– Dirbate analitiku investicijų valdymo bendrovėje. Kokios yra jūsų atsakomybės, kokius sprendimus priimate?
– Mūsų įmonė investuoja į energetikos ir infrastruktūros bendroves Europoje. Esu vienas iš 4 žmonių, priimančių sprendimus dėl įmonių akcijų – kurios pigios ar brangios, kurias pirksime ar parduosime. Didžioji dalis komandos narių analizuoja kompanijas iš fundamentalios vertės pusės.
Mano pareigos vadinasi „Quantitative analyst“, aš naudodamas savo kolegų modelius bei daugybę kitų duomenų, ieškau rinkose anomalijų, kurių jie galbūt nepastebėjo, ir taip pildau investicinių idėjų krepšį.
– Pernai patekote į tarptautinio finansų modeliavimo konkurso finalą. Koks tai konkursas ir ką jums suteikė finalininko titulas?
– Konkursas „ModelOff“ vyksta jau 4 metus. Kasmet apie 4 tūkst. finansų analitikų varžosi dviejuose raunduose, galiausiai 16 likusių patenka į finalą. Nugalėtojas gauna 20–30 tūkst. JAV dolerių.
Konkurso metu reikia spręsti finansines problemas naudojant „Microsoft Excel“ programą. Pavyzdžiui, duodama daug duomenų apie tam tikrą įmonę ir reikia sukurti jos ateities rezultatų modelį, nustatyti įmonės vertę skirtingais metodais, patikrinti įvairius scenarijus. Tai atlikti reikia maždaug per pusvalandį. Dalyvauju jau trečią kartą, pirmuosius du buvau netoli finalo, o pernai pasisekė labiau.
Buvau didžiausias biuro tinginys, nes kiti dirbdavo po 14–16 valandų per dieną ir visus savaitgalius.
Gaila, kad nuspręsta finalą rengti Londone, o ne Niujorke, mat organizatoriai finalininkams apmoka kelionės ir gyvenimo išlaidas. O man buvo juokinga gyventi viešbutyje, esančiame 15 minučių nuo mano namų (juokiasi). Finale pristačiau savo darbo sritį, bendravau su įdomiais žmonėmis, įgijau patirties. Be to, žmonės manęs klausinėjo patarimų karjeros klausimais, norėjo susipažinti pabendrauti. Kelias dienas pabuvau žvaigžde (juokiasi).
– Savo žinias finansų srityje sėkmingai perdavėte projekte „Big Brother LT“, kokių sričių jaunuolius mokėte ir kaip jiems pasisekė?
– Vienas iš jų buvo finansų analitikas, atlikęs praktiką mano ankstesnėje darbovietėje ir baigęs mokslus Anglijoje bei Nyderlanduose. Kitas – ekonomikos ir informatikos mokslus baigęs ir programuotoju Lietuvoje dirbęs vyrukas.
Abu „broliukai“ labai atitiko mano darbovietės reikalavimus, tad priėmėme juos apmokamai praktikai. Vienas po praktikos liko mūsų kompanijoje, kitas – įsidarbino didelėje tarptautinėje kompanijoje. Geri rezultatai iš esmės buvo pasiekti dėl labai didelės jų motyvacijos tobulėti.
– Ekonomikos srityje dirbantys žmonės dažnai laikomi nuobodžiais ir karjeristais, tačiau jūsų laisvalaikis – spalvingas. Kaip visur spėjate?
– Tiesa, kad daugelyje bankų ir investicijų valdymo įmonių dirbama ilgiau nei vidutines darbo valandas. Pirmoje darbovietėje dirbdavau po 12 valandų per dieną, be normalios pietų pertraukos ir kartais savaitgaliais.
Buvau didžiausias biuro tinginys, nes kiti dirbdavo po 14–16 valandų per dieną ir visus savaitgalius. Su tokiu darbo krūviu turbūt negalėčiau tiek laiko skirti pomėgiams. Dabar daugiausiai laiko po darbo užima lindyhopas, kurį šoku 5 kartus per savaitę.
