Vilniaus–Molėtų keliu nuvažiavus lygiai 60 kilometrų ir pasukus į kairę ties nuoroda „Jaurai – 2 km", iš pradžių asfaltuotu, o vėliau žvyrkeliu bei miško keliukais reikia važiuoti dar apie 10 kilometrų pro Vilkiškių, Bebrusų kaimus iki Ščiuriškių. Šis kaimelis – jau ant Bebrusų kranto.
Nuo Ščiuriškių pasukus miško keliuku dešinėje išdygsta tinklinė tvora, kuri tęsiasi kelis kilometrus. Kas kelis šimtus metrų tvoroje matyti keleri vartai su iškalbingais užrašais „Privati valda". Kad ir kiek važiuotum keliuku, pasukti į dešinę Bebrusų ežero link neįmanoma, nes visur esama vartų, kurie atsiveria tik erdvių sklypų savininkams.
Bebrusų ežeras – viena Molėtų rajono puošmenų. Ant jo krantų dar sovietmečiu išdygo nemažai poilsiaviečių ir pionierių stovyklų. Per pastaruosius 20 metų senieji statiniai kartu su dosniai atmatuotais žemės sklypais perėjo turtingų, savo gyvenimo kokybei lėšų nešykštinčių žmonių grupei. Iš tiesų ne kiekvieno žmogaus kišenei – kelių kilometrų ilgio tinklinė tvora, prasidedanti prie Ščiuriškių ir pasibaigianti gal tik prie 2-ųjų Jaurų.
Kai kuriose vietose tvorų – net kelios eilės, tarsi už jų būtų paslėpta raketų bazė ar Gvantanamo kalinių slėptuvė. O prie kiekvieno statinio – dar apsaugininkas ir šunys, budriai saugantys šeimininko valdas.
Vieno arčiau tvoros priėjusio apsaugininko paklausėme, kaip mums pasiekti Bebrusų ežero krantą. „Niekaip nepasieksite, – mostelėjo jis ranka. – Nors galite pamėginti. Važiuokite keliu iki galo, o paskui eikite mišku. Bet ten pelkė, nepereisite jos." Paprašėme, gal leis praeiti pro vartus iki ežero? „O ko jums ten reikia? Fotografuoti ežerą? – sunerimo pamatęs fotoaparatą. – Ne, neleisiu."
Užtverti keliai
Nepatikėjome, kad nors ir privačiame, bet rekreacinėms reikmėms skirtame miške neprieisime prie visos šalies gyventojams priklausančio ežero. Privažiavę keliuko pabaigą, kur stovėjo keturi šiukšlių konteineriai, toliau traukėme pėsčiomis. Paėję kelis šimtus metrų išvydome pelkę. Tačiau šiemet ruduo sausas, tad eidami pakraščiu suradome vietą, per kurią perėjome nesušlapę kojų. Nušvito viltis, kad ežero krantą pasieksime.
Beveik pasiekėme, bet pasijutome lyg konclageryje, nes į Bebrusų platybes žvelgėme pro tinklinės tvoros kvadratėlius. Pelkės pakraščiu vingiuojanti tvora įsirėžia į ežerą, o jos atšaka toliau eina pakrante per 2–5 metrus nuo vandens. Keliavome palei tvorą, kaip ir tos lapės, stirnos, ežiai atskirti nuo vandens, vis tikėdamiesi rasti tvoros galą. Bet neradome.
Įsitikinome, kad tiesą sakė Molėtų rajono aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Rimas Veršelis. „Čia visur privačios valdos – G.Vainausko, toliau G.Kėvišo ir kitų įtakingų asmenų, – pasakojo jis. – Žemėtvarkininkai čia keistai žemę išdalijo – kelių servitutų niekur nepadalijo. Ištisai tvoros, iki ežero nuo kelio nenueisi, keliukai užtverti privačiomis tvoromis. Tik ten, kur kaimas, yra priėjimas prie ežero. Vietos žmonės tomis privačiomis pakrantėmis nevaikšto, visi žino, kas ten gyvena."
Nutilęs skandalas
2003 metais, prezidentaujant Rolandui Paksui, Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT) pateikė Seimui išsamią informaciją apie atliktą tyrimą dėl politikų ir kitų įtakingų asmenų galbūt neteisėtai įsigytų ar susigrąžintų žemės sklypų. Jau tų pačių metų viduryje paaiškėjo, kad į šį skandalą gali būti įsipainioję keli tūkstančiai valstybės tarnautojų.
Kai kuriose vietose tvorų – net kelios eilės, tarsi už jų būtų paslėpta raketų bazė ar Gvantanamo kalinių slėptuvė. O prie kiekvieno statinio – dar apsaugininkas ir šunys, budriai saugantys šeimininko valdas.
2004 metų kovą vienas uostamiesčio dienraštis paskelbė, kad skandalingai pagarsėjusiose žemės sklypų dalybų istorijose gali figūruoti ir „Lietuvos ryto" vyriausiojo redaktoriaus G.Vainausko pavardė. Esą G.Vainauskas STT pažymoje minėtas kartu su aštuoniais tuomečiais Seimo nariais, dėl kurių sklypų įsigijimo ar nuosavybės teisių atkūrimo kilo abejonių.
Garsiai pradėtos tirti žemgrobių bylos subliūško iš prezidento pareigų atstatydinus R.Paksą. Netrukus iš STT turėjo trauktis šios tarnybos vadovas Valentinas Junokas.
