Amžinatilsį Juozo Jakavonio-Tigro pageidavimu prašoma jį pagerbti ne gėlių gausa (užtektų poros žiedelių), bet aukomis jo atstatyto bunkerio – partizanų A apygardos vadavietės – rekonstrukcijai. Aukoms skirta atsisveikinimo vietoje pastatyta dėžutė.
Devyniolikmečio priesaika
1925 metų liepos 10 dieną Varėnos rajono Kasčiūnų kaime gimęs J.Jakavonis partizano priesaiką davė būdamas 19 metų, kai besibaigiant vokiečių okupacijai Dzūkijoje pradėjo kurtis pogrindinės tautinio atgimimo organizacijos.
Pats Tigras priesaiką davė įkvėptas vieno Merkinėje mokytojavusio buvusio nepriklausomos Lietuvos karininko, kurį vadino Generolu Daukantu.
„Buvo slapta „Kęstučio“ organizacija, mes prisiekėm, kad su vokiečiais nesitrauksime ir likome Lietuvos kovų sąjūdžiui“, – prieš keletą metų pasakojo partizanas.
Situacija dar paaštrėjo 1945 metų liepos viduryje, praėjus keturioms dienoms po 20-ojo Tigro gimtadienio.
„Liepos 14 dieną pirmieji NKVD-istai pradėjo gaudyti, šaudyti jaunus ir mes supratome, kad jau tikrai, kaip Generolas Daukantas šnekėjo, reikės kovoti“, – sakė jis.
Nereikėjo jokios agitacijos, matėme, ką jie daro, ir reikėjo gintis
Vadavietė sodybos kieme
„Susirinko šitame kieme koks šimtas vyrų. Mes jau turėjome ginklus ir aš turėjau šautuvą ir šovinių. Mes persikėlėm per Merkį į dar didesnius miškus ir prasidėjo partizanavimas“, – apie vėlesnius įvykius pasakojo J.Jakavonis.
Tuo metu partizanai dar nežinojo, kaip organizuoti pasipriešinimą, trūko vadų ir patirties.
„Nereikėjo jokios agitacijos, matėme, ką jie (rusai) daro, ir reikėjo gintis“, – pabrėžė J.Jakavonis.
Neilgai trukus vienas vietos gyventojas supažindino Tigrą su Kazimieraičiu – nepriklausomos Lietuvos kariuomenės pulkininku leitenantu Juozu Vitkumi, kuris tuo metu buvo vienas iš pagrindinių Dzūkijos partizanų vienytojų ir vadų, įkūręs Merkio rinktinę.
Kartu jie nusprendė Tigro tėvų sodyboje Kasčiūnuose, ant aukšto Merkio upės kranto, išsikasti bunkerį ir įrengti vadavietę.
„Iškasėm slėptuvę, viršaičio sūnus padėjo, kitas kaimynas padėjo. Mes iškasėm slėptuvę ir nuo to prasidėjo. Jis pradėjo susitikinėti su būreliais, kurie, kaip sakiau, buvo iškrikę visi. Dar vėliau atsirado Adolfas Ramanauskas-Vanagas. Jis pamatė, kad mes jau turim bunkerėlius, kad ginkluoti, kad organizuoti“, – atsiminė J.Jakavonis.
„Laisvės varpas“
Vėliau A.Ramanauskas-Vanagas ir J.Vitkus-Kazimieraitis pradėjo leisti pogrindinį laikraštį „Laisvės varpas“, jie patys spausdino leidinį rašomosiomis mašinėlėmis, Tigras ir kiti pagalbininkai daugino jį rotatoriumi.
1946 metų liepą Pietų Lietuvos partizanų srities vado pareigas ėjęs Kazimieraitis buvo sunkiai sužeistas mūšyje Žaliamiškyje ir žuvo.
Tigro sodyboje įrengtoje vadavietėje ir toliau gyveno Merkio rinktinei vadovavęs A.Ramanauskas-Vanagas su bendražygiais, J.Jakavonis atliko štabo ryšininko pareigas, platino pogrindinę spaudą.
