Rasa ir Vaidas Kybartai (visi tekste naudojami vardai ir pavardės pakeisti – red. past.) šeimą sukūrė prieš 12 metų. Šių laikų standartais, susituokė labai jauni – Vaidui nebuvo nė 25-erių. Kelerius metus po vestuvių pora gyveno sau ir šeimos pagausėjimo neplanavo. O tada, kai jau ėmė svajoti apie vaikus, paaiškėjo, kad jų susilaukti ne taip paprasta.
Iš pradžių sutuoktiniai atsidavė Dievo valiai ir kantriai laukė. Tačiau laikas bėgo, o stebuklas vis neįvykdavo. Neliko nieko kito – tik prašyti specialistų pagalbos.
Jei norite gyventi iliuzijų pasaulyje, tikėdamiesi, kad jums natūraliai pavyks pastoti, prašom. Bet jums nepavyks.
Paaiškėjo, kad tam tikrų sveikatos problemų, užkertančių kelią susilaukti vaikų, turi ir Rasa, ir Vaidas.
Klaipėdoje dirbantis gydytojas, kurio nuomonę norėjo išgirsti Rasa, buvo stebėtinai atviras ir tuščių vilčių nesuteikė: „Jei norite gyventi iliuzijų pasaulyje, tikėdamiesi, kad jums natūraliai pavyks pastoti, prašom. Bet jums nepavyks.“
Tą akimirką Rasa labai aiškiai suvokė: telieka vienintelis kelias – dirbtinis apvaisinimas.
„Bandėme du kartus, tačiau mėginimai baigėsi nesėkme – gyvybė neužsimegzdavo“, – neslepia 34 metų Rasa.
Nenugalimas noras likti drauge
Kelerius metus trukęs gydymas, tyrimai ir įvairios vaisingumo skatinimo procedūros Kybartams atsiėjo apie 30 tūkst. litų.
Tačiau pinigai – niekis. Į šipulius sudužusi viltis susilaukti biologinio vaikelio emociškai kainavo gerokai brangiau.
„Tai mums buvo didžiulė netektis. Labai sunku susitaikyti ir pripažinti, kad priklausai tam palyginti nedideliam procentui žmonių, negalinčių turėti savo vaikų. Be galo skausminga patirtis“, – atvirauja Rasa.
Žinoma, kad sutuoktiniai išgyveno krizę. Abu jautėsi sutrikę, nusivylę, draskomi prieštaravimų ir kaltės.
Viena vertus, tokia nelaimė suartina, kita vertus – išskiria.
„Viena vertus, tokia nelaimė suartina, kita vertus – išskiria“, – po prisiminimus braido Rasa.
Sutuoktiniai stengėsi išlikti atviri ir sąžiningi vienas kitam. Aptarė net tai, kad su kitais partneriais galbūt abiem nusišypsotų laimė – juk visko pasitaiko.
„Tačiau abu supratome, kad nepaisant visko norime būti kartu“, – šypteli Rasa.
Apsisprendi – ir viskas tampa lengva
Vieną dieną Vaidas tiesmukai Rasos paklausė: „Ar tu nori gimdyti, ar vaikų?“ Tai privertė susimąstyti.
„Taip, nėštumas būtų nuostabu. Gimdymas – stebuklas“, – pati sau svarstė Rasa. Tačiau labiausiai ji troško namuose išgirsti vaikų juoką. Tada pirmą kartą sukirbėjo mintis apie įsivaikinimą.
„Vienos moterys vaikus pagimdo iš pilvo, o kitos – iš širdies“, – drąsino save Rasa.
Kybartai daug diskutavo. Tiesą sakant, sunkūs pokalbiai išvirsdavo net į barnius, kartais baigdavosi ašaromis.
Tuo metu įvyksta lūžis, vidiniai demonai išsisklaido ir tada viskas pasidaro lengva.
Tačiau kai jau šimtu procentų pribrendo sprendimas įsivaikinti, įtampa atslūgo, o abejones lyg vėjas nupūtė.
„Tuo metu įvyksta lūžis, vidiniai demonai išsisklaido ir tada viskas pasidaro lengva“, – patirtimi dalijasi Rasa.
