Pradėdama pokalbį su I.Šimonyte „Wirtualna Polska“ žurnalistė Tatiana Kolesnychenko pasiteiravo, kokia kalba jos bendrausiančios – anglų ar gal lenkų?
Į tai atsakydama premjerė pasidalijo atsiminimais iš savo vaikystės: „Augau Vilniaus priemiestyje, kur gyveno daug geležinkelininkų. Dalis jų kalbėjo lenkiškai, dalis lietuviškai, bet dauguma rusiškai. Tad norėdama susikalbėti žaidimų aikštelėje, turėjau kalbėti visomis trimis kalbomis.
Moku lenkų kalbą, nors jau ne vienerius metus jos nevartoju. Tai buvo mano senelių namų kalba.“
Paklausta, ar taip buvę dėl lenkės močiutės, I.Šimonytė patvirtino.
„Taip, ji buvo lenkė, lenkų kalbos mokytoja vienoje Vilniaus mokykloje lenkų dėstomąja kalba. Tą mokyklą baigė ir mano mama. Nors senelis buvo lietuvis, namuose kalbėta tik lenkiškai. Jie turėjo didžiulę lenkiškų knygų biblioteką“, – sakė premjerė.
Žurnalistę domino ir tai, kaip I.Šimonytės močiutė vertino problemą dėl pavardžių rašybos, kurią 30 metų ragino spręsti Lietuvos lenkai, norėdami savo vardus dokumentuose rašyti originaliai.
„Močiutė užaugo sovietiniais laikais. Tada visi turėjo pasus su rusų kalbos įrašais. Niekas nesirūpino dėl taisyklingos pavardžių rašybos. Kai Sovietų Sąjunga subyrėjo, ji jau buvo ištekėjusi ir turėjo lietuvišką senelio pavardę.
Galvoju, jeigu ji dabar gyventų, būtų labai patenkinta, kad gegužę įsigaliojo įstatymas, kuris keičia tvarką ir leidžia naudoti originalią vardų ir pavardžių rašybą“, – kalbėjo premjerė, vis dėlto teigdama, kad ne tai suartino Lenkiją ir Lietuvą – esą šalys visada buvo artimos, turi panašios istorinės patirties, todėl puikiai supranta ir Rusijos grėsmę.
Galvoju, jeigu močiutė dabar gyventų, būtų labai patenkinta, kad gegužę įsigaliojo įstatymas, kuris keičia tvarką ir leidžia naudoti originalią vardų ir pavardžių rašybą.
Ji pritarė, kad buvo atvejų, kai tiek vienos, tiek kitos šalies kai kurie politikai mėgino iš tam tikrų ginčytinų klausimų daryti didžiules politines temas, bet esą didinti skirtį tarp šalių arba tarp skirtingų piliečių vien dėl to, kad jie kalba kita kalba arba turi kitokių tradicijų, yra „tiesiog neprotinga“. I.Šimonytė sako negalinti su tuo sutikti.