Būtent platindamas spaudą, vienoje kaimyninėje sodyboje, 1946 metų gruodžio 8 dieną J.Jakavonis ir buvo sulaikytas.
„Bažnyčioje, klausiau, skamba varpas. Pirmos mišios, o aš ten kaip pagautas paukštelis blaškiausi visą naktį“, – apie pirmąją naktį surakintomis rankomis pasakojo J.Jakavonis.
Šis epizodas, anot istoriko Varėnos rajono mero Algio Kašėtos, yra vienas svarbiausių Tigro istorijoje.
Pateisino pasitikėjimą
„Šio, tuo metu jauno, žmogaus rankose buvo pagrindinių Lietuvos partizanų vadų likimas. Tuo metu taip jau išėjo, kad, kai suėmė Tigrą, Adolfas Ramanauskas-Vanagas su bendražygiais neturėjo galimybės operatyviai persikelti į naują vadavietę, nebuvo atsarginio varianto. Aplinkui siautėjo NKVD kariuomenė ir buvo labai sudėtinga eiti kur nors kitur. Jie surizikavo ir tai atsispindi Merkio rinkinės štabo dienoraštyje, kur labai aiškiai Vanagas parašo, kad jis tiki, kad Tigras neišduos ir atsilaikys“, – sakė A.Kašėta.
Partizanai tuo metu jau žinojo, kad į sovietų rankas pakliuvę bendražygiai yra pasmerkti žiauriems kankinimams, nuo kurių dalis kovotojų, ryšininkų ar ryšininkių ir palūždavo.
Tas trapus dvidešimtmetis jaunuolis, jo rankose buvo Dainavos apygardos gebėjimo organizuoti kovą ateitis
„Nežiūrint to, kad tai nežmoniški kankinimai buvo, bet Juozas, nors ir leisgyvis, atlaikė ir pasitvirtino tas tikėjimas. Nors be galo buvo rizikinga taip pasikliauti, nes žmonės nežino savo fizinių ir psichologinių savybių tokiose situacijose kaip žvėriški kankinimai – rafinuoti ir ištobulinti NKVD“, – teigė A.Kašėta.
„Tas trapus dvidešimtmetis jaunuolis, jo rankose buvo Dainavos apygardos gebėjimo organizuoti kovą ateitis. Nes Vanagas, kuris vėliau tapo vienu iš pagrindinių Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio 1949 metų vasario 16 dienos deklaracijos signatarų ir Partizanų gynybos pajėgų vadu, turėjo galimybę dar daug metų sėkmingai organizuoti kovą. Tas epizodas yra labai esmingas“, – sakė istorikas.
Po mėnesį trukusių kankinimų Merkinėje ir Varėnoje J.Jakavonis buvo pervežtas į Vilnių. Sostinės Lukiškių KGB kalėjime ir tardytojų kabinetuose jis ir toliau buvo kankinamas, tačiau neišdavė nė vieno savo bendražygio.
Budistinis požiūris
Bolševikinis karo tribunolas J.Jakavonį nuteisė Sibiro kalėjimams –lageriams ir tremčiai, kur jis praleido likusią savo jaunystės dalį – nuo 1946 iki 1959 metų. Dirbo Kolymos vario ir kitose kasyklose.
„Nebuvo labai stiprios sveikatos, nebuvo stiprių plaučių (…), bet labai tvirta valia. Optimizmas, mokėjimas džiaugtis gyvenimu ir neturėjimas tos pagiežos ar pykčio ant kažko, jam buvo turbūt geriausias vaistas“, – svarstė A.Kašėta.
Šios įgimtos savybės, sako istorikai ir amžininkai, padėjo Tigrui išgyventi ir tremtyje bei grįžus į Lietuvą po jos.
„Jis žiūrėjo turbūt panašiai, kaip Dalai Lama žiūri į Kinijos režimą – totalitarinis režimas atėmė iš Dalai Lamos jo tėvynę, bet jis su atjauta į juos žiūri. Aš manau, kad Juozukas, nors galbūt ir nepažinojo Dalai Lamos filosofijos, bet vadovavosi panašia“, – sakė dabar Varėnos rajono mero pareigas einantis istorikas.
