė, nenurodė suėmimo priežasties. Gali būti, kad tai buvo visai kito miesto pareigūnai. Tyčia – kad niekas iš vietinių nepažintų.
Kelias paras su alkoholikais ir chuliganais laikė toje pačioje kameroje. Vėliau teisė – vienu metu penkiolika asmenų. Paleido visus. Vieni girti susimušė su policija, kiti chuliganiškai elgėsi. Mane vienintelį nuteisė už nepaklusimą teisėtiems policijos reikalavimams nesipriešinti.
Mane vienintelį nuteisė už nepaklusimą teisėtiems policijos reikalavimams nesipriešinti.
Tuo dar viskas nesibaigė. Man nuolat skambinėdavo ir kviesdavo į nuovadą – ateikite, norime pakalbėti.
Prašydavau, kad man atsiųstų oficialų šaukimą. Atsiųsdavo, o jame parašydavo, kad esu kažkokios avarijos liudininkas.
– Kaip pabėgote iš šalies? Juk galėjo ir pro pasienį nepraleisti.
– Tuo metu vyko rinkimai. Išvykome su žmona į Maskvą padirbėti rinkimų štabe. Norėjome atsipūsti nuo to persekiojimo.
Tuo metu pas mus Krasnodare vyko piketas dėl Kubanės. Žmonės reikalavo, kad regionas turėtų teisę panaudoti daugiau savų lėšų – daugiau ekonominės autonomijos.
Sužinojau, kad kai kuriuos asmenis suėmė ir realiai įkalino. Taip pat pranešė, kad ir pas mane buvo atėję. Aš nieko bendro su šiuo piketu neturėjau. Tik buvau savo socialiniame tinkle pasidalinęs informacija apie įvykį.
Neabejojau, kad ir mane, vos sugrįžusį, griebs ir pasodins keliems metams. Su žmona nusprendėme pabėgti, tačiau tai darėme ne tiesiogiai per Rusijos sieną. Nuvažiavome į Baltarusiją, o iš ten – į Ukrainą. Kurį laiką gyvenome Lvove. Vėliau viena organizacija išrūpino politinį prieglobstį Lietuvoje.
– Kaip jums sekėsi gyventi Lietuvoje iš skiriamos paramos?
– Iš pradžių gaudavome abu po 300 eurų. Dabar – gerokai mažiau. Iš tiek pragyventi jau negalime, tačiau nesnaudžiame. Kuriu internetinį puslapį, kuris padėtų Rusiją padaryti labiau demokratine. Tačiau tai nėra paprasta.
Vieną puslapį Rusija jau užblokavo – jis egzistuoja, tačiau iš Rusijos serverių yra nepasiekiamas. Užblokavo už vieną Kremlių kritikavusią publikaciją. Rusijos „nadzoras“ blokuoja daugybę užsienio šaltinių ir palengva šiuo atžvilgiu šalis virsta panašia į Kiniją.
