Pirmoji interviu dalis čia – interviu su Gražina Kadžyte: „Už ko aš ištekėsiu?“
– Merginos savarankiškai iškepė pirmąjį duonos kepalą, susikrovė kraitį, yra pasirengusios tekėti. Laikas laukti piršlių?
- Nors Žemaitė ir kiti klasikai yra aprašę piršlybas kaip baisų įvykį, kuomet niekas nė nepaklausia merginos nuomonės, o sutuokiama vien tėvo valia, per prievartą, tokių atvejų iš tiesų pasitaikydavo retokai. Turėtume prisiminti, jog rašytojai visais laikais mėgsta pateikti situacijas, kurios vienaip ar kitaip išsiskiria iš gyvenamosios aplinkos konteksto – kad būtų dėl ko jaudintis, piktintis, aptarti...
Kaip minėjau, pažįstami jaunieji jau iki piršlybų kai ką buvo aptarę ir patys. Jeigu savoje aplinkoje piršlybos nesiklostė, tuomet, suprantama, netekėjusios merginos tikėdavosi svečių iš toliau, klausydavosi, ar neišgirs piršlių kinkinio skambučių.
Tiesą sakant, klausydavosi visas kaimas, sekdavo akimis, į kurią sodybą suks. Tada artimesni kaimynai ateidavo į tuos namus neva ko nors pasiskolinti ar pasiklausti – kai prasideda derybos, reikalingi liudininkai ar patarėjai. Iš šalies, kaip sakoma, „geriau matyti“. Ketvirtadienis buvo dažniausiai pasirenkama diena važiuoti piršlėmis – penktadienio pasninko vaišės ne tokios gardžios.
Kunigas prašydavo visus, žinančius, dėl ko tokia santuoka negali būti sudaryta, pranešti jam arba suinteresuotoms pusėms.
Jei merginos tėvai su piršliais rasdavo bendrą kalbą, kviesdavo būsimąją nuotaką ir klausdavo, ar ši sutinkanti sėsti už stalo prie svečių. Ir čia kaimynai stebėdavo, ar mergina verčiama, ar tai daro savo noru. Suprantama, ten, kur tėvas tironas, nei kaimynų liudininkais nepriimdavo. Tačiau kalbos sklido ir galėjo atsiliepti per užsakus.
Pirmąjį vakarą sutarus dėl pagrindinių dalykų, jaunikis gaudavo leidimą bet kada lankytis pas savo būsimąją. Tarkim, galėjo atjoti ankstyvą rytą pažiūrėti, ar ne miegalė. Tikrino, ar darbšti, ar tvarkinga. Beje, piršlybų irgi nevažiuodavo „aklai“: iš žmonių susirinkdavo reikalingos deryboms informacijos.
- Turbūt ir būsimoji nuotaka nekantraudavo ištirti jaunikį?
- Tam buvo skirtos pražvalgos. Tėvas, krikštatėvis, kiti rimti giminės vyrai ir pati nuotaka važiuodavo pasižiūrėti, kokia jaunikio šeima, koks jų turtas. Pakeliui taip pat stengdavosi surinkti kuo daugiau informacijos, užsukdavo pas įvairius žmones.
Galėjo gi būti visko: gal jaunojo ūkis praskolintas, nugyventas, bet laukdamas svečių bus atsivedęs gyvulių iš giminaičių ar draugiškų kaimynų tvartų, aruode šieno ar šiaudų prikrovęs, marška užtiesęs, tik ant viršaus nedidelį grūdų sluoksnį užbėręs... Merginai svarbu susipažinti su būsimąja anyta, patirti jos palankumą, pajausti, ar galės su tų namų moterimis sugyventi.
- Po pražvalgų ateina laikas ir užsakams?
- Žmonės dabar nebesupranta užsakų reikšmės, laiko juos tik nereikalingomis apkalbomis. Ogi ne veltui tris sekmadienius iš eilės bažnyčioje viešai skelbdavo apie netrukus susituoksiančias poras.
Kunigas prašydavo visus, žinančius, dėl ko tokia santuoka negali būti sudaryta, pranešti jam arba suinteresuotoms pusėms. Priežasčių galėjo būti įvairių: gal šantažu, prievarta paminama žmogaus valia, gal kuri pusė nuslėpė paveldimas ligas, turėsiančias pasekmių palikuonims, gal neprisipažino apie nesantuokinius kūdikius?