Įsivaikino iškart du
Mokymus būsimiems įtėviams Kybartai pradėjo lankyti 2011 metų kovą. Spalį jų namuose jau krykštavo keturmetė Saulė ir dvejų Kajus. Visa įvaikinimo procedūra užtruko septynis mėnesius.
„Mes norėjome dviejų vaikų, todėl iškart atsidūrėme eilės priekyje. Pagalvojome, kam po to kartoti teisminius kelius, jei galima vienu šūviu nušauti du zuikius. Be to, Saulė ir Kajus yra biologiniai brolis ir sesuo“, – paaiškina Rasa.
Kybartai neturėjo reikalavimų vaikų akių ar plaukų spalvai, juk ir laukdamasis savo vaiko nežinai, kaip jis atrodys, į ką bus panašus. Tačiau sutuoktiniai pripažino, kad nebuvo pasirengę į šeimą priimti didelę fizinę ar protinę negalią turinčio mažylio. Visa kita buvo nesvarbu.
„Juk ir mūsų sveikatos istorija neblizga, – svarsto Rasa. – Be to, į biologinį vaiką niekas nežiūri per padidinamąjį stiklą, antraip, manau, irgi rastų visko.“
Ir vis dėlto galima sakyti, kad Kybartams labai pasisekė. Po apžiūros gydytojas konstatavo, kad Saulės ir Kajaus sveikata labai nebloga.
Į biologinį vaiką niekas nežiūri per padidinamąjį stiklą, antraip, manau, irgi rastų visko.
„Aišku, jie turi raidos sutrikimų, nes buvo palikti be mamos, tačiau tai nėra neišgydoma – tik reikia laiko. Abu pasiėmėme su bronchitais, bet dabar jau jų nebėra. Saulutė turi nežymią alergiją saldumynams, jei jų padaugina. Bet tai – smulkmenos“, – pasakoja Rasa.
Sunkiausias – pirmas mėnuo
Šiuo metu Saulei 7-eri. Ji – jau pirmokė. Kajui sukako 5 metai. Slėpti, kad jie įvaikinti, Kybartai niekada neketino, o ir vargu ar tai būtų įmanoma – vaikai daug ką prisimena.
„Kajus sako: „Aš iš lopšelio.“ Klausiu, ką iš ten prisimeni? O jis: „Tave, mama.“ Saulutė prisimena, kad turėjo kitą mamą, bet dabar užtikrintai sako „Turiu tave“, nors iš pradžių vis pasitikrindavo, ar būsiu ta vienintelė mama, ar niekur nedingsiu“, – prisimena Rasa.
Žvelgdama į praeitį ji neslepia, kad pirmieji metai gausesnėje šeimoje buvo sudėtingi, o pirmas mėnuo – sunkus. Ne vaikams, o tėvams.
„Vaikas taip laukia mamos ir tėčio, kad įsimylėtų bet ką. O kol tu pats persilauži, reikia laiko: paprasčiausiai nesi pratęs prie vaiko verksmo, o jie čia juokiasi, čia jau verkia. Jie – iškart du, paimti iš skirtingų globos įstaigų, todėl konkuravo tarpusavyje. Iš pradžių Saulė miegojo atsigulusi ant manęs visu ūgiu, tačiau kiek taip gali tverti. Kai ėmė miegoti savo lovoje, per naktį kviesdavo mane po 6–7 kartus. Tačiau kantrybė ir meilė daro stebuklus“, – įsitikinusi Rasa.
Netikėtai pasibeldė nauja gyvybė
Stebuklų Kybartų šeimoje nutiko ir daugiau. Nuo Saulės ir Kajaus įvaikinimo prabėgo dveji metai. Laiminga šeima po atostogų grįžo atgal į Vilnių. Viename prekybos centre Rasa nusprendė užsukti į optiką pasitikrinti regėjimo.
„Gydytoja sako: „Jums tipinis nėščiosios regėjimas.“ Nusijuokiau – koks dar nėštumas! – prisimena Rasa.
Lauktis? Man tai buvo neįmanoma, užsiblokavau nuo šios minties.
Taip, menstruacijos jai buvo dingusios prieš kelis mėnesius. Tačiau moteris to nesureikšmino, o apsilankymą pas gydytoją atidėliojo: nėra nuotaikos, nenoriu, tingiu, ai, gal po atostogų.
„Lauktis? Man tai buvo neįmanoma, užsiblokavau nuo šios minties“, – atvirauja moteris.
