Norint išsaugoti stabilią socialinio draudimo sistemą, pensinio amžiaus ilginimas – neišvengiamas kelias, kuriuo eina visos Europos valstybės. Norvegija jau yra užsibrėžusi padidinti pensinį amžių iki 72 m., kokie pokyčiai laukia Lietuvoje?
Pensinio amžiaus ilginimas – neišvengiamas
Valstybinio socialinio draudimo sistemos pokyčiai – natūralus dalykas, sako Darbo rinkos instituto vadovas prof. Boguslavas Gruževskis. Būtina reaguoti į darbo rinkos tendencijas, visuomenės gyvenimo trukmės, migracijos ir netgi gyvenimo būdo pokyčius ir siekti išlaikyti stabilų socialinio draudimo fondą.
Nuo 2018 metų kasmet pusmečiu bus didinamas būtinasis darbo stažas pensijai – tol, kol 2027-aisiais pasieks 35-erius metus.
Nuo 2018 metų kasmet pusmečiu bus didinamas būtinasis darbo stažas pensijai – tol, kol 2027-aisiais pasieks 35-erius metus. Taip pat kiekvienais metais ilgės ir pensinis amžius – 2026 m. tiek vyrams, tiek moterims jis bus 65 m.
Būtinojo darbo stažo pensijai ir pensinio amžiaus didinimas, anot B. Gruževskio, labai susiję dalykai. Natūralu, jei didinamas vienas, privalu didinti ir kitą, o apskritai tai daryti – neišvengiama.
„Norint apsaugoti valstybinio socialinio draudimo fondo išteklius, siekiant užsitikrinti pajamas ateityje, pensinį amžių didinti būtina. Gaunančių išmokas, vis daugėja. Taigi, akivaizdu, turime skatinti įmokų augimą, didinti jų panaudojimo efektyvumą“, – aiškino pašnekovas.
Pensinio amžiaus lentelė („Sodrai“)
Ilgėja gyvenimo trukmė
Dar viena priežastis, kuri nulemia pensinio amžiaus ilginimą, anot B. Gruževskio, ilgėjanti visuomenės gyvenimo trukmė. Specialistas atkreipė dėmesį, kad tuomet, kai Otas fon Bismarkas sugalvojo socialinio draudimo sistemą, pensinis amžius buvo 60 m., o vidutinė gyvenimo trukmė tokio amžiaus net nesiekė.
„Logika buvo tokia, kad pinigus valstybė žmogui garantuoja tuomet, kai žmogus jau tikrai negali savimi pasirūpinti. Kitaip tariant, į pensiją išėjęs žmogus dar 3–5 metus turėjo gyventi iš savo santaupų, ir jau tik tada, kai tikrai reikėdavo, priklausomai nuo situacijos, įsijungdavo valstybės finansinis mechanizmas.
Aišku, dabar tokių principų nesilaikome, žmogui pensija mokama nuo pat pirmos dienos, bet panašią logiką išlaikyti reikėtų. Todėl ir bandome suderinti pensinio amžiaus ilginimą su stažu pensijai“, – komentavo B. Gruževskis.
Pašnekovo teigimu, kitokios logikos būti ir negali – pensinis amžius priklauso nuo vidutinės visuomenės gyvenimo trukmės.
„Jeigu gyvensime iki 90-ies metų, o didesnė dalis gyventojų iki 100 metų, tai pensinis amžius ateityje gali siekti ir 80 metų“, – svarstė specialistas.
Pensinį amžių didina visa Europa
B. Gruževskio teigimu, pensinio amžiaus ilginimas – visos Europos tendencija, o ir pati praktika – kokiu tempu tai daryti, paremta europiniais pavyzdžiais. Kai kurios valstybės pasirenka ilginti nuosaikiau, kai kurios sparčiau, tačiau vidurkis yra po 4 mėn. per metus.
Darbo rinkos instituto vadovas tikino, kad viena iš „pirmaujančių“ valstybių Europoje – Norvegija. Ši jau prieš penkerius metus buvo numačiusi didinti pensinį amžių iki 70 metų, o yra kalbų net apie 72 metus. Tiesa, atkreipė dėmesį pašnekovas, norvegų vidutinė gyvenimo trukmė jau artėja prie 85 metų.