Jeigu laiku pasipasakota ir antroji pusė sutinka tuos vargus ir nuodėmes dalintis – jų apsisprendimo teisė. Apgaule ar prievarta sudaryta santuoka negalioja netgi pagal bažnytinės teisės kanonus.
Be kita ko, užsakai – tam tikras egzaminas, ar jaunieji supranta savo apsisprendimą ir prisiimamas pareigas, ar moka bent jau pagrindines maldas ir tikėjimo tiesas.
Anot Mikalojaus Katkaus („Balanos gadynė“), ypač atsakingai egzaminuodavo merginas – juk jos būsimosios motinos, kurios auklės vaikus ir mokys to, ką moka pačios! Kartais net samdyta senyva moterėlė, kuri padėdavo po Pirmosios Komunijos ir Sutvirtinimo jau primiršusiems tikybos pradžiamokslį būsimiesiems sutuoktiniams jį pasikartoti. Dabar užsakų tradicija iš dalies grįžta kursų forma.
- Prieš vestuves įprasti mergvakariai ir bernvakariai. Kokios jų tradicijos?
- Mergvakariai ir bernvakariai dažniausiai buvo rengiami kelias dienas prieš vestuves. Tai buvo gražus atsisveikinimas su nerūpestingos jaunystės draugais, pasiruošimas naujo gyvenimo galimybėms ir pareigoms. Kartu aptariamas vestuvių scenarijus, suderinama, kas kuo prisidės prie šventės organizavimo, už ką bus atsakingas (samdomų planuotojų tada nebuvo).
Tradicinį mergvakarį sudarė kelios dalys. Pirmiausia atėjusios draugės, kiekviena iš savo darželio atnešusios gražiausių rūtų šakelių, sėsdavo ratu aplink stalą.
Nuotakai iš vieno šono – vyriausioji pamergė, iš kito – jauniausioji sesuo. Pamergė imdavo iš dubens rūtos šakutę ir siųsdavo per rankas. Šalia sesers sėdinti geriausia pynėja pynė vainiką. Jai baigus, išvesdavo nuotaką iš užstalės, sodindavo ant duonkubilio (kad būtų puiki šeimininkė), išpindavo kasas, ir visos paeiliui gero linkėdamos šukuodavo. Tada vyriausioji pamergė uždėdavo vainiką. Visoms merginoms sustojus už nugaros, nuotaka mesdavo per petį šukas: kuri pagaus – ta pirmoji ištekės.
Motina, krikštamotė (kuri dažnai pagal papročius būdavo ir svočia), tetos bei artimos kaimynės atnešdavo vaišių. Moterys pasakodavo apie šeimyninio gyvenimo patirtis, patardavo, kaip elgtis su vyru ir jo gimine, kaip juos į savo pusę palenkti, kokiomis gudrybėmis sau naudingiau parikiuoti.
Atitinkamai ir per bernvakarį: tėvas, dėdės, piršlys ir kiti vyrai nešykštėdavo patarimų būsimajam „šeimos galvai“. Jų klausydavosi ir kiti vaikinai, ketiną pasekti bičiulio pavyzdžiu.
Tiek mergvakaris, tiek bernvakaris baigdavosi linksma vakarone. Prie merginų prisijungdavo jaunosios broliai, pusbroliai ir kaimo vaikinai. Prie vyrų – seserys, giminaitės ir kaimynės.
Nuotaka su kiekvienu pašokdavo, jaunikis pašokdindavo visas merginas (po vestuvių šokti su kitais buvo priimta tik antrajai pusei sutikus). Jei būsimi sutuoktiniai buvo iš to paties kaimo, to paties jaunimo pulko, tai ir jiedu susitikdavo bendrame vakarėlyje.
Kitoje interviu su etnologe ir tautosakininke Gražina Kadžyte dalyje kalbėsime apie lietuvių vestuvių papročius ir aiškinsimės, kodėl jaunieji taip muistydavosi prieš atsiklaupdami bažnyčioje.„Šeimos institutas“ drauge su bendradarbiais vykdo projektą „Šeima kultūroje ir kultūra šeimoje“. Daugiau apie projektą skaitykite čia.