Grįžus iš tremties, vėl prisitaikyti prie gyvenimo laisvėje, susirasti darbą, buvo nelengva.
„Juozas kalbėjo, kad tai buvo nelengvas metas, kadangi ten Lietuva atrodė kaip svajonių šalis. Vien jau grįžimas į savo tėviškę, į savo kraštą jau yra didelis gėris. Jis to siekė ir gavęs pirmą galimybę grįžo, tačiau kaip ir daugeliui buvusių politinių kalinių, jam teko patirti vietinių valdžios vadukų požiūrį, nenorą su tokiais žmonėmis bendrauti, jiems padėti. Bet su gerų žmonių pagalba jis įsitvirtino, rado darbą, nors po to visa laiką jautė represinių struktūrų alsavimą į nugarą“, – sakė A.Kašėta.
Atgimė kartu su Lietuva
Devintojo dešimtmečio pabaigoje, kai Lietuvoje pradėjo dygti pirmieji Atgimimo daigai, tada dar jaunas istorijos studentas A.Kašėta pradėjo bendrauti su Dzūkijos partizanais.
„Mes su Juozu pažįstami nuo 1988 metų. Aš tuo metu studijavau istoriją, buvau aktyvus Sąjūdžio narys ir pradėjau rinkti medžiagą apie partizanus, kadangi su Atgimimo pradžia tai jau buvo įmanoma. Juozukas buvo labai nuoširdus ir atviras. Mes iš karto pajutom vienas kitam pasitikėjimą, simpatiją“, – prisiminė jis.
Nuo pat pirmųjų Sąjūdžio dienų J.Jakavonis aktyviai įsijungė į Atgimimo veiklą, dalyvavo vietos renginiuose, kalbėdavo su bendruomene, dalindavosi atsiminimais su moksleiviais. Dar daugiau veiklos jis susikūrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę.
„Juozukas buvo ne tik kovotojas, bet ir kūrėjas. Ypač jis pajuto tą antrą alsavimą, galimybę save realizuoti plačiau, kai buvo atkurta vadavietė jo sodyboje Kasčiūnuose. Tada pradėjo lankytis daug žmonių – grupėmis, pavieniui, ir jis visus sutikdavo kaip brangiausius svečius. Nepailsdamas pasakodavo, atsakinėdavo į klausimus ir buvo gyva istorija. Manau, kad ne vienam šimtui žmonių, jaunų žmonių, kariūnų, jis paliko didelį pėdsaką“, – kalbėjo A.Kašėta.
1994 metais Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga J.Jakavonį apdovanojo Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 1995 metais Tautos fondas (JAV) įteikė padėką už gyvosios istorijos paliudijimus.
1998-aisiais Prezidento V.Adamkaus dekretu jam įteiktas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinas ir tais pačiais metais įteikta padėka už nuopelnus Lietuvai. 2000 metais iš V.Adamkaus jis gavo Lietuvos kariuomenės kūrėjo medalį.
1999 metais suteiktas Alytaus A.Ramanausko-Vanago gimnazijos Garbės nario vardas. 2018-aisiais jis pagerbtas Varėnos rajono savivaldybės garbės ženklu „Už nuopelnus Varėnos kraštui“.
2005 m. Juozas Jakavonis išleido prisiminimų knygą „Šalia mirties“. Su žmona Zose jis užaugino dvi dukras – Angelę ir Birutę.
Prieš porą savaičių Angelė Jakavonytė pranešė, kad J.Jakavonis-Tigras susirgo COVID-19 ir buvo paguldytas į Vilniaus Santaros klinikas. Praėjusį antradienį, lapkričio 23-iąją, J.Jakavonis ligoninėje mirė. Šiemet liepą jam sukako 96-eri.
„Juozukas tiesiog prisijungė prie savo kovos bičiulių, garbingos Lietuvos kariuomenės ir dabar jau stebi mus iš anapus“, – sako A.Kašėta.