Iki kelių valandų užsitęsiantys pokalbiai „Jaunimo linijos“ telefonu: emocingi, atviri ir labai skausmingi – pravirksta net vyrai

Anoniminis išsikalbėjimas – geras, o kartais ir vienintelis būdas palengvinti savo naštą. Iš Visagino kilęs Aleksejus niekada nėra atsidūręs gyvenimo aklagatvyje. Savižudybės atvejų nebūta nei jo šeimoje, nei giminėje, tačiau nusprendęs bristi į savanorystės vandenis vaikinas pirmiausia pagalvojo apie „Jaunimo liniją“.

Pradėjęs lankyti parengiamuosius kursus Aleksejus netrukus įsitikino, kad teorinis jo įsivaizdavimas, kaip reikėtų padėti apie savižudybę mąstančiam žmogui, yra absoliučiai neefektyvus.      

„Galvojau, kad tokios frazės, kaip „viskas bus gerai“, „viskas susitvarkys“, padeda. Bet jau per pirmus seminarus supratau, kad – nė velnio“, – prisipažįsta pagalbą telefonu teikiantis savanoris.

Prieš realią veiklą – rimtos treniruotės

A.Šabliukas įsipareigojo prie „Jaunimo linijos“ telefono praleisti 350 valandų. Prieš pradėdamas realią veiklą jis labai rimtai treniravosi: dalyvavo sumodeliuotose situacijose, kai vienas savanoris turėdavo įsijausti į skambinančiojo vaidmenį, o kitas tapti jo klausytoju, patarėju, įkvėpėju – viskuo, ko tik prireiktų, kad pagalbos ieškantis žmogus suvoktų, jog savižudybė – ne išeitis.   

Galvojau, kad tokios frazės, kaip „viskas bus gerai“, „viskas susitvarkys“, padeda. Bet jau per pirmus seminarus supratau, kad – nė velnio.

„Kai ateina akimirka, kai vienas sėdi prie ragelio ir žinai, kad niekas tau nepadės, pasidaro labai baisu. Nerimavau, ar man tikrai pavyks suprasti skambinantį žmogų, ar rasiu tinkamus žodžius? Palengvėjo, kai pajutau, kad pradėjus pokalbį viskas klostosi tarsi savaime“, – pradžią prisimena Aleksejus.

Savanorio ir „Jaunimo linijos“ numerį surinkusio skambinančiojo pokalbis vidutiniškai trunka apie pusvalandį. Tiek laiko pakanka išsikalbėti, pasidalyti emocijomis ir mintimis apie nevykusią meilę, nesėkmes mokykloje ar šeimynines problemas.

Žodžio „savižudybė“ vengia

Vadinamieji sunkūs pokalbiai, kai pašnekovas visiškai praradęs viltį ir prisipažįsta galvojantis apie savižudybę, trunka ilgiau – valandą, kartais net dvi.

Tiesa, pagalbos telefonu ieškantys žmonės retai vartoja žodį savižudybė. Dažniausiai apie savižudybę jie kalba kaip apie norą pasitraukti iš gyvenimo, išnykti ar pabėgti.

„Tiesiai šviesiai paklausus, ar tu nori žudytis, skambinantysis paaiškina, kad jam šis žodis nepatinka. Tada bandai išsiaiškinti, kodėl nepatinka, juk savižudybė yra savižudybė. Stengiesi išklausti, kodėl žmogus bijo šio žodžio, ir pan.“, – pasakoja Aleksejus.

Nuotaika

Sudėtingiausias, labiausiai išsunkiantis jo turėtas pokalbis truko pusantros valandos. „Anuomet skambino žmogus, kuris turėjo labai daug problemų visose gyvenimo srityse – šeimoje, darbe, tarp draugų. Kalbi su žmogumi, bandai atrasti atramos taškų, tačiau net nežinai, ko tvertis, nes, kokią temą bepaliestum, tai – žaizda. Tada imi svarstyti apie tikrąją gyvenimo prasmę, klausinėti, kaip jis įsivaizduoja savo ateitį, koks buvo jo ankstesnis gyvenimas – ieškai kelių ir randi“, – sako Aleksejus.

