Vasaros pradžia Lionginui ir Jolantai Lašinskams pasidėjo niūriai. Birželio 4-osios ryte sutuoktiniai į namus vedančiame kelyje pastebėjo darbuojantis techniką. Kaimynams priklausančioje teritorijoje esančią kelio dalį naikino ekskavatorius, nors Vilniaus regiono apylinkės teismas tai daryti draudė.
„Kaimynas sako: man nusispjaut ant rajoninio teismo. Aš Vilniuje du teismus laimėjau ir jokio kelio čia nėra. (…) Nuėjau atsinešti teismo nutarties, o grįžęs žiūriu – traktorius privažiavo ir pradėjo dirbti“, – rytą prisiminė L.Lašinskas.
Perkasus kelią, patekti į Lašinskų teritoriją įprastomis transporto priemonėmis sudėtinga. Tuo patys įsitikinome atvažiavę į sutuoktinių valdas. Duobių gylys vietomis siekia 60–80 cm, o suardyto kelio ilgis – apie 10 metrų.
Namas, kuriame gyvena pora, apsuptas miško ir ežero, o kitų pravažiuojamų kelių, vedančių iš teritorijos, neaptikome. Atsigabenti išgyvenimui reikalingų atsargų iš už 2 km esančio Labanoro miestelio galima pėsčiomis arba plaukiant valtimi.
Tiesa, Labanoro seniūnas Vincas Jusys 15min sakė manantis, kad priešgaisrinės pagalbos automobiliams tokia kelio atkarpa – įveikiama, o iki greitosios pagalbos automobilio sodybos gyventojai galėtų būti atnešami ant neštuvų.
Po 15min apsilankymo Labanore, V.Jusys susisiekė su redakcija ir pranešė, kad siekiant užtikrinti kelią greitosios pagalbos automobiliui bus pašalinti keli medžiai ir atvertas kelias į Lašinskų valdas per proskyną.
J.Lašinskienės manymu, toks seniūno elgesys rodo nepagarbą teismo nutarčiai.
Kaimynų ginčas
Šių metų kovą Vyriausiasis administracinis teismas baigė ilgą kaimynų ginčą. Teismas nustatė, kad Arūnui Vaitkui priklausančia žeme einantis kelias – privačioje teritorijoje. Konstatuota, kad Lašinskai teismui neįrodė, kad kaimynų žeme vedantis kelias yra vienintelis, kuriuo sutuoktiniai gali patekti į savo valdas.
„Ten, kur jie kalba apie kelią, yra visiškai mišku apaugusi teritorija. Ten pėsčias vos praeisi, ką jau kalbėti apie automobilį. Norint kelią tiesti toliau, reikėtų kirsti mišką, o mes esame Labanoro girioje, todėl medžių kirsti keliui negalima. Į trečią pusę to paties kaimyno teritorija arba vėl valstybiniai miškai“, – situaciją paaiškino L.Lašinskas.
Tiesa, uždaręs duris teismas atvėrė langą ir paliko galimybę sutuoktiniams teistis dėl servituto, galimybės naudotis privačia teritorija einančiu keliu. Tai padarę Lašinskai sulaukė teismo malonės – iki bylos dėl servituto pabaigos, keliui taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
„(...) teismas sprendžia, jog nepritaikius ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, iš esmės būtų paneigta jo teisė naudotis turimu nekilnojamuoju turtu, kas sąlygotų ieškovo teisių pažeidimą, galimą žalos atsiradimą bei teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimą“, – rašoma gegužės 30 d. teismo nutartyje.
A.Vaitkus bei jo advokatas Povilas Juzikis 15min tikino, kad birželio 4-ą vykdyti kelio ardymo darbai pradėti nežinant apie teismo nutartį, todėl nuosavoje žemėje elgtasi teisėtai.
„Taip, tą dieną buvo Švenčionių teismo priimta tokia nutartis. Mes ją gavome paštu birželio 4 d. 12 val. 10 min., t.y. tada, kai visi sukasimo darbai buvo baigti. Tą paliudija visame procese dalyvavęs antstolis Leonas Jankauskas, užfiksuota laiškininko perduoto registruoto laiško su laiku pažyma, darbų atlikimo aktas sutartyje su traktorininku“, – atsakyme 15min rašė A.Vaitkus.