„Buvo sudaryta komisija, jai buvo pateikti tam tikri sąrašai. Dalis medžiagos perduota prokuratūrai. Galutinai neatsakyčiau, kokie tyrimo rezultatai. Nors informacija ir buvo skirta tik tarnybiniam naudojimui, nė viena Vyriausybė plačiau jos visuomenei nepaskelbė, – apgailestavo vakar LŽ kalbintas V.Junokas. – Tose pažymose buvo daug pavardžių. Tai dar nereiškia, kad tie žmonės neteisėtai gavo žemės sklypus, bet aplinkybės buvo tiriamos."
Numarintos politikų, verslininkų ir kitų įtakingų žmonių sklypų įsigijimo bylos po kelerių metų virto kilometrinėmis tvoromis, užtvėrusiomis gražiausius gamtos kampelius ne tik nuo visuomenės, bet ir nuo laukinių žvėrių.
Stirniai – Budriams
Bebrusų ežeras – G.Vainausko ir jo aplinkos žmonių tvirtovė, Stirnių – „Lietuvos ryto" vyriausiojo redaktoriaus pirmojo pavaduotojo Algimanto Budrio ir jo pusbrolio valdininko Laimučio Budrio tėvonija.
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento direktoriaus L.Budrio motinai Veronikai Onai Budrienei priklausančioje sodyboje ant Stirnių ežero kranto Stirnių hidrografiniame draustinyje nutįso 110 kvadratinių metrų ploto, triskart didesnis nei leidžiama, lieptas.
2004 metų spalio 20 dieną aplinkosaugininkai surengė reidą ir V.O.Budrienei surašė aktą dėl pažeidimų. Jis buvo perduotas Utenos apskrities viršininko administracijos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamentui. Aktas dingo kaip į vandenį, nes praėjus net penkeriems metams lieptas stovi kaip stovėjęs.
Skubėjo privatizuoti
Tačiau lieptas – menkniekis, palyginti su tuo, kaip šauniai Budriams pavyko susigrąžinti žemę persikėlus ją iš toliau esančio kaimo tiesiai į gražiausią Stirnių ežero pakrantę, kur žemės jie niekada neturėjo.
Vienintelė poilsiavietė prie vieno didžiausių, gražiausių ir švariausių Lietuvoje Stirnių ežero, kur kasmet palapinėse ir kemperiuose atostogauja keli šimtai vasarotojų, atiteko L. ir A.Budriams, tiksliau – jų mamoms ir dar keturiems paprastiems kaimo gyventojams.
Nors Labanoro regioninio parko direkcija, Molėtų meras ir net aplinkos viceministras raštu prašė neprivatizuoti poilsiavietės prie Stirnių ežero, į tai nekreipta dėmesio. 2000-ųjų pabaigoje 154 nuolat prie Stirnių poilsiaujantys žmonės parašė kolektyvinį laišką Utenos apskrities viršininko administracijos Žemėtvarkos tarnybos viršininkui ir prašė išsaugoti šią pakrantę rekreaciniams tikslams. 2001 metų kovą tie patys 154 žmonės kreipėsi į Molėtų merą, 2001 metų gegužės 9-ąją – į Seimo kontrolierių įstaigą.
Poilsiavietė įsikūrusi Labanoro girioje, čia seklus ir švarus Stirnių ežero krantas, iškastas šulinys, kurį prižiūri ir nuolat valo patys poilsiautojai. Ant ežero kranto įrengta graži pavėsinė, stovi patogūs stalai ir suolai, yra kelios laužavietės, tualetai, reguliariai išvežamos šiukšlės, kiekvieną pavasarį greideriuojamas kelias.
Kadangi Stirnių ežerą supa raistai, jis yra labai švarus, greta nevykdyta jokia žemės ūkio veikla. Nuo gegužės iki rugsėjo prie ežero nuolat gyvena tie patys žmonės, jie palaiko tvarką, surenka šiukšles, sudrausmina nekultūringus poilsiautojus. Ši vieta regioninio parko schemoje pažymėta palapine, kuri reiškia čia esant oficialią poilsiavietę.
Privatizavusieji pakrantę gavo ne tik siaurus žemės rėželius, įsiremiančius į patį ežerą, bet ir gerą infrastruktūrą. Nuo asfaltuoto kelio iki Pagraužės – 2 kilometrai, už poros šimtų metrų nutiesta elektros linija. L. ir A.Budrio mamoms atiteko geriausi sklypai.
Žemė Stirnių pakrantėje Budriams ir kitiems keturiems gyventojams skirta per dvi savaites - nuo 2001 metų rugpjūčio 3-iosios, kai buvo priimtas įstatymas, draudžiantis valstybiniuose parkuose grąžinti žemę, iki rugpjūčio 17-osios, kai tas įstatymas įsigaliojo.
Tuometis Utenos apskrities viršininkas V.O.Budrienei nuosavybės teises į 0,83 hektaro miško atkūrė 2001 metų rugpjūčio 14-ąją.
Kemperiai tebestovi
Šiuo metu privačioje tapusioje poilsiavietėje prie Stirnių ežero regioniniam parkui priklauso tik 5 arai. Čia stovi lauko baldai poilsiautojams. Parko darbuotojai išveža ir šiukšles, kurių susikaupia nemažai, nes prie Stirnių ežero, kaip ir anksčiau, poilsiauja šimtai žmonių. Net rugsėjį čia tebestovi keli kemperiai ir palapinės. Parkas iš poilsiautojų mokesčių neima, o privačių žemių savininkai prašo susimokėti. Tiesa, teigiama, kad Budriai nevaikšto po palapines, nereikalauja mokesčio.
Kokia šios vietos ateitis? Kol sklypų savininkai tikslinasi žemės ribas, čia nieko nevyksta. Bet galima spėti, kad ateis laikas, kai Stirnių pakrantė, turėjusi likti visuomenės nuosavybė, taps pajamų šaltiniu apsukruoliams.
