Šį vaizdą atspindi ir situacija Lietuvoje: pats patyręs persekiojimą teigia vienas iš šešių apklaustųjų, kas ketvirtas sako pažįstantis persekiotų žmonių, o apie patirtą persekiojimą niekam nepranešė net 61 proc. žmonių, – šiuos duomenis atskleidžia Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Teisės instituto visuomenės nuomonės apklausa, atlikta vykdant projektą „Persekiojimas artimoje aplinkoje: suvokimas, paplitimas ir reagavimo į jį galimybės Lietuvoje“.
Šios problemos, kurią pirmąkart kompleksiškai Lietuvoje ėmėsi tyrinėti mokslininkai, mastai auga, o prie to prisideda ir sparti skaitmeninių technologijų plėtra, skatinanti persekiojimo formų įvairovę.
„Persekiojimo reiškinys yra žalinga viktimizacijos forma, sukelianti sunkias fizines, socialines ir psichologines pasekmes aukai, ypač, kai persekiojimas vyksta artimoje aplinkoje“, – sako tyrimo vadovė Ilona Laurinaitytė, Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Teisės instituto vyriausioji mokslo darbuotoja ir Vilniaus universiteto Psichologijos instituto profesorė.
LSMC Teisės instituto mokslininkų vykdomo projekto „Persekiojimas artimoje aplinkoje: suvokimas, paplitimas ir reagavimo į jį galimybės Lietuvoje“ pirmojo etapo rezultatai buvo pristatyti ir aptarti viešoje atviroje diskusijoje, kurioje dalyvavo įvairių institucijų – LR Seimo, generalinės prokuratūros, policijos, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos probacijos tarnybos, Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centro – atstovai.
Persekiojimo reiškinys yra žalinga viktimizacijos forma, sukelianti sunkias fizines, socialines ir psichologines pasekmes aukai.
Ką vadinti persekiojimu?
Persekiojimas yra sisteminga nusikalstama veika, vykdoma prieš aiškiai išreikštą žmogaus valią, turinti neigiamą poveikį žmogaus socialiniam gyvenimui ar emocinei būsenai, sutrikdanti persekiojamo asmens kasdienę veiklą, pažeidžianti jo privatumą, suvaržanti veiksmų laisvę, kelianti nuolatinę įtampą, kenkianti profesiniam gyvenimui, socialiniams ryšiams (dėl ko jis gali būti priverstas pakeisti gyvenimo, darbo ar mokymosi vietą, draugų ratą ir pan.).
Nuo persekiojimo kentėti gali kiekvienas, tačiau tyrimo duomenys rodo, jog 63 proc. jį patyrusių Lietuvoje – moterys. Dažnu atveju persekiotoju tampa buvęs sutuoktinis ar partneris. Neretai klaidingai manoma, kad jei nutraukus santykius paliktoji pusė tokiu būdu siekia dėmesio, vadinasi, nori išsaugoti santykius ir tai yra geras ženklas, tačiau svarbu paminėti, kad persekiojimas su romantika neturi nieko bendra. Tyrimų rezultatai rodo, kad persekiojimas yra psichologinis smurtas, sukeliantis neigiamas pasekmes: persekiojamas žmogus išgyvena nerimą, baimę, bejėgiškumo, nesaugumo ar kaltės jausmus,
stresą, atsiranda ir fizinės sveikatos problemų, tokių kaip nemiga, galvos skausmai ir pan. Tai dažna įžanga į fizinius smurtinius veiksmus. Vis dėlto, tokios veiklos įrodymai ir nagrinėjimai yra sudėtingi.
Lietuviai linkę problemas spręsti patys
Mokslininkai siekė ištirti persekiojimo sampratą ir paplitimą tarp Lietuvos gyventojų, esamas reagavimo į asmens persekiojimą artimoje aplinkoje priemones bei numatyti jų tobulinimo kryptis.
Tyrimo metu Lietuvoje buvo apklausta per 1 500 žmonių, ketvirtadalis iš jų tvirtino pažįstantys žmonių, patyrusių persekiojimą, 17,5 proc. teigė patys patyrę persekiojimą. Persekiotojas dažnai būna pažįstamas asmuo (29,8 proc.) arba intymus partneris (38,5 proc.). Persekioti gali ir nepažįstami asmenys (12,8 proc.), 9,4 proc. apklaustųjų tvirtino, kad juos persekiojo asmuo iš interneto.
Net 76 proc. patyrusių persekiojimą tyrimo dalyvių patvirtina jautę poveikį psichikos sveikatai, pusė – poveikį gyvenimo būdui (pavyzdžiui, keitė maršrutą į darbą, telefono numerį, socialinių tinklų paskyras), tačiau net 61 proc. iš jų niekur nesikreipė pagalbos.
Tyrimas atskleidė visuomenės normų įtaką persekiojimo reiškinio suvokimui ir susiformavusias svarbias tendencijas iš aukos perspektyvos. Paminėtina, kad tik 14 proc. asmenų kreipėsi į policiją. Dažniausios nesikreipimo į policiją priežastys buvo abejojimas, kad jam ar jai nutikusią situaciją policija laikys pažeidimu (46,9 proc.), kad „sprendė situaciją pats / pati“ (45,2 proc.), kad „situacija buvo nereikšminga, todėl neverta policijos tuo apkrauti“ (28,1 proc.) bei manymas, kad „policija manimi nepatikės“ (20,2 proc.).