Gyvenimo trukmė, pasak specialisto, auga sparčiau nei vyksta socialinio draudimo sistemos pokyčiai.
Trūksta atsakingesnio požiūrio
Kalbėdamas apie pensinį amžių ir mėgstamą paminėti orią senatvę B. Gruževskis atkreipė dėmesį, kad gyvenimu pensijoje kiekvienas pirmiausia turėtų rūpintis pats, ir jau šiandien.
„Valstybės pensija turėtų sudaryti ne vienintelę ir net ne pagrindinę dalį. Nereikia prisirišti ir taip aklai laikytis tik valstybinio socialinio draudimo išmokų. Turime suprasti, kad tai – tik bazė, garantuota išmokų dalis, tačiau kiekvienas už savo gyvenimą pensijoje turi atsakyti ir pats.
O kalbant apie pačias išmokas – kaip galime turėti pretenzijų fondui, kurį patys kaupiame? Galime nustatyti pensinį stažą, sakykime, ir 25-erių metų. Išeiti į pensiją, sakykime, 60-ies metų, bet kiek tada mes visi sukaupsime?“ – retoriškai klausė pašnekovas.
Specialistas svarstė, kad kartais visuomenei trūksta atsakingesnio požiūrio ne tik į socialinį draudimą, bet ir į savo pensiją.
„Pagalvokime – kai padidiname pensiją 12 Eur, kuriais kiti dar piktinasi, kad tai įžeidimas, socialinio draudimo fondui tai kainuoja milijonus. Turime suvokti situaciją. Reikia arba nedejuoti ir atsakingai kaupti, arba imti tuos 200 Eur ir likusia dalimi pasirūpinti patiems.
Valstybės vaidmuo čia yra toks – suteikti bazinę pagalbą, pasirūpinti tais, kurie tikrai neturi galimybės savimi pasirūpinti ar nelabai atsakingai žiūri į savo senatvę. Tuos, kurie kažkodėl svarsto – sulauksiu ar nesulauksiu pensijos. Valstybė taip svarstyti negali – daro prielaidą, kad visi sulauks ir jiems reikės suteikti bent minimalias pajamas“, – aiškino B. Gruževskis.
Reikia rūpintis ir patiems
Valstybės mokama pensija, anot B. Gruževskio, turėtų sudaryti kokius 15–20 proc. visų žmogaus pajamų senatvėje, o apie daugelį dalykų reikia pagalvoti anksčiau. Tai, kaip žmogus gyvena dabar, tiesiogiai nulems gyvenimą senatvėje. Pavyzdžiui, būtina rūpintis sveikata, kiek nuo mūsų priklauso ir tuomet išlaidos vaistams bus mažesnės.
„Svarbus ir būsto klausimas. Kokį jį turime, ar iš viso jį turime. Kiek kainuos jo išlaikymas? Gyvensime vien ar kartu ir dalinsimės išlaidas?
Valstybės mokama pensija, anot B. Gruževskio, turėtų sudaryti kokius 15–20 proc. visų žmogaus pajamų senatvėje, o apie daugelį dalykų reikia pagalvoti anksčiau.
Galiausiai, įtaką turi net gyvenimo būdas, santykiai su giminaičiais, draugais, kokie žmogaus pomėgiai. Nuo to priklausys, ar viskas gulės tik ant vieno žmogaus pečių, ar bus kas padeda, į ką galima atsiremti. Svarbu netgi tai, kur gyvensite senatvėje, kokia aplink yra infrastruktūra, ar galėsite ja naudotis nemokamai“ – veiksnius, apie kuriuos retas pagalvoja, vardijo B. Gruževskis.
Jei kiekvienas pasirūpintų visais šitais dalykais, anot pašnekovo, senatvė ir būtų tokia, apie kurią galvojame. Todėl reikia daryti viską, kas nuo mūsų priklauso – taupyti kaupti, investuoti, turėti nekilnojamojo turto, naudotis fondais, gyvybės draudimu ir panašiai.
„Kuo daugiau žmogus rūpinasi savo ateitimi, tuo labiau mažėja valstybinės pensijos vaidmuo. Ji svarbi ir būtina, ypač tuomet, kai nutinka skaudžių nenumatytų dalykų, bet tam, kad pensija būtų ori, ją kurti turime ir patys“, – pabrėžė B. Gruževskis.
