Melagingus kaltinimus ritualinėmis žmogžudystėmis efektyviai išnaudojo naciai, pasitelkę juos žydams demonizuoti. Ši ir kai kurios kitos legendos išliko, nepaisant žydų neigimų ir oficialių Katalikų Bažnyčios bei daugelio pasaulietinių institucijų paneigimų.
Jos tapo viena iš svarbiausių žydų persekiojimo Europoje priežasčių nuo Viduramžių iki pat mūsų laikų, dažnai sukeldavo minios smurtą ir pogromus, kartais dėl jų buvo išnaikintos ištisos žydų bendruomenės.
Nepagrįsti kaltinimai tapo pagrindine šiuolaikinio antisemitizmo atsiradimo XIX a. sudedamąja dalimi.
Ištrauka – iš radijo laidos
Šiomis dienomis socialiniame tinkle „Facebook“ aktyviai dalijamasi dviem vaizdo įrašais, kuriuose buvęs Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus visuomeninis patarėjas D.Lupshitzas kalba apie macus.
Viename jis vaikšto po Vilniaus choralinę sinagogą ir, be kita ko, pasakoja, kaip gaminami šie neraugintos tešlos paplotėliai. Vyras rodo specialią įrangą tešlai maišyti ir macams kepti. Jis paaiškina, kad kepimo procesas užtrunka 18 min., o paplotėliuose nedidelės skylutės padaromos, kad neiškiltų oro pūslės, kur galėtų likti neiškeptos tešlos.
„Pagardinimui aš dažnai rekomenduoju naudoti iki 6 metų – geriausia yra iki 6 metų – berniukų katalikų geriau kraują“, – lyg tarp kitko rimtu veidu pasako D.Lupshitzas.
Panašiai jis kalba kitame įraše, kurį po kelių valandų, palydėdamas antisemitiniu komentaru, paskelbė tas pats „Facebook“ vartotojas.
Šiame vaizdo įraše matyti ištrauka iš laidos, kurioje D.Lupshitzą kalbina žurnalistas Andrius Užkalnis. Jis užsimena į laidą atsivežęs pusę kilogramų tikrų žydiškų macų. „Su kūdikių krauju“, – iškart replikuoja laidos vedėjas, o svečias patvirtina: „Taip taip“.
Tuomet D.Lupshitzas pasakoja, kaip jie gaminami: „Reikia turėti miltų, vandens, stalą geresnį ir 6 metų vaikutį, krikščionį, būtų geriau berniukas. Jei jau šešeri su puse, jau netinka. Ir tikrai labai skanu.“
A.Užkalniui pasiteiravus, ar „berniukui tik kraują nuleidžia“, laidos svečias patikslina: „Naudojame bačkas, vinis ir nuo Šatrijos kalno…“ (ranka parodo, kaip statinės tariamai nuridedamos žemyn).
„Kol nurieda, prisirenka kraujo ir geriau užsimaišo“, – apibendrina žurnalistas.
Nors pašnekovai šį procesą aptarinėja rimtai, akivaizdžios ironijos gaidelės. Tai rodo visas jų dialogas.
Interneto paieškos laukelyje įvedus abiejų vyrų pavardes, nesunku sužinoti, kad ištrauka yra iš lygiai prieš 8 metus transliuotos Žinių radijo laidos „Ačiū, kad atėjote“. Jos įrašą galima rasti „YouTube“.
Prieš pokalbį apie macus (jis girdėti nuo 20.17 laiko žymos) D.Lupshitzas laidos vedėjui padovanojo apyrankę su specialiu pakabuku – ranka ir ant jos nupiešta akimi.
Anot laidos svečio, pakabuko poveikis turėtų būti kaip kompaktinių plokštelių, kurios „atmušinėja policijos lazerius“ arba internete prieš kurį laiką išpopuliarėjusios frazės „duskit, pavidolei“.
Ne vienas komentatorius įžvelgė, kad žodžiai apie macus buvo atmiešti ironija, tačiau tai įvertino kritiškai – kaip esą nejuokingus pokštus.
Daugelis komentatorių dalijosi prisiminimais iš vaikystės, kaip vyresnieji baugindavo, jog, elgdamiesi netinkamai, jie atsidurs pas žydus. Ne vienas pridėjo, esą tokie gąsdinimai negalėjo atsirasti iš nieko, ar kad krikščionių vaikai iš tiesų žudomi dėl kraujo.
Kraujas visai draudžiamas
Panašias istorijas pasakoja ne vien interneto komentatoriai. Pavyzdžiui, Rijado Karaliaus Saudo universiteto hebrajų kalbos profesorius Fouadas M. Abdelis Wahebas vienos Egipto televizijos programoje prieš keletą metų aiškino, neva macai Paschai – pavasarį minimai vienai svarbiausių judaizmo religinių švenčių – kepami su žmogaus krauju.