Tačiau tądien iš akių kabineto ji tekina nulėkė į vaistinę nėštumo testo. Rezultatas nenuvylė. Apie tai, kad laukiasi, Rasa sužinojo tik 11-ą nėštumo savaitę.
Šiandien ji sūpuoja 7 mėnesių sūnų.
Broliai ir seserys – kaip kumštis
Susilaukus biologinio sūnaus Kybartų meilė Saulei ir Kajui nė kiek nesumažėjo. Jiems svarbiausia – jų laimė.
Todėl Rasa ir Vaidas išsiaiškino, kad vaikai turi dar biologinių brolių ir seserų. Trys dabar jau paaugliai (11, 12 ir 13 metų) broliai buvo užsieniečių įvaikinti prieš penkerius metus ir gyvena Naujojoje Zelandijoje. Devynerių sesuo rado laimę kauniečių įtėvių šeimoje.
Šią vasarą visi vaikai susitiko Vilniuje ir penkias dienas svečiavosi Kybartų namuose.
„Užplūdo begalė emocijų. Labai gera juos matyti kartu, nors berniukai, gyvenantys Naujojoje Zelandijoje, jau nekalba lietuviškai. Žiūrėdama į juos mačiau savo vaikus: jie panašūs ne tik išvaizda, bet net manieromis ir būdu, nors vienas kito anksčiau nėra matę“, – stebisi Rasa.
Žiūrėdama į juos mačiau savo vaikus: jie panašūs ne tik išvaizda, bet net manieromis ir būdu, nors vienas kito anksčiau nėra matę.
Vaikams, ypač paaugliams, šis susitikimas labai daug reiškė. Po viešnagės Lietuvoje jie dar mėnesį keliavo po Europą. Tačiau didžiausią įspūdį paliko buvimas tarp savų.
„Vyresnieji labai pyksta ant biologinių tėvų, nes puikiai supranta, kas įvyko. Viduriniajam Reimondui vis dar sapnuojasi košmarai. Jis atsimena tą momentą, kai policija jį paėmė iš mamos ir išvežė į vaikų namus. Ketverius metus vaikas miegojo tėvų lovoje ir tik dabar atsiskyrė. Tai – labai skausmingi dalykai“, – pasakoja Rasa, užmezgusi labai artimą ryšį su berniukų tėvais.
Ji supranta, kad žvelgiant iš šalies jų šeimos atrodo gražios. Tačiau jose užprogramuotas didžiulis skausmas, kuris anksčiau ar vėliau atsiveria: „Todėl mes turime jiems padėti kuo daugiau būti kartu ir jaustis šeima.“
Kartais Rasa vis dar rašo dienoraštį, kuriame pamini svarbiausius gyvenimo įvykius. Tą dieną, kai sužinojo, kad laukiasi, ji parašė: „Ačiū Dievui, kad taip ilgai neturėjau biologinių vaikų, antraip nebūčiau turėjusi Saulės ir Kajaus.“
Išnešioti mintyse ir širdyje
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė sako, kad šiandien įvaikinti nesiryžtama pirmiausia dėl nepalankios socialinės-ekonominės padėties ar baiminantis dėl įvaikinamo vaiko paveldimų ligų.
Taip pat vis dar vyrauja neigiamas visuomenės požiūris į įvaikinimo procesą. Neretai žmonės nurodo, kad šis procesas yra labai sudėtingas ir ilgas. Teigiama, kad šeima, norėdama įvaikinti, esą turi pereiti kryžiaus kelius arba ugnį, vandenį ir varines triūbas.
Bet juk biologinio vaiko atėjimą planuojame ne vieną ar du mėnesius, o ką jau kalbėti apie palikto vaikelio įvaikinimą. Tam reikia subręsti, visapusiškai pasiruošti.
„Bet juk biologinio vaiko atėjimą planuojame ne vieną ar du mėnesius, o ką jau kalbėti apie palikto vaikelio įvaikinimą. Tam reikia subręsti, visapusiškai pasiruošti, įvertinti save ir savo galimybes, įdėti nemažai pastangų, išnešioti vaiką mintyse, širdyje. Gražūs ketinimai, norai, žinoma, gerai, bet vien jų nepakanka“, – aiškina O.Tarvydienė.
