Su pašnekovais kalbėjomės apie tai, kas yra apsaugoto būsto paslauga, kokie jos privalumai bei tai, ko reikia, kad pasikeistų visuomenės požiūris į psichosocialinę ar intelekto negalią turinčius asmenis.
– Gyti, kas yra apsaugoto būsto paslauga ir koks jos tikslas?
– Apsaugotas būstas – tai alternatyva institucinei globai. Tiek institucinė, tiek artimųjų perteklinė globa slopina negalią turinčių asmenų savarankiškumą. Kartais ateini ir matai, kad žmogaus negalia nėra tokia didelė, kad jis negalėtų savimi pasirūpinti, tačiau, pavyzdžiui, 10 metų praleidus institucijoje, kur viskas būdavo padaroma už jį, labai sunku išlikti savarankišku. Paslaugos tikslas yra „išvesti“ žmogų iš komforto zonos ir jį išmokyti spręsti iškylančias problemas.
Apsaugoto būsto paslauga skirta psichosocialinę ir (arba) intelekto negalią turintiems suaugusiems žmonėms. Ji taip pat gali būti teikiama ir jaunuoliams, išėjusiems iš globos įstaigų. Paprastai kalbant, bute arba privačiame name apgyvendinama iki 4 asmenų, kuriems padeda socialinis darbuotojas – atvejo vadybininkas. Čia gyvenantieji kiek įmanoma patys rūpinasi savimi ir naudojasi bendruomeninėmis paslaugomis, o atvejo vadybininkas padeda tik tiek, kiek jiems reikia.
Tai bandomasis projektas, kuris įgyvendinamas bendruomenėje kuriant naujas paslaugas. Rengiant projektą, buvo remtasi užsienio šalių praktika ir Lietuvoje sukaupta patirtimi. Įgyvendinant projektą vertinama, kaip nauja paslauga įsitvirtins – kiek ji bus naudinga ir paklausi, kas ją turėtų teikti, skirti, pirkti ir panašiai. Beje, kai kurios savivaldybės jau dabar perka apsaugoto būsto paslaugas ir jas vertina teigiamai. Jeigu vertintume kaštus, tai apsaugoto būsto paslauga atsieina mažiau, negu, tarkime, institucinė globa. Be to, įgyvendinant projektą pastebime, kad po kelerių metų kai kuriems žmonėms institucinės globos paslauga nebebus reikalinga – jie pakankamai greitai tampa savarankiški. Tikimės, kad išliks tokia pati politinė valia ir supratimas, kad į dideles socialines įstaigas negalima priimti žmonių, kuriems nenustatyti dideli specialieji poreikiai arba slauga.
– Kalbant apie institucinės globos pertvarką, svarbią vietą užima socialinės dirbtuvės. Kuo tai skiriasi nuo dienos globos? Kokie yra didžiausi privalumai?
– Ankščiau dominavo tik dienos socialinės globos paslaugos ir nebūdavo užimtumo alternatyvų tiems asmenims, kurie galėtų ugdyti savo darbinius įgūdžius bei užmegzti ryšį su visuomene. Socialinių dirbtuvių paslaugomis siekiama padėti asmeniui, kuris gali ir nori tobulėti, ugdyti šiuos įgūdžius. Nesvarbu, kad gaunamas atlygis yra simbolinis, kur kas svarbesnė galimybė jam dirbti ir parduoti tuos produktus ar gaminius. Tai keičia žmogaus požiūrį į save.
Tuo tarpu dienos globa yra nukreipta į ilgalaikę socialinę globą, o socialinės dirbtuvės priešingai – čia akcentuojamas savarankiškumo ugdymas. Labai svarbu turėti galimybę įsitvirtinti darbo rinkoje, pradžioje pritaikytoje žmonėms, turintiems negalią, o vėliau ir laisvoje darbo rinkoje. Be to, socialinėse dirbtuvėse ugdomas ne tik savarankiškumas, bet ir stiprinami ryšiai su bendruomene. Tokiu būdu negalią turintys asmenys tampa jos dalimi.
– Kaip vertinate visuomenės požiūrį į psichosocialinę ar intelekto negalią turinčius žmones? Ko reikia, kad situacija pasikeistų į gerą?
