Ingrida Šimonytė pagalvoja apie politinę ateitį: norėtų „įgyvendinti nebaigtus darbus“

– Šiuo metu viena didžiausių aktualijų – elektros kainos ir to pasekmės. Norėtųsi sužinoti, ar Vyriausybė turi planą, kaip padėti verslui ir žmonėms atlaikyti šią situaciją?

– Sunku kalbėti apie „planus“, nes nėra labai aišku, kur Vyriausybė turi kažkokių planų, o kur yra priėmusi sprendimus šiuo klausimu. Man atrodo, kad nesėdime vietoje ir reaguojame į tai, kas vyksta su energijos kainomis. Tiesa, būdų, kaip palengvinti situaciją, nėra daug: norint kažką paremti, reikia didinti mokesčius, skolintis arba perskirstyti tai, ką turime biudžete. Iki šio meto esame pasiekę, kad besišildantiems dujomis gyventojams kompensuojame du trečdalius kainos, elektra – pusę. Verslui taip pat yra sukurti įvairūs paramos mechanizmai, jais tik reikia pasinaudoti. Jų bus dar daugiau. Skolintis be galo negalime, bent jau šiuo ekonominio ciklo etapu. Ir taip šiemet paramai pabrangusiai energetikai jau skyrėme apie 800 mln. Eur.

– Pritariate toms įžvalgoms, kurios įspėja apie neišvengiamai artėjančią recesiją?

Mes šiandien esame atsparesni, todėl neturėtume patirti dviženklių nuosmukių. Gal ir tos recesijos nebus. Tačiau ir ekonomikos augimo galime tikėtis tik kokiu procentu.

– Nuotaikos dėl pasaulio ekonomikos yra nekokios. Ko gero, nebus taip tragiška, kaip buvo 2009 m., nes tąsyk problemų šaltinis buvo finansai. Dabar jis kitas – kilęs karas ir trūkinėjančios prekybos grandinės. Ko gero, politinis Kinijos sprendimas tiesiog uždaryti pusantro milijardo žmonių dėl pandemijos ir ją tokiu būdu valdyti negali apsieiti be globalių pasekmių.

Mes šiandien esame atsparesni, todėl neturėtume patirti dviženklių nuosmukių. Gal ir tos recesijos nebus. Tačiau ir ekonomikos augimo galime tikėtis tik kokiu procentu (o tai labai mažai). Ypač jei mūsų pagrindiniai prekybos partneriai patirs ūkio augimo problemų.

– Dabar, kaip niekada, turime EK sudarytas dosnias sąlygas verslui gauti finansavimą energetikos infrastruktūros klausimams spręsti. Viešojoje erdvėje valdininkai vardina kvietimus, paskelbtus įmonių energetiniam efektyvumui, skelbia vienai ar kitai priemonei numatytus milijonus, tačiau stebisi ir pabrėžia, kad nesulaukia besikreipiančiųjų. Dalis priemonių yra Ekonomikos ir inovacijų ministerijoje ar INVEGOJE, dalis – Aplinkos ir kitose ministerijose. Ar nebūtų galima tų mechanizmų sujungti, kad juos reguliuotų viena konkreti vyriausybinė įstaiga, kad būtų lengviau susigaudyti?

– Man atrodo, kad mūsų ministerijos gana gerai koordinuoja savo veiksmus ir bendradarbiauja. Ypač Aplinkos ir Energetikos. Yra skirtingų paramos priemonių, kurios priskirtos įvairioms ministerijoms, todėl gal ir kyla problemų visame tame susigaudyti. Tačiau jeigu atsirastų žmogus, kuris padėtų painiavą, jeigu ji yra, atpažinti, mielai tokią pagalbą priimčiau.

– Valdančioji koalicija dažnai kaltinama arogancija. Vis dėlto visuomenės gilus susiskaldymas yra faktas. Ar mes – kaip visuomenė – dar turime vertybių, dėl kurių galime susitarti?