Bet tai yra šimtmečius gyvuojanti sąmokslo teorija. Panašūs pasakojimai, esą žydai žudo kitatikius, paprastai krikščionis berniukus, kad jų kraują panaudotų religiniams ritualams, angliškai vadinami blood libel (kraujo šmeižtu).
Juose nuolat teigiama, kad žydams reikia žmogaus kraujo macams, kurie valgomi per Paschą, kepti. Todėl kaltinimai dažnai imdavo skambėti kaip tik šios šventės laikotarpiu, kuris dažnai sutampa su Velykomis. Tad jie sieti ir su tikėjimu, esą žydai atsakingi už Jėzaus kančią ir nukryžiavimą.
Beje, Toroje aiškiai draudžiamas žudymas ir kraujo aukojimas, kuriuos praktikavo senovės pagonių religijos. Žydų mitybos įstatymai (kashruth) apskritai draudžia vartoti kraują maiste ir nurodo, kad pirmiausiai iš paskerstų gyvulių būtų nuleistas visas kraujas.
Kas iš tiesų yra macai ir kaip jie kepami, šiame vaizdo įraše (teksto apačioje) pasakoja Lietuvos žydų bendruomenės narė Natalija Heifetz.
Pirmosios žinomos nuorodos į kaltinimus žydams kraujo šmeižtu randamos jau II a. pr. m. e. helenistiniuose Apiono, mokytojo ir sofisto iš Egipto, raštuose. Senovės Romos rašytojo iš Kartaginos Tertulijono teigimu, šis mitas atsirado vėlyvojoje Antikoje kaip kaltinimas pirmiesiems krikščionims.
Krikščionybei plintant Vakarų Europoje, po tūkstantmečio, ypač XII a. po Pirmojo kryžiaus žygio, šis mitas atgimė kaip krikščionių šmeižtas žydams.
Bene pirmasis kraujo šmeižto atvejis viduramžių Europoje buvo Williamo iš Norwičo istorija, nutikusi 1144-aisiais. Dingusio dvylikamečio kūnas buvo rastas miške subadytas peiliu.
Ritualine žmogžudyste buvo apkaltinti žydai – esą jie „prieš Velykas nusipirko krikščionių vaiką [kankinį berniuką Viljamą] ir kankino jį visaip, kaip buvo kankinamas mūsų Viešpats, o Didįjį penktadienį iš neapykantos mūsų Viešpačiui pakabino jį ant kryžiaus“.
Kaltino net Martinas Liuteris
Kaip rašoma internetinėje „Holokausto encyclopedijoje“, vėlesni kraujo šmeižto atvejai užfiksuoti taip pat Anglijoje Glosteryje, Bristolyje ir (1168 m.,1183 m. ir 1255 m.), Blois Prancūzijoje (1171 m.), Saragosoje Ispanijoje (1182 m.), Fuldoje ir Miunchene Vokietijoje (1235 m. ir 1286 m.).
Šis motyvas pasitelktas ir Viduramžių poeto Geoffrey’io Chaucerio „Kenterberio pasakojimuose“, aprašant žydus, kuriems esą kyla šėtoniškas potraukis žudyti krikščionių vaikus.
Tais laikais, dingus krikščionių vaikui, neretai būdavo apkaltinami vietos žydai. Net jei nebūdavo jokių akivaizdžių sąsajų, jie kankinti, iki prisipažindavo padarę baisius nusikaltimus.
Kai kurie krikščionys tikėjo, kad keturios taurės vyno, kurias žydai geria per Paschos sederio ritualą, iš tikrųjų yra kraujas, kad žydai kraujo įmaišo į hamantaschen – saldžius trikampius pyragaičius, valgomus per Purimo šventę. Mokslininkai yra užfiksavę apie 100 kraujo šmeižtų atvejų XII-XVI a. Daugelis jų baigėsi žydų žudynėmis.
Juodosios mirties laikotarpiu – per buboninio maro pandemiją Vakarų Eurazijoje ir Šiaurės Afrikoje XIV a. viduryje – žydai buvo kaltinami ne tik vaikų žudymu, bet ir šulinių apnuodijimu. Iki XV a. šis motyvas išplito visoje Vakarų ir Vidurio Europoje. Dėl to dažnai gimdavo legendos apie tariamų aukų daromus stebuklus.
1475 m. per Velykas Trento mieste Šiaurės Italijoje dingo dvejų metų Simonas. Tėvas tikino, esą jį pagrobė ir nužudė vietos žydai, norėdami pasigaminti macų Paschai. Visa žydų bendruomenė buvo suimta ir priversta prisipažinti kankinant, nuteista mirti ir sudeginta ant laužo. Kai vaikui buvo priskirta šimtai stebuklų, Italijoje, Vokietijoje ir Austrijoje paplito jo vardo religinis kultas, o XVI a. net suteiktas šventojo titulas. Tiesa, 1965 m. popiežius jį panaikino.