– Deja, visuomenės požiūris ir yra didžiausia kliūtis. Psichosocailinės negalios labai bijoma, o prie to prisideda ir žiniasklaidoje formuojamas įvaizdis. Pavyzdžiui, asmenų su negalia nusikalstamumas yra gerokai mažesnis, tačiau, jeigu nusikalsta psichosocialinę ar intelekto negalią turintis asmuo, nors tokie atvejai labai reti, antraštės žiniasklaidoje mirgėte mirga.
Iš užsienio atvykę mano kolegos klausdavo, o kur jūsų žmonės su negalia, nes mieste jų nepamatysi.
Tarybiniais laikais visi šie žmonės gyveno didžiuosiuose globos namuose, tuomet vadintuose psichochronikų internatais, kurie buvo steigiami toli nuo miesto, rajonuose, kur niekam nebuvo matomi. Net iš užsienio atvykę mano kolegos klausdavo, o kur jūsų žmonės su negalia, nes mieste jų nepamatysi.
Jų tarsi nėra, o kai problemos nėra arba ji slepiama, tai ir susiformavo tokios neigiamos nuostatos, kurios yra tam tikras gynybinis mechanizmas. Lietuvoje ir dabar priešinamasi grupinių gyvenimo namų statyboms. Žmonės, išgirdę, kad šalia apsigyvens asmenys, turintys negalią, mato tame pavojų.
Prieš 20 metų rašydamas magistro darbą palyginau dvi bendruomenes, iš kurių vienoje buvo nusikaltusių paauglių centras, o kitoje – nebuvo. Įdomu tai, kad bendruomenėje, kurioje tokio centro nebuvo, nuomonė apie nusikaltusius paauglius buvo žymiai prastesnė. Taip pat yra ir su asmenimis su negalia – kai žmonės susipažins, pabendraus, tada nuostatos ir pasikeis.
– Kuo skiriasi gyvenimas instituciniuose globos namuose ir apsaugotame būste? Ar tiesa, kad sunkiausia čia – ištrinti institucijos paliktą pėdsaką?
– Į institucinius globos namus patenka labai įvairūs, žmonės, kuriems reikalinga skirtinga pagalba. Vieni – vyresnio amžiaus, turintys įvairių sveikatos sutrikimų, kiti – jaunuoliai, turintys nesunkią negalią. Anksčiau šiuose namuose taip pat buvo apgyvendinami žmonės, netekę savų namų – benamiai. Taigi, įvairovė labai didelė. Tokiose didelėse įstaigose visiems tiems, kurie patys galėtų savimi pasirūpinti: pasigaminti valgyti, išsiplauti kambario grindis, susitvarkyti savo daiktus, išsiskalbti drabužius ir t. t., nesudaromos sąlygos ugdyti savarankiškumą.
Kitaip tariant, už juos viskas yra padaroma, neretai taip nutinka ir dėl perteklinės artimųjų globos. Taip jau yra, kad žmogus, jeigu gali nedirbti, tai ir nedirba, o po kelerių gyvenimo metų aplinkoje, kurioje viskas už jį padaroma, šiam žmogui vėliau sunku gyventi savarankiškai. Paprasta kasdienybė tampa sudėtinga. Labai svarbu suprasti, tą taikome ir apsaugotame būste, kad jeigu žmogus gali kažką padaryti, pavyzdžiui, nusipirkti kepurę – pats ir turi tai padaryti, nesvarbu, kad dar nemoka. Tik nereikia už žmogų daryti to, ką jis gali pats atlikti, nes taip niekada ir neišmoks.
Gyvendamas institucijoje žmogus nejaučia savo elgesio pasekmių. Pavyzdžiui, jeigu per dieną išleidžia visą pensiją – vis vien bus pamaitintas, nupraustas, aprenktas ir pan. Pagrindinė institucinės globos yda – neugdoma asmens atsakomybė, o apsaugotame būste jis ir mokosi pats prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Tai reiškia, jeigu neapgalvotai išleidai pinigus ar nusipirkai netinkamą, nereikalingą daiktą – turėsi prisiimti pasekmes.
Būna, kad su sunkia negalia susitvarkyti lengviau negu su institucijos suformuotu elgesiu, pasireiškiančiu atsakomybės, iniciatyvos trūkumu. Aš manau, kad visa mūsų socialinės apsaugos sistema yra paveikta perteklinės pagalbos. Mes duodame žuvį, bet ne meškerę. Ir taip yra ne tik Lietuvoje, o ir visoje Europos Sąjungoje.
Bet kokia perteklinė pagalba žmogų žaloja.
– Kokia pagalba paprastai reikalinga apsaugotame būste gyvenantiems žmonėms su negalia?