Tenka būti ir iškoneveiktiems

Pokalbiai su skambinančiaisiais dažnai būna emocingi, atviri ir labai skausmingi – pravirksta net vyrai. „Ašaros visada labai sutrikdo, nes supranti, kad palietei skaudžiausią vietą. Tačiau mes pasirengę visokiems atvejams: leidžiame nusiraminti, padrąsiname, paaiškiname, kad nepadėsime ragelio ir būsime kartu tiek, kiek reikės“, – kalba „Jaunimo linijos“ savanoris.

Tarkime, klausi, kodėl paskambinai? Atsakymas – nežinau. Tai vienas sunkiausių atvejų.

Vieni pašnekovai kalba net per ašaras, kiti – rauda be žodžių, kol nusiramina ir gali tęsti pokalbį.

„Jaunimo linijos“ savanoriai į save sugeria didžiulį emocijų spektrą: tenka būti ir nepelnytai aprėktiems, iškoneveiktiems, išklausyti keiksmažodžių tiradą. Visa tai – skausmo išraiška: geriau taip nei tylėti.

Vieni skambinantieji iš anksto yra apgalvoję, apie ką pasakos, ir kalba be perstojo. Kiti paskambina ir ištaria vos kelis sakinius. Tada savanoriui tenka kamantinėti ir pešti po žodį.

„Tada tu esi aktyvusis pokalbio dalyvis, kuris formuluoja klausimus, o tas, kuris skambina, labai pasyviai į juos atsakinėja. Tarkime, klausi, kodėl paskambinai? Atsakymas – nežinau. Tai vienas sunkiausių atvejų. Tada klausi, kaip sekasi mokykloje? Jis atsako, kad blogai. Teiraujiesi, o ką reiškia blogai? Atsako: „Nu blogai.“ Tada tą patį klausimą pateiki kitaip: kas atsitiko? Sako, man sunku. Domiesi, kas slegia? Išgirsti: „Aj, nežinau, sunku ir viskas.“ –  pavyzdį pateikė Aleksejus.

Tėvų barnis

Nemokame įvardyti jausmų

„Jaunimo linijos“ savanoriai tokiais atvejais labai kantrūs: jei žmogus paskambino, vadinasi, jam to reikėjo. Pastangos prakalbinti galų gale duoda vaisių ir skambinantysis pamažu atsiveria.

„Žmonės kartais nekalba ne todėl, kad jiems nerūpi ar kad jie nesistengia. Pastebėjau, kad iš esmės labai mažai žmonių moka įvardyti savo jausmus. Iš balso, intonacijos, iš papasakotos istorijos bandome suprasti problemos esmę ir padėti jiems susiorientuoti. Pavyzdžiui, klausiu, ar tu pyksti? Sako – ne. O kaip jautiesi? Tada žmogus bando apibūdinti: „Aj, jie mane erzina.“ Tai jau – šis tas“, – šypsosi A.Šabliukas.

Iš balso, intonacijos, iš papasakotos istorijos bandome suprasti problemos esmę ir padėti jiems susiorientuoti.

Kartais skambinantieji turi tiek daug problemų, kad vieno pokalbio metu jų niekaip neaprėpsi. Tuomet savanoriai paskatina ieškoti profesionalios psichologinės pagalbos ir kreiptis į specialistą.

„Esame išmokyti identifikuoti problemą ir veikti pagal tam tikrą schemą: turime suprasti, ko žmogus tikisi iš pokalbio: ar jam reikia nukreipimo, ar jis nori tik išsipasakoti“, – aiškina Aleksejus.

Šypsosi, nors nori tik verkti

Tapęs savanoriu Aleksejus įsitikino, kad žmonės šiuolaikinėje visuomenėje jaučiasi labai vieniši. Juos supa galybė žmonių, „Facebook“ draugų sąrašas beribis, tačiau nėra, kam atvirauti, pasiguosti. Be to, kasdieniniame bendravime žmonės linkę slėpti tikruosius savo jausmus: iš baimės būti atstumti šypsosi, nors jaučiasi nelaimingi. Verkti – silpnybė. Išlieti širdį – nemadinga.

„Skambinantieji dažnai sako, kad jų niekas nesupranta. Jie ieško pagalbos kažkur kitur, vadinasi, arčiau arba nerado, arba nenori ieškoti“, – sako Aleksejus.

