Specialiai tam sudaryta darbo grupė parengė Pokario Lietuvos partizaninio judėjimo iškiliausių asmenybių palaikų paieškos projektą, jis praėjusią savaitę pristatytas Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijai.
„Tokia programa yra labai reikalinga, nes mes turime susidėlioti paieškų prioritetus, ypač artėjant svarbiai datai, 2029 metams“, – BNS sakė šios komisijos pirmininkė konservatorė Jurgita Šiugždinienė.
„Mūsų tikslas yra rasti kuo daugiau Lietuvos laisvės kovotojų palaikų, juos identifikuoti ir garbingai palaidoti. Tai labai svarbu, nes tai užtrunka ir laiko, tam reikia ir resursų, – tiek žmogiškųjų, tiek finansinių“, – tvirtino ji.
Pagal projektą, kuris dar bus tobulinimas, partizanų palaikų planuojama ieškoti Kelmėje, Biržų rajone, Radviliškyje, Utenos rajone, Saldutiškyje, Utenoje, Anykščių rajone, Tauragėje, Ukmergės rajone, Telšių rajone, Varniuose.
„Mūsų skaičiavimais, iki 2029 metų galime tikėtis rasti apie 13 iškiliausių pokario nepriklausomybės kovų dalyvių devyniuose objektuose“, – per komisijos posėdį sakė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) Paieškų ir identifikavimo skyriaus vedėjas Rimantas Zagreckas.
Anot jo, sudarant planą orientuotasi į deklaracijos signatarų ir apygardų vadų palaikų paieškas.
Paieškų vietos yra numanomos, jos remiasi liudininkų pasakojimais, iš dalies istoriniais dokumentais.
Archeologas Simonas Sprindys atkreipė dėmesį, kad per šias paieškas iš viso gali būti aptikta apie 600 partizanų palaikų, nes nužudyti kovotojai būdavo laidojami grupėmis.
Pasak R. Zagrecko, planui įgyvendinti Genocido centro Paieškų ir identifikavimo skyriuje reikėtų papildomai įsteigti du etatus arba penkerius metus samdyti du istorikus peržiūrėti apie 9 tūkst. baudžiamųjų bylų.
Pagal planą, būtų peržiūrimos bylos, renkama žodinė ir kitokia informacija, atliekami archeologiniai tyrimai, pildomas partizanų artimųjų DNR bankas, atliekami antropologiniai, DNR tyrimai, apibendrinama surinkta informacija.
Skaičiuojama, kad partizanų paieškoms papildomai reikėtų 2,4 mln. eurų.
Į šią sumą neįskaičiuotos palaidojimo išlaidos.
Pasak R. Zagrecko, šiuo metu tik apie dešimtadalis buvusių partizanų palaikų atkasta ir perlaidota.
„Jeigu norime padaryti proveržį, nes iš tikrųjų nėra labai gera žinia, kad šitiek metų esame atradę ir palaidoję tikrai nedaug palaikų, tai reikia padaryti kiek įmanoma greičiau. Žinote, laikas bėga, ir vis sudėtingiau juos atrasti“, – BNS sakė J. Šiugždinienė.
Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.
1949 metų vasario 16 dieną dabartiniame Radviliškio rajone, Minaičių kaime, aštuoni partizanų vadai, atstovavę visiems Lietuvos partizanų daliniams ir susibūrę į Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos deklaraciją. Joje nurodytas siekis atkurti demokratinę, nepriklausomą valstybę, aptariama valstybės sandara, valdymas, valdžios sudėtis, kt.
Deklaraciją pasirašė Jonas Žemaitis-Vytautas, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Juozas Šibaila-Merainis, Bronius Liesys-Naktis, Leonardas Grigonis-Užpalis, Adolfas Ramanauskas-Vanagas bei Petras Bartkus-Žadgaila.
LGGRTC nurodo, kad ši deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų suvažiavime priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį Lietuvos ginkluotojo pasipriešinimo pagrindą, suteikė laisvės kovoms naują pobūdį, įteisino Laisvės kovos sąjūdį kaip visuotinio organizuoto ginkluotojo pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.
Deklaracijos tekstas greta 1918 metų vasario 16-osios ir 1990 kovo 11-osios aktų įvardijamas vienu iš trijų atraminių modernios Lietuvos valstybės dokumentų.
