Infrastruktūra – ant investuotojų pečių
Lietuvoje infrastruktūra dažniausiai vystoma investuotojų pastangomis, nes savivaldybėms ši užduotis per sunki – jos tam neturi pakankamai lėšų. 2013 m. leistų naujai statyti pastatų (vienbučių/dvibučių pastatų plotas sudarė 203 tūkst. kv. metrų, daugiabučių namų – 18,5 tūkst. kv. metrų, negyvenamųjų pastatų – 334,6 tūkst. kv. metrų) aptarnavimui reikalingos infrastruktūros įrengimo išlaidos turėtų sudaryti 81, 557 mln. litų.
Aplinkos ministerija neabejoja, kad atsiradus bendradarbiavimui tarp viešojo ir privataus sektoriaus finansinę infrastruktūros rengimo naštą vilkti būtų lengviau. Tam, kad infrastruktūra būtų vykdoma sklandžiai, turi atsirasti racionalus jos vystymo modelis, todėl ir yra rengiamamas naujasis Infrastruktūros įstatymas. Darbo grupė, kurdama Infrastruktūros įstatymo koncepcijos projektą, rėmėsi ir kitų Europos miestų Infrastruktūros plėtros patirtimi, nemažai įdėjų semtasi iš Oksfordo Infrastruktūros plėtros modelio.
Prioritetas – urbanizuotos ir urbanizuojamos teritorijos
Parengta Infrastruktūros įstatymo koncepcija numato skatinti gyventojus ir visus ketinančius statyti jungtis prie jau išvystytos infrastruktūros, o ne plėstis į laukus. Už tuos, kurie sugalvoja kurtis toli nuo esamos infrastruktūros, mokėti dažniausiai tenka paprastiems vartotojams. Be to, ekologiškų, darnių ir išvystytų miestų ateitis – kompaktiškumas.
Infrastruktūros plėtros koncepcija labai aiškiai numato statybų sąlygas urbanizuotose ir neurbanizuotose teritorijose, – kalbėjo D.Matonienė.
Anot D.Matonienės, naujoji Infrastruktūros koncepcija leis išspręsti neracionalios bei chaotiškos miesto plėtros klausimą: „Žmogus turi planuoti. Juk vienas sklypas laukuose be komunikacijų, be infrastruktūros yra nulis. Mūsų rengiamas naujasis įstatymas turėtų išspręsti šį klausimą. Infrastruktūros plėtros koncepcija labai aiškiai numato statybų sąlygas urbanizuotose ir neurbanizuotose teritorijose.“
Parengtoje Infrastruktūros įstatymo koncepcijoje itin didelis dėmesys skirtas inžinerinei infrastruktrūrai. Pagal minėtą koncepciją, urbanizuotose ir urbanizuojamose teritorijose, kuriose inžinerinė infrastruktūra neišvystyta, jos įrengimą pagal nustatytas savivaldybės sąlygas organizuoja ir išlaidas apmoka statytojas. Tačiau tada, kai prie jo įrengtos infrastruktūros prisijungia kiti vartotojai, statytojui prioriteto tvarka bus kompensuojamos minėtos infrastruktūros kūrimui išleistos lėšos.
Neurbanizuotose ir neurbanizuojamose teritorijose sugalvoję rengti infrastruktūrą statytojai kompensacijų tikėtis negalės. Be to, infrastruktūros plėtros organizatorius ar kitas statytojas privalėtų perduoti sukurtą inžinerinę infrastruktūrą jos valdytojams (savivaldybės ar inžinerinių tinklų nuosavybėn).
Pastabas ir pasiūlymus įstatymo koncepcijos projektui galima pateikti Teisės aktų projektų informacinėje sistemoje (TAPIS).
Aplinkos ministerija primena, koks svarbus yra darnus miestų vystymas. Infrastruktūros ir Teritorijų planavimo įstatymais siekiama užtikrinti racionalią ir nechaotišką miestų plėtrą. Nekontroliuojama miestų raida gali padaryti rimtą žalą gamtai. Svarbu, kad statybos nepaliestų įvairiais būdais saugomų teritorijų, gamtos telkinių, kultūros paveldo objektų, užtikrintų urbanistinę kokybę ir galimybę vystytis biologinei įvairovei.
Parengta bendradarbiaujant su LR Aplinkos ministerija