Opozicijai rengiant interpeliaciją užsienio reikalų ministrui konservatorių lyderiui Gabrieliui Landsbergiui, buvusiam premjerui Sauliui Skverneliui stebintis, kodėl premjerė Ingrida Šimonytė neatsisveikina su kai kuriais ministrais, M.Navickienė Vyriausybės veiklą gerai vertina.
„Aš vertinu, kad tokiomis aplinkybėmis Vyriausybė, kaip komanda, tikrai geba įgyvendinti savo programą, geba pasiekti savo tikslus ir aš pati džiaugiuosi būdama būtent tokioje komandoje ir tokioje sudėtyje.
Kalbant apie G.Landsbergį, kaip užsienio reikalų ministrą, aš manau, mes tokio stipraus užsienio reikalų ministro nesame turėję. Ir norėčiau, kad tiek jo, tiek premjerės I.Šimonytės tipo politikos lyderių būtumėme turėję šitoje valstybėje daugiau ir anksčiau. Turbūt būtume šiandieną buvę kitokioje situacijoje“, – sakė konservatorė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė.
Kodėl skurdo tiek daug?
– Pagal savo kuruojamą sritį, matyt, turėtumėte būti ministrė, geriausiai žinanti gyventojų rūpesčius ir tai, kuo jie gyvena. Iš susitikimų su gyventojais, galbūt iš paklausimų, kreipimųsi, kaip gyvena Lietuva?
– Labai įvairiai. Tikrai daug keliauju po Lietuvą. Ir man atrodo, čia ypač svarbu yra suprasti, kad žmonės gyvena nevienodai gerai arba nevienodai blogai.
Lietuvos pagrindinė problema, kad yra trys esminės pažeidžiamiausios gyventojų grupės, kurios gyvena sunkiausiai.
Tai yra pagyvenę žmonės, pensininkai, neįgalieji ir vieniši asmenys.
Vienišumą aš jau traktuoju kaip papildomą socialinę riziką – ar tai būtų vieniši tėvai, auginantys vaikus, ar vieniši žmonės – pagyvenę žmonės ypač vieniši. Jie patiria vis dar didžiausią atskirtį ir skurdo riziką.
Bet iš principo, aš manau, kad apibendrinant tai, kaip Lietuva gyvena šiandien, ar apibendrinant tuos skurdo rodiklius, kuriuos minėjote, mums reikia nepamiršti, kad Lietuva yra nuėjusi tikrai didelį kelią nuo nepriklausomybės atgavimo iki to, kur esame šiandien.
Tiek mūsų pajamos augo labai sparčiai, tiek mūsų išmokos didėjo – gyvenimo kokybė gerėjo.
Tačiau mums reikia nepamiršti, kad privalome sukoncentruoti dėmesį ir labiau padėti tiems žmonėms, kuriems šiandien reikia labiausiai pasivyti tą pajamų augimą ar labiausiai pasivyti tą gyvenimo kokybę, kuri yra.
Aš sakyčiau, kad jeigu mūsų socialinė politika, mūsų socialinės išmokos arba minimalios pajamos bus užtikrintos toms pažeidžiamiausioms žmonių grupėms, tai mes būsime gerame kelyje, siekdami, kad tiek pajamų nelygybė, tiek skurdo rizika mažėtų.
Ypač džiaugiuosi, kad darydami tyrimus ne tik apie skurdo riziką, bet ir skurdo rizikos gylį, kuris parodo, kuriems žmonėms dabar yra blogiausia, mes matome teigiamą tendenciją.
Prieš keletą metų turėjome 28 proc. skurdo rizikos gylį, o dabar turime apie 20 proc.
Bet didžiausias dalykas, kurį norėčiau akcentuoti, tai yra socialinės paramos taiklumas.
Mes matome socialinių išmokų įtaką skurdo rizikai, kuri, tarkime, 2018 metais nesiekė 7 proc., dabar mes matome beveik 11 proc. įtaką skurdo mažinimui.
Vadinasi, taikli socialinė parama, taiklios socialinės išmokos gali būti kelias į geresnį žmonių gyvenimą. Ypač – pažeidžiamesnių žmonių, kuriems labiausiai reikia valstybės paramos.
– Iš esmės metai iš metų, nuo tada, kai tie skurdo rizikos rodikliai yra fiksuojami – tai yra nuo 2005 metų, matome tokią situaciją, kad apie penktadalis gyventojų balansuoja ant skurdo ribos.