– Siekiame ugdyti negalią turinčių asmenų savarankiškumą. Manau, kad prisiimant atsakomybę už savo gyvenimą turi leisti sau klysti ir suprasti to pasekmes. Bet kokia perteklinė pagalba žmogų žaloja. Taigi, reikalinga subtili pagalba žmogui padedant, ugdant jo pasitikėjimą savimi, o ne už jį viską atliekant. Didžiausias iššūkis – suvokti laisvę, kaip atsakomybę už savo gyvenimą. Žinoma, iššūkių yra ir daugiau, kiekvienam žmogui jie kitokie. Tai gali būti ir bendravimas su kitais, motyvacija dirbti, visuomenės požiūris.
Būna, kad žmogus įsidarbina parduotuvėje salės darbuotoju kur nors mažame miestelyje ir kolegos sužino apie jo negalią. Labai dažnai su kolektyvu būna sunkiau, negu su darbdaviu, nes intelekto ar psichosocialinę negalią turintieji vis dar yra badomi pirštais.
Yra buvę atvejų, kai apsaugotas būstas tapo antruoju savarankiško gyvenimo šansu žmogui, globos namuose augusiam nuo gimimo, tapusiam prekybos žmonėmis auka, galiausiai atsidūrusiam įkalinimo įstaigoje ir tik tada išaiškėjus, kad jis serga sunkia psichikos liga. Sėkmės istorijų yra ne viena. Kai matai, kad žmogus su kiekviena diena tampa savarankiškesnis, kai jam pavyksta susirasti darbą ir akys šviečia iš laimės – tai labai motyvuoja.
Apsaugotame būste gyvenantis Audrius džiaugiasi įgytu savarankiškumu
Ne vienos sėkmės istorijos liudininke per savo karjerą yra tapusi Kalvarijos socialinės globos namų direktorė Nomeda Zavickaitė.
„Norint įgalinti asmenis, pirmiausia reikia tikėjimo jų jėgomis ir žmogaus noru pakeisti savo gyvenimą“, – sakė ji.
Kalvarijos socialinės globos namai skirti užtikrinti socialinę globą suaugusiems asmenims, turintiems negalią, dėl kurios jie negali gyventi savarankiškai, ir kuriems būtina nuolatinė specialistų pagalba. Globos namuose apgyvendinami asmenys, turintys intelekto ir psichosocialinę negalią, dėl kurių jiems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių/vidutinių specialiųjų poreikių lygis. Čia teikiamos ilgalaikės, trumpalaikės socialinės globos, laikino atokvėpio ir apsaugoto būsto paslaugos. Įstaigai priklauso 3 butai, kuriuose gyvena 6 žmonės, gaunantys apsaugoto būsto paslaugą, bei 2 grupinio gyvenimo namai.
„Apsaugoto būsto paslauga iš tiesų yra galimybė išmokti planuoti savo laiką, spręsti kylančias problemas, mokytis bendrauti, įsiklausyti į kitą žmogų. Tai išties padeda tapti savo pačių gyvenimo vedliais ir visaverčiais visuomenės nariais. Žinoma, kiekviena diena yra iššūkis, tačiau svarbiausia – nebijoti suklysti. Juk nė vienas nesame garantuotas, kad mums pavyks įgyvendinti visus planus, bet gi tai ir yra savarankiškas gyvenimas“, – pasakojo N.Zavickaitė.
Pašnekovė pridūrė, kad turi ne vieną sėkmės istoriją, nes kiekvienas buvusio globos namų gyventojo žingsnis savarankiško gyvenimo link sukelia džiaugsmą ir tikėjimą, kad dirbama ne veltui.
„Vienas mūsų ilgametis globos namų gyventojas Audrius gyvena apsaugotame būste, vieno kambario bute ir labai džiaugiasi tokiais gyvenimo pokyčiais, o į gyvenimą institucijoje grįžti visai nenorėtų. Kaip pats sako, didžiausia laimė yra turėti namus, kuriais gali rūpintis, ir turėti galimybę pačiam planuoti savo laiką“, – kalbėjo pašnekovė ir pridūrė, kad apsaugotame būste apsigyvenęs Audriaus sėkmingai įsitvirtino darbo rinkoje – darbuojasi lentpjūvėje. Žinoma, anot N.Zavickaitės, siekti savo tikslo Audriui labai padeda nuoširdus sesers palaikymas.