Teigiamos įtakos įvaikinimui turi organizuojami norinčių globoti ar įvaikinti šeimų (asmenų) mokymai, kurių metu žmonės gauna reikalingų žinių apie įvaikinamą vaiką, jo auginimą, turi galimybę geriau pažinti save ir savo šeimą, taip pat jie įvertinami atestuotų socialinių darbuotojų.
„Neretai mokymų metu keičiasi dalyvių motyvacija bei lūkesčiai – įvaikinami ir didesni vaikai, ir turintys nežymių sveikatos sutrikimų“, – pastebi O.Tarvydienė.
Eilė prie kūdikių – ilgiausia
Ikiteisminės nacionalinio įvaikinimo procedūros – nuo šeimos dokumentų savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui pateikimo iki tol, kol šeima kreipiasi į teismą – trukmę galima suskirstyti į du etapus: vienas – iki šeimų įrašymo į Lietuvos Respublikos piliečių, pageidaujančių įvaikinti, apskaitą ir kitas – po šeimų įrašymo į minėtą apskaitą.
Pirmas etapas užtrunka apie 5 mėnesius. Jo metu šeima (asmuo) surenka reikiamus dokumentus ir pateikia juos savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui (apie 1 mėn.), lanko globėjų (rūpintojų) ir įtėvių mokymus (iki 3 mėn.), o atestuoti socialiniai darbuotojai parengia išvadą dėl šeimos (asmens) pasirengimo įvaikinti (per 1 mėn.).
Antros dalies trukmė priklauso nuo šeimos pageidaujamo įvaikinti vaiko amžiaus, lyties, sveikatos būklės ir nuo to, kiek vaikų norima įvaikinti.
Jei šeima norėtų įvaikinti mažylį iki 1 metų, jai tektų laukti maždaug iki 9 mėn., o jei vaiką iki 4 metų ar du vaikus (brolius ir seseris), pasiūlymo įvaikinti galima sulaukti daug greičiau, pavyzdžiui, per 1–4 mėnesius.
Neretai mokymų metu keičiasi dalyvių motyvacija bei lūkesčiai – įvaikinami ir didesni vaikai, ir turintys nežymių sveikatos sutrikimų.
Nuo pareiškimo įvaikinti padavimo apylinkės teismui iki teismo sprendimo priėmimo vidutiniškai praeina 1,5–3 mėnesiai.
Paprastai apylinkių teismų teisėjai nustato 14 dienų terminą išvadai pateikti ir iš karto paskiria posėdžio datą. Byla dažniausiai išnagrinėjama per vieną teismo posėdį. Teismo sprendimas įvaikinti įsiteisėja po 30 dienų, jeigu sprendimas nėra apskundžiamas apeliacine tvarka.
Įvaikintųjų skaičius auga
* Statistiniai nacionalinio įvaikinimo rodikliai jau šešerius metus viršija 100 įvaikintų vaikų ribą: 2011 metais įvaikintas 101 vaikas, 2012-aisiais – 112, pernai – 107 vaikai (57 mergaitės ir 50 berniukų). Dažniausiai pageidaujama įvaikinti mergaites.
* Didėja ir pageidaujančių įvaikinti šeimų skaičius – praėjusių metų lapkritį sąraše buvo 49 šeimos, o 2014-ųjų lapkritį – jau 63.
* 2014 m. gruodžio 1 d. duomenimis, 65 Lietuvos Respublikos piliečių sutuoktinių poros ir 6 nesusituokę asmenys įvaikino 77 be tėvų globos likusius vaikus. Įvaikintos 38 mergaitės ir 39 berniukai. 63 įvaikinti vaikai – iki 3 metų, 11 vaikų – nuo 4 iki 6 metų, 1 vaikas – iš 7–9 metų amžiaus vaikų grupės ir 2 vaikai – 10–14 metų.
* 48 Lietuvos piliečių, nuolat gyvenančių užsienyje, ir užsieniečių šeimos įvaikino 70 be tėvų globos likusių vaikų. 33 šeimos įvaikino po 1, dešimt šeimų – po 2, trys šeimos – po 3 ir dvi šeimos – po 4 vaikus.
* Šiandien 97 šalies vaikų globos institucijose auga 3821 vaikas. Iš jų 288 vaikai auga kūdikių namuose.