Patyčios mokykloje, pasak jo, atskira labai aktuali problema. Jaunimas guodžiasi patiriantis psichologinį smurtą: „Patyčios egzistavo visais laikais, nes vaikai ir paaugliai į žmonių skirtumus reaguoja kaip į trūkumą. Tačiau dabar pasikeitė priemonės: anksčiau badė pirštais, o dabar ką nors bjauraus paskelbia „Facebook'e“, kurio auditorija labai plati. Viešumas žeidžia.“

123rf.com nuotr./Mokykloje patiriamos patyčios žlugdo pasitikėjimą savimi.

Patyčios ir fizinis smurtas

Į „Jaunimo liniją“ skambinama, vaikštinėjant lauke, tūnant tualete, užsidarius vonioje ar šnabždant iš savo kambario.

Psichologinės pagalbos iš savanorių dažnai tikisi vaikų globos namų gyventojai, patyčias ar net fizinį smurtą patiriantys ne tik iš bendraamžių, bet ir įstaigos darbuotojų. Sulaukiama skambučių ir iš globėjų skriaudžiamų vaikų ar tų, kurie patiria smurtą biologinėje šeimoje.

Pasitaiko atvejų, kai vaikai jau yra visur kreipęsi, tačiau įvairios teisinės procedūros trunka ilgai ir jiems tenka toliau gyventi smurtaujančioje šeimoje.

„Tokiais atvejais patariame kreiptis į socialinius darbuotojus ar vaikų teisių apsaugos specialistus. Stengiamės išsiaiškinti, ar aplinkoje yra žmonių, kuriais galima pasitikėti. Drąsiname imtis veiksmų, nors tai gali būti sunku ir baisu. Pasitaiko atvejų, kai vaikai jau yra visur kreipęsi, tačiau įvairios teisinės procedūros trunka ilgai ir jiems tenka toliau gyventi smurtaujančioje šeimoje. Tokiais atvejais mes galime tik išklausyti ir taip sumažinti skambinančiojo skausmą“, – pasakoja Aleksejus.

Teikti paramą reikia stiprių nervų

„Jaunimo linija“ visiškai užtikrina skambinančiųjų anonimiškumą. Savanoriai neklausinėja vardo, pavardės, amžiaus, gyvenamosios vietos. Išimtys daromos tik retais atvejais, kai skambinantysis teigia jau ką nors sau pasidaręs: „Tada bandome išsiaiškinti buvimo vietą ir su skambintojo sutikimu kreipiamės į greitąją pagalbą.“

Aleksejus sako, kad sunkiausia, kai su pašnekovu netikėtai nutrūksta ryšys – tada nežinai, kas įvyko.

„Tačiau tokiais atvejais stengiuosi atsiriboti ir nepriimti asmeniškai. Suvokiu, kad nesu atsakingas už žmogaus sprendimą nusižudyti, ne dėl mano kaltės jis to nori. Tačiau esu pasiruošęs jam padėti ir darau viską, kas tuo metu įmanoma“, – užtikrina A.Šabliukas.

Smurtas prieš moterį

Ragina sumažinti tylą

„Jaunimo linijos“ savanoriai 2012 metais atsiliepė į 105 tūkst. pagalbos skambučių, 2900 kartų kalbėjo su žmogumi, galvojančiu apie savižudybę.

Rudenį startavo „Jaunimo linijos“ socialinis projektas „Tyla žudo“. „Kodėl sakome, kad tyla žudo? Todėl, kad ji žudo, kai mes neišdrįstame prakalbinti kenčiančio žmogaus, kai patys bijome kreiptis pagalbos, arba kai žmogus surenka „Jaunimo linijos” numerį, o ten užimta. Mūsų kampanija skatins veikti. Mums svetimas bejėgiškas susitaikymas su esama padėtimi, todėl kviesime visus padaryti kad ir nedidelį veiksmą, kuris leistų sumažinti tylą“, – aiškina „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis.

Šis straipsnis – savižudybių prevencijos kampanijos „Tyla žudo“ dalis. Apsilankykite interneto svetainėje www.sumazinktyla.lt ir aktyviai prisidėkite prie „tylos mažinimo“.

Pokalbiai 8-800 linija yra nemokami.