– Manau, kad taip. Tiesiog gyvename labai pasikeitusioje aplinkoje. Anksčiau sprendimų priėmėjai gyveno gana paprastu tempu: kažkur kažkas įvyksta, tos pačios dienos vakarą apie tai siužetą parodo „Panorama“, kitą rytą apie tai paskelbia laikraščiai ir tada kyla būtinybė kažką komentuoti, kažką pasakyti, kažką nutylėti, o dabar sprendimų priėmėjai yra priversti bėgti įvykiams iš paskos.

Tais sprendimais dalis visuomenės būna patenkinta, kita – ne. Tikėtis, kad bus kitaip – beprasmiška. Ir dėl to negali pykti ar žmonių kritikuoti. Jie taip pat gyvena tokiu pačiu pašėlusiu tempu, klauso, kad vienas mokslininkas sako viena, kitas – priešingai. O abu – mokslų daktarai. Kad ir apie tuos pačius skiepus.

Arba visiškai aišku yra tai, kad didžioji dalis mūsų visuomenės yra už tradicinę šeimą. Aš taip pat. Tačiau neišvengiamai žinome, kad tarp mūsų yra netradicinės seksualinės orientacijos bendrapiliečių, kurie turi savo matymą, interesus, taip pat nori gyventi lygiai taip, kaip ir kiti žmonės. Ar gali su tuo sutikti toks politikas, kaip Petras Gražulis, kuris visą savo buvimą politikoje, rinkimų kampanijas grindžia beveik išskirtinai šia tema? Ar mes galime su juo dėl to susitarti? Labai abejoju.

Dar vienas pavyzdys – neseniai pradėta valstybės tarnybos reforma. Kaip apie ją dažniausiai rašo žiniasklaida? Kažkaip „Seimo nariai sumanė pasididinti sau atlyginimus“ – arba panašiai. Ar tai esmė? Dalis visuomenės sakys, kad taip, čia yra esmė. Ar su ta dalimi galima bus išsamiau diskutuoti apie tai, kad dosniau atlyginami valstybės tarnautojai yra visuomeninis gėris? Arba priminti, kad tie pokyčiai numatomi 2024 m.? Ar dėl to galėtume visi vieningai sutarti?

Todėl galbūt teisingiausias politikos veiksmas yra pamėginti susitarti, jeigu nepavyksta, tiesiog priimti būtinus sprendimus, paliekant kai kuriuos nepritariančiuosius tam tikroje nuošalėje. Žinant, kad jie netaps sąjungininkais.

Prisiminti esant lietuviu tik tada, kada gresia mobilizacija, yra neteisinga. Juo labiau, ko gero, didesnė dalis Rusijos lietuvių yra tremtinių palikuonys. Taigi neteisybę ir skriaudą savo šaknimis pajutę žmonės. Ar nebuvo pikta, kada valstybė, kurios piliečiai jie yra, pradėjo kruviną karą Ukrainoje?

– Premjerė teigia: „Išgelbėti Rusijos piliečius nuo mobilizacijos nėra nei Lietuvos, nei kitų valstybių pareiga“. Ar tikrai nėra prasmės nuo Kremliaus mobilizacijos gelbėti lietuvius su rusiškais pasais?

– Ar lietuviai Rusijoje labai skiriasi nuo kitų tos šalies piliečių? Abejoju. Tokiu atveju aš paklausčiau: kodėl Rusijoje gyvenantys lietuviai iki šiol neįgijo lietuviško paso ir nepasinaudojo proga sugrįžti į savo istorinę tėvynę, tarkime, iškart po šių metų vasario 24-osios? Taip, tokiu atveju jie privalėjo atsisakyti Rusijos pilietybės. Tačiau prisiminti esant lietuviu tik tada, kada gresia mobilizacija, yra neteisinga. Juo labiau, ko gero, didesnė dalis Rusijos lietuvių yra tremtinių palikuonys. Taigi neteisybę ir skriaudą savo šaknimis pajutę žmonės. Ar nebuvo pikta, kada valstybė, kurios piliečiai jie yra, pradėjo kruviną karą Ukrainoje? Todėl tarp tų žmonių, kurie tik šiandien bėga nuo mobilizacijos – rusai, baškirai ar lietuviai – yra tokie patys žmonės.

