Neseniai Kauno apylinkės teismas paminėjo įsteigimo 90-metį. Iškilmingame renginyje sidabriniais atminimo medaliais už ilgametį, reikšmingą ir svarbų indėlį teismo istorijai buvo apdovanotos ilgiausiai teisme dirbančios teismo posėdžių sekretorės. Vieną iš atminimo medalių teismo pirmininkas įteikė ir iš Jonavos rajono kilusiai 58-erių metų Danguolei Muravjovienei.
Ji – ilgiausiai Kaune besidarbuojanti posėdžių sekretorė. Įspūdingas gyvenimo įrašas.
Pro Danguolės darbo kabineto langą atsiveria Laisvės alėja. Pokalbis prasideda nerūpestingai. Kurgi skaniausi Kauno centre pietūs?
„Pagaminti iš vakaro namuose“, – šyptelėjusi man atsako pašnekovė ir ima pasakoti apie... ūkį!
Pasirodo, iširus šeimai, į Danguolės gyvenimą įžengė naujas širdies draugas, valdantis ūkį Kauno rajone. Sodyboje ne tik sodinami ir pjaunami grūdai, klesti daržai, bet ir auginami gyvuliai bei naminiai paukščiai: apie 40 vištų, 50 avių, 10 ančių, 3 kiaulės, 13 ožkų, šuo. Tampa aišku, kodėl ši teismo sekretorė pietus rytdienai mėgsta pasigaminti namuose.
„Draugas pasakė, kad nebus ateinantis, reikia moters šalia, kuri padėtų ūkyje ir gyvenime. Ėmė ir išsivežė.
Sunku buvo, nepratusi dirbti tokių darbų. Įvertinkite tai, kad šitiek metų vienoje vietoje dirbu, tad, akivaizdu, esu iš tų žmonių, kuriems pakeisti kažką yra labai sunku. Tai čia vienintelis mano pokytis – persikėlimas iš buto Kaune į ūkį Kauno rajone. Visi, kas mane pažinojo, negalėjo patikėti. Net mokytis neišvažiavau į Vilnių, kai turėjau galimybę, nes reikėjo keisti gyvenimą.
Taip ūkiškai ir gyvename. Turime savo produkcijos, tad ir gaminu“, – paaiškino Danguolė.
Mintyse jau ima kilti kontrastingas paveikslas: dieną pašnekovė – su dalykiniu kostiumėliu, dokumentais rankose, pasidažiusi ir pasitempusi, vakare – su guminiais batais ir kibiru, kupinu pašaro augintiniams. Argi neįdomu? Įvairiapusiški žmonės man visuomet kelia susižavėjimą.
– Danguole, kur visgi geriau gyventi – mieste ar kaime?
– Ir ten, ir ten yra pliusų ir minusų. Gyvenau trijų kambarių bute kartu su tėvais, sūnumi. Buvo laikas, kai tame bute gyveno net 3 šeimos su mažais vaikais. Tarp mano ir sesers vaikų – pusės metų skirtumas. Pusę metų anksčiau sesuo ištekėjo ir pusę metų anksčiau pas ją leliukas atsirado.
Galiausiai gyvenimo būdas pasikeitė. Mano charakteris toks, labai sunku pakeisti vietą, aplinką, žmones. Žinoma, jie keičiasi, bet iniciatyvos pakeisti aplinką pati nesiimu.
– Ką veikiate grįžusi po darbų į sodybą?
– Grįžtu į namus vėlai – apie 19 val. Nuo darbo apie 17 km iki sodybos, bet autobusas važiuoja tik 3 kartus per dieną. Turiu taikytis prie viešojo transporto tvarkaraščio.
Grįžus prasideda gyvenimas virtuvėje. Su vyru aptariame visus reikalus. Sodinu, raviu, laistau. Vyras prižiūri gyvulius, tai jo pragyvenimo šaltinis, hobis, gyvenimo būdas. Jo požiūris toks, kad žemė turi būti dirbama, žolyte neužsėsi.
Buvusio vyro mama juokauja, kad tarnaite patapau. Ne tarnaitė, jei gyvenu, turiu ir tvarkytis. Man patinka. Taigi vyras prižiūri gyvulius, o aš jų bijau, tiksliau, jie manęs bijo.