Kelio ardymą A.Vaitkus pradėjo planuoti antroje pavasario pusėje, sulaukęs teismo sprendimo, kad jo teritorija einantis kelias nėra valstybinis. Planuota buvusį kelią apsodinti medžiais.
Neatlaikė nervai
Teisinio kaimynų konflikto būta ilgo ir kartaus, o dėl kovą pasibaigusios bylos teismų duris abiem pusėms varstyti teko kone trejus metus. A.Vaitkaus atstovai bandė įrodyti, kad L.Lašinskas kelio egzistavimą įrodinėjo padirbtais dokumentais.
Tuo tarpu Lašinskai priminė, kad E.Vaitkaus sutuoktinė, Marija Vaitkienė, Labanoro seniūnijoje užima specialistės pareigas, o rengdama vietinės reikšmės kelių patvirtinimo raštą pranešė apie klaidą dėl iki Lašinskų valdų einančios kelio atkarpos. Dėl to moteris buvo apkaltinta pažeidusi Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo nuostatą.
J.Lašinskienė 15min sakė iki 2013 m. taip pat dirbusi seniūnijoje, tačiau, anot pašnekovės, dėl etatų skaičiaus mažinimo darbo vietą paliko.
Galimą ilgo bylinėjimosi poveikį skubotam kelio perkasimui įžvelgė ir Labanoro seniūnas. Pasak V.Jusio, abiem pusėms galėjo „trūkti nervai“, o A.Vaitkus darbus vykdė privačiose savo valdose.
Pašnekovas pažymi, kad seniūnija negali kištis į privataus turto dalybas, tačiau 2013 m. buvusi galimybę suformuoti atskirą kelią, kurio Lašinskai atsisakė. Tiesa, pastarieji tokius seniūno teiginius vadina melu.
„Bet kuriuo atveju negalime A.Vaitkaus priversi ką nors daryti ar ne, nes tai yra jo žemė. Dėl kelio perkasimo šiuo metu yra iškelta baudžiamoji byla, todėl negaliu daug komentuoti. Reikia laukti bylos baigties“, – pasakojo seniūnas.
Kelio būta
L.Lašinskas į Sibirą ištremtam seneliui priklausiusią žemę susigrąžino 1999 m. Vyro 15min rodytuose tarpukario žemėlapiuose bei sovietmečiu darytose aerofotografinėse nuotraukose kelio atkarpa nuo šiuo metu A.Vaitkui priklausančios teritorijos iki Labanoro ežero – įžiūrima. Kelias matomas ir 2009–2010 m. bei 2015 m. aerofotografinėse nuotraukose, prieinamose tinklalapyje maps.lt.
Apie buvusį kelią teismą informavo ir buvusi A.Vaitkaus sklypo savininkė, valdžiusi teritoriją iki 1999 m. Teismo sprendime įvardijama, kad moteris notaro priežiūroje pareiškė, kad „kelias iki Labanoro ežerą per sklypą buvęs nuo seno ir juo naudojosi kiti kaimo žmonės“. Tiesa, teismas konstatavo, kad tokie parodymai neleidžia nustatyti, kokio lygio kelias buvęs.
Nacionalinės žemės tarnybos (NŽT) argumentus dėl kelio pripažinimo bendro naudojimo teismas atmetė. Motyvuojama bendrojo naudojimo kelių nustatymo metodika, kuri numato, kad toks kelias turi jungti bent penkias sodybas ir atitikti kitus reikalavimus. Nagrinėtu atveju tokios sąlygos nebuvo išpildytos.
Tuo tarpu A.Vaitkus 15min aiškino, kad jokio kelio jo valdomoje teritorijoje niekada nebuvo. Kaimynai pravažiavimu naudojosi savavališkai, o grąžinant žemę jiems buvo numatytas kitas pravažiavimas miško keliu. Pastarasis šiuo metu nėra pravažiuojamas.
„Kaip tik dėl parodytos per didelės kantrybės, geranoriškumo ir tikėjimo, kad natūralus žmogiškumas įmanomas, turėjom kentėti daug metų, mūsų augantys mažamečiai vaikai niekada negalėjo jaustis saugūs (…), mūsų teisėti privačios nuosavybės ir elementarūs žmogiški interesai buvo grubiai ir ciniškai pažeidinėjami“, – teigė A.Vaitkus.