– Tačiau kada gili krizė kilo Venesueloje, Lietuvos valstybė turėjo specialią programą, kuri leido į Lietuvą iš tos Pietų Amerikos šalies perkelti bent jau keletą šeimų...

– Šių dviejų dalykų nereiktų lyginti, nes jie – skirtingi. Iš Venesuelos Lietuva parsivežė savo piliečius. Rusijos lietuviai ir dabar turi galimybę prašyti Lietuvos pilietybės, nes ją įgyti jie turi teisę pagal kilmę. Žinoma, tokiu atveju jie privalo atsisakyti Rusijos pilietybės. O kilmė, mano nuomone, yra antraeilis argumentas. Bet kokiu atveju aršiausi žinomi [Rusijos prezidento] Vladimiro Putino rėmėjai Lietuvoje yra lietuviai.

– Tėvynės Sąjunga (TS) kritikavo antialkoholinę pirmtakų politiką, tačiau nepriėmė nė vienos Verygos-Karbauskio gamybos įstatymų pataisos. Kodėl?

– Pradėkime nuo to, kad ne visa TS, bet kai kurie jos nariai. Lygiai taip, kaip kai kurie tuos sprendimus palaikė. Dėl kai kurių perteklinių, mano nuomone, ribojimų buvo Seimui pateiktos tų įstatymų pataisos, Vyriausybė joms taip pat buvo pritarusi, tačiau iniciatyvos nesulaukė daugumos palaikymo.

Mes savo gretose, tarkime, turime Antaną Matulą, kurio požiūris į alkoholio prekybą ir vartojimą nelabai skiriasi nuo Aurelijaus Verygos. Tačiau ar čia yra kažkokių ypatingų problemų, kurias reiktų spręsti išskirtinėmis pastangomis? Ar žmonės jau įprato, kad sekmadieniais alkoholinių gėrimų leidžiama įsigyti tik iki trečios po pietų? Taip. Ar tie, kurie įsigyti nespėjo, nebeturi galimybių poreikį patenkinti? Turi. Alkoholio vartojimas, deja, didėja. Tačiau jis didėja dėl augančių pajamų. Tai natūralu.

– Praėjo – dveji metai – pusė kadencijos nuo jūsų vadovaujamos vyriausybės darbo pradžios...

– Be vieno mėnesio...

– ... po dvejų metų vėl laukia rinkimai į Seimą. Netikiu, kad niekada nepagalvojate, ar verta tęsti savo buvimą politikoje. Ir kaip jums toji ateitis atrodo?

– Iš tikrųjų kartais apie tai pagalvoju. Tačiau tie pagalvojimai yra labai savotiški. Viena vertus, giliai apie tai mąstyti nėra kada. Kita vertus, kada vertini programą, su kuria atėjai į poziciją prieš dvejus metus – sveikatos apsaugos, švietimo sistemų, valstybės tarnybos reformos ir t.t. – o tikrovėje gyvenimas privertė imtis pandemijos, vėliau migrantų krizės suvaldymo, dabar dar ir energetikos kainų problemų karo Ukrainoje akivaizdoje, tai gali pasakyti, kad tas laikas prabėgo labai greit. Norėtųsi buvusius planus įgyvendinti iki galo. Nors, įvertinus gana ilgą netikėtai užklupusių problemų sąrašą, galiu pasakyti, kad iš priešrinkiminių pažadų pavyko šį bei tą įgyvendinti. Ir tas įgyvendintų pokyčių mastelis – ne toks jau menkas.

Kita vertus, planuoti galima viską. Tačiau jeigu Dievas ims ir nuspręs, kad po dvejų metų rasis priežasčių, dėl kurių tau reiks pasėdėti ant atsarginių suolo, užuot besiveržus „įgyvendinti nebaigtų darbų“, tie planai virs niekais.