Suvokimas ir patyrimas, kai kalbame apie persekiojimą, sutampa tik iš dalies. Visų respondentų, nepriklausomai nuo jų patirties, paklausus apie tai, kokius daugkartinius veiksmus laikytų nepageidautinais ar bauginančiais, iš ilgo persekiojimo elgesio pavyzdžių sąrašo jie dažniausiai nurodė šnipinėjimą ir sekiojimą iš paskos. Tuo tarpu persekiojimą realiai patyrę asmenys, šalia jau paminėtų veiksmų žymėdami savo patirtis, nurodė, kad dažnai susidūrė ir su nepageidaujamais skambučiais, aktyvumo socialiniuose tinkluose ir internete sekimu, daugkartiniu žinučių, laiškų siuntimu, nepaisant to, kad persekiotojas buvo informuotas, jog tai nepageidaujama.
Nutarta: persekiojimą apibrėš atskiras baudžiamojo kodekso straipsnis
Iki 2021 m. rudens viena iš galimybių nubausti asmenį už persekiojimą buvo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (BK) 145 straipsnį, numatantį atsakomybę už grasinimą nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba žmogaus terorizavimą. Visgi, šis straipsnis apima tik itin agresyvias ir pačias pavojingiausias persekiojimo, bauginimo formas, pagalbos kreipiantis būtinas grasinimų realumo požymis, kuris turi būti įrodytas.
Praktikoje matyti, kad dažnai persekiojimas pasireiškia ne tik tiesioginiais grasinimais nužudyti, pakenkti sveikatai ar turtui, bet ir veiksmais, kurių BK 145 straipsnis neapima, pavyzdžiui, nepageidaujamu nuolatiniu kontakto ieškojimu, skambinėjimais ir ryšių ieškojimu per kitus asmenis, darbovietę, vaikų ugdymo įstaigų ar būrelių vietas, buvimu vietose, kur yra auka ar pan. Ne visoms persekiojimo formoms patenkant tarp draudžiamų veikų, viena vertus, sukuriamos sąlygos rastis sudėtingesnėms smurto
formoms, kita vertus, didžiulė aukų patiriama psichosocialinė žala lieka įstatymo užribyje ir pagalbos galimybės tokiais atvejais yra labai ribotos.
LSMC projekto įgyvendinimo metu, 2021 m. spalį LR Seimas papildė Baudžiamąjį kodeksą 1481 straipsniu „Neteisėtas žmogaus persekiojimas“, kuriuo numatyta baudžiamoji atsakomybė už persekiojimo veiksmus. Nepaisant to, kad prieš priimant įstatymo pataisą Seime vyko suinteresuotųjų šalių klausymai, po sprendimo priėmimo kilo nemažai diskusijų, ypač dėl tinkamo reagavimo į persekiojimo atvejus, bylų tyrimo, pagalbos tiek nukentėjusiesiems, tiek ir patiems persekiotojams organizavimo ir pan.
Vienas lauke – ne karys: svarbu dirbti kartu
Institucijos pripažįsta, kad BK papildymas šiuo metu nėra tobulas, tačiau tai visgi svarbus žingsnis smurto Lietuvoje mažinimo ir tinkamesnės nukentėjusiųjų apsaugos link.
LR Seimo pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, dalyvaudama viešoje diskusijoje, kurios metu įvairių institucijų atstovai aptarė Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatus, pabrėžė, kad iki 2021 m. rudens mūsų šalis buvo viena iš nedaugelio ES valstybių narių, neturinčių atskiro persekiojimui užkardyti skirto įstatymo.
Ištrūkusios iš smurtinių santykių moterys (dažniausios persekiojimo aukos) patiria didžiulį psichologinį spaudimą, nuolatines pastangas kontaktuoti prieš aiškiai išreikštą jų valią. Teisminiai procesai nėra pradedami, kol nesulaukiama realių padarinių žmogaus sveikatai ar psichosocialinei būklei, o toks delsimas neprisideda prie aukų apsaugos, sakė Seimo pirmininkė, pabrėždama, jog problemos realumą patyrė dirbdama Seimo žmogaus teisių komitete. Pasak jos, persekiojimą patiriantys asmenys mūsų šalyje vis dar nėra tinkamai apsaugoti ir neretai paliekami su šia problema tvarkytis patys.
„Esu įsitikinusi, kad naujas teisinis reguliavimas sudarys visas sąlygas teisėsaugos institucijoms aktyviai reaguoti į nukentėjusių nuo persekiojimo pranešimus ir principingai vertinti persekiojimo veiksmus“, – sakė Seimo Pirmininkė.
Prof. I.Laurinaitytės pastebėjimu, tolesnis tarpinstitucinis bendradarbiavimas dirbant su persekiojimo atvejais – privalomas. Suprantama, visuomenės dėmesys šiai problemai taip pat labai svarbus.
Lietuvos mokslo tarybos finansuojamą projektą „Persekiojimas artimoje aplinkoje: suvokimas, paplitimas ir reagavimo į jį galimybės Lietuvoje“ , Nr. S-GEV-21-4, įgyvendina Lietuvos socialinių mokslų centro (LSMC) Teisės instituto mokslininkai.