Jūsų matymas, kodėl susiklostė tokia situacija? Kodėl valdžios, nepaisant to, kad deklaruoja siekį mažinti skurdą, reikšmingesnių pokyčių nepasiekia?
– Čia turbūt reikėtų kalbėti apie tai, kad Lietuvos gyventojų absoliutaus skurdo rizika sparčiai mažėja.
Absoliutaus skurdo riziką patiria 3,9 proc. žmonių. Tai yra 1,9 proc. pensininkų. Šita kreivė visą laiką yra mažėjanti.
Kalbant apie santykinį skurdą, tai čia būtų labai svarbu Lietuvos gyventojams paaiškinti, kaip jis yra matuojamas.
Santykis skurdas priklauso nuo to, kokios yra žmonių pajamos, kaip tos pajamos kyla ir tada, kaip tos pajamos atrodo visų kylančių pajamų kontekste.
Vadinasi, jeigu mes visų žmonių pajamas padidintume du kartus, tai santykinio skurdo riba irgi pakiltų du kartus ir vis tiek būtų tie patys žmonės, kurie yra toje santykinėje skurdo riboje, nes bendros pajamos labai sparčiai kyla.
Man atrodo, mums geriau būtų žiūrėti į skurdo gylį ir kaip jį mažinti tam procentui žmonių, kurie visada patiria didesnę skurdo riziką.
Kaip mažėja skurdo gylis? Kaip ir minėjau, nuo 28 iki 20 proc. per daug metų tas rodiklis jau yra pagerėjęs.
Bet sprendžiant skurdo problemą, man atrodo, mums yra labai svarbu tęstinės priemonės, kurios nenutrūktų valdžiai keičiant valdžią, ir jos negali būti vienkartinės.
Tai – ne tokie pabarstymai, kur kartais norisi ar per politinį ciklą, ar per kažkokią vieną kitą krizę, kuri ištinka valstybę, problemas spręsti vienkartinėmis priemonėmis.
Man atrodo, mes turėtume gebėti susitarti socialinėje politikoje, kad visi pinigai, kuriuos mes investuojame į pažeidžiamiausias grupes, būtų investuojami taikliai ir į tas priemones, kurios jau yra, nuosekliai auginant tiek pensijas, tiek socialines išmokas ir tą darant labai taikliai pagal esamą ekonominę situaciją.
Neužtenka per kadenciją padaryti vieną darbą, ar įvesti vieną išmoką, ar kilstelti vieno indekso kažkokias socialines išmokas. Jeigu tai nebus nuolatinis procesas, kuris nepriklauso nuo politinio ciklo, mes visada tokią situaciją ir matysime.
Aš visada pasisakau už tai, kad socialinės politikos priemonės turi būti tęstinės ir nevienkartinės.
Aš manau, kad dabartiniame etape, jau kai matysime, tarkime, 2022 metų priimtų sprendimų įtaką skurdo rizikai, mes matysime šiek tiek kitus skaičius.
Bet vėlgi tai nėra vieno politinio ciklo klausimas. Tai yra nuolatinis dėmesys socialinei politikai, kuris turėtų būti kiekvienos išrinktos Vyriausybės prioritetas.
– O kas dar šioje srityje bus daroma? Turiu kelis skaičius dėl skurdo rizikos ribos. Pernai ji buvo 483 eurai vienam gyvenančiam asmeniui ir kiek virš 1000 eurų keturių asmenų šeimai.
O absoliutaus skurdo riba buvo 260 eurų vienam asmeniui ir beveik 550 eurų keturių asmenų šeimai.
Skaičiai – kaip iš fantastikos srities. Turiu minty, kaip už tokius pinigus, pajamas išgyventi, ypač kai neturi nuosavo būsto.
– Mažos pajamos, mažos išmokos, mažos pensijos, kurios ilgą laiką buvo, buvo esminė problema.
Tarkime, iki reformos mes matėme, kad pensijos kai kuriems žmonėms buvo tokio mažumo, jog mes turėdavome tą problemą spręsti įvairiomis mažų pensijų priemokomis, tiems žmonėms skirti papildomą socialinę paramą, nes tiesiog iš tokių pajamų žmogui nėra galimybių išgyventi.
Reforma įvyko, tarkime, pensijų srityje ir bazinės dalies srityje, mes siekiame didinti pajamų ir įmokų bei išmokų tarpusavio ryšį tam, jog žmonės, kurie daugiau įmokų mokėjo, gautų ir didesnes pensijas.