Pagrindinė protestantiškosios Reformacijos figūra vokiečių teologas Martinas Liuteris dar labiau sustiprino kraujo šmeižtą, nes savo veikale „Apie žydus ir jų melą“ (1543 m.) kaltinimus, neva jie naudojo krikščionių kraują, priėmė kaip faktą.
XVII a. kraujo šmeižtas vis stiprėjo Rytų Europoje, ypač Lenkijoje ir Lietuvoje. Viduramžiais žydai iš vokiškų žemių kėlėsi į Lenkiją, mat lenkų didikai žadėjo apsaugą. Kaltinimai kraujo šmeižtu Rytų Europoje dažnai sukeldavo pogromus arba antižydiškas riaušes.
Kišiniovo pogromas prieš daugiau nei šimtmetį prasidėjo nuo krikščionio berniuko nužudymo Dubosarų miestelyje maždaug 25 km į šiaurę nuo šio miesto, Rusijos imperijai priklausančios Besarabijos sostinės.
Pogromą sukėlė straipsniai, paskelbti rusų kalba leidžiamame antisemitiniame laikraštyje „Besarabianas“. Jis prasidėjo 1903 m. balandžio 19 d. (Velykų sekmadienį). Per tris dienas žuvo beveik 50 žydų, keliskart daugiau buvo sužeisti. Šimtai žydų namų ir verslų buvo apiplėšti ir sugriauti.
Kaltinimai kraujo šmeižtu plito ir už Europos ribų, pavyzdžiui, musulmonų pasaulyje. 1840 m. Damaske (Sirija) keli iškilūs žydai buvo apkaltinti pagrobus ir nužudžius krikščionių kunigą, po to kankinti iki buvo išgauti prisipažinimai. Įsiutusi minia nusiaubė sinagogą ir suniokojo Toros ritinius.
Kaltina net XXI amžiuje
Kraujo šmeižtas tęsėsi ir XX amžiuje. 1913 m. Ukrainos žydas Menahemas Mendelis Beilis buvo apkaltintas rituališkai nužudęs krikščionių vaiką, kurio kūnas buvo aptiktas netoli Kyjivo plytų gamyklos. Per sensacingą teismo procesą daugybė gerbiamų Rusijos intelektualų ir mokslininkų liudijo, esą žydai puldinėjo krikščionis ir naudojo jų kraują nepadoriems ritualams. Galiausiai vyras buvo išteisintas, bet siaubingi antisemitiniai teiginiai jau buvo kartojami ir transliuojami visoje Rusijoje.
Naciai veiksmingai išnaudojo panašius kaltinimus savo antisemitinėje propagandoje. 1923 m. Julius Streicheris įsteigė aršiai antisemitinį laikraštį „Der Stürmer“ („Užpuolikas“), kuriame dažnai naudojo kraujo šmeižto motyvą. 1934-ųjų gegužės numeris buvo skirtas būtent tam.
Net ir po Holokausto dėl šių kaltinimų kilo ne vienas pogromas Lenkijoje. Bene žinomiausias įvyko 1946 m. liepą Kielcuose.
Pogromą įplieskė kaltinimai, neva devynerių metų ne žydų tautybės berniukas Henrykas Blaszczykas, kuris išėjo iš namų neįspėjęs tėvų, buvo pagrobtas ir laikytas vietos žydų komiteto pastato rūsyje. Nors po dviejų dienų vaikas grįžo namo, kilo pasipiktinimo banga. Per pogromą buvo nužudyti 42 žydai. Tūkstančiai žydų tuomet apskritai pabėgo iš Lenkijos.
Romos Katalikų Bažnyčia atmetė panašius kaltinimus žydams. Nepaisant to, kraujo šmeižto mitas gajus ir XXI amžiuje. 2003 m. Sirijoje ir Libane rodytame televizijos seriale, kuris buvo sukurtas remiantis Siono senolių protokolais, žydų tauta pavaizduota kaip dalyvaujanti sąmoksle užvaldyti pasaulį. Jie pristatyti kaip žmonės, kurie žudo krikščionių vaikus ir iš jų kraujo kepa macus.
15min verdiktas: satyra. Pasakojimai, neva žydams reikia krikščionių vaikų kraujo neraugintos tešlos paplotėliams – macams – kepti yra sena sąmokslo teorija. Platinamuose įrašuose šis mitas pasakojamas su ironija.
Publikacija parengta 15min bendradarbiaujant su „Meta“, ja siekiama stabdyti klaidinančių naujienų plitimą socialiniame tinkle. Daugiau apie programą ir jos taisykles – čia.