Dar groju pianinu, plaukioju, lankau sporto salę, jogą, turbūt dar kažką pamiršau... Nedarau nieko stebuklingo, tiesiog stengiuosi optimizuoti laiką. Pavyzdžiui, gyvenu 10 min. pėstute nuo darbo, pietauju namie. Vadinasi, gaunu 30–40 min. per dieną arba 3 valandas per savaitę ėjimo, kuomet galiu telefonu atsakyti el. laiškus, paklausyti audiopaskaitų ir pan.
– Vedate lindyhopo pamokas bei treniruojatės su šokių trupe, kokią dalį jūsų gyvenimo užima ši veikla?
– Turbūt didesnę, nei darbas finansuose. Jei galėčiau, šokčiau daugiau, o dirbčiau mažiau. Beveik prieš 10 metų kažkas nusivedė mane į lindyhopo vakarėlį, po kurio pradėjau lankyti visas įmanomas pamokas.
Šokau, nes tiesiog buvo linksma, negalvojau nei apie mokymus, nei pasirodymus ar konkursus. Buvau be galo drovus, o šokiuose visada keičiamės partneriais, tai puiki proga per vakarą pabendrauti su 10–15 merginų (juokiasi). Taip radau ir savo antrą pusę, dabar kartu vedame pamokas, rengiame pasirodymus ir dalyvaujame konkursuose.
20 sek. atrodo greitai, bet varžybose į mane žiūri kaip į seną lėtą diedą, nes visokie 12-mečiai sudeda per 10 sek. ar greičiau.
– Jūs laviruojate tarp finansinio ir meno pasaulio. Kuri pusė – kūrybinė ar tikslioji artimesnė jums pačiam?
– Manau, tikslioji, nes joje visada labai gerai sekėsi. Kūrybinė atėjo iš menininkės mamos. Ir nors ji niekad manęs neskatino užsiimti menu, suteikė labai daug laisvės gyvenime daryti tai, ko noriu. Gyvendamas tokioje aplinkoje išsiugdžiau menišką sielą.
– Vienas iš jūsų sugebėjimų – greitas Rubiko kubo sudėjimas. Kuo jus taip sudomino šis žaislas, kad net dalyvaujate konkursuose?
– Tai – labai sudėtingas galvosūkis, pažįstu tik vieną žmogų, kuris pats sugalvojo, kaip jį išspręsti. Net fanatikai, sudedantys kubą per 10 sekundžių, patys dažniausiai jo neišsprendžia, išmoksta iš interneto, knygų, draugų.
Turbūt dėl to ir susidomėjau. Nepamenu, kaip tai sugalvojau, bet nutariau išmokti greitai sudėti kubą. Kokį pusmetį keliaudamas iš darbo į namus mokiausi naujų formulių, sukiojau ir laikas nuo 2 minučių sutrumpėjo iki 20 sekundžių. Tai atrodo greitai lyginant su kitais žmonėmis, bet varžybose į mane žiūri kaip į seną lėtą diedą, nes visokie 12-mečiai sudeda per 10 sek. ar greičiau.
Po kelių mėnesių pasižiūriu į skaičius, nusipaišau grafiką ir suprantu, kad kasdien patobulėjant kad ir 1 proc., per ilgesnį laiką susidaro žymus progresas.
Vėliau nutariau išmokti užrištomis akimis. Laikas skaičiuojamas, kai pradedi žiūrėti. Tada įsimeni, užsiriši akis ir sudedi. Teoriškai esu greičiausias dėliotojas užrištomis akimis Lietuvoje, bet tik todėl, kad per oficialias varžybas tai yra padarę tik 3 lietuviai. Varžybose Jungtinėje Karalystėje dažniausiai užimu paskutinę vietą, kiti nežiūrėdami sudėlioja per 1–2 minutes, kai kurie – dar greičiau.
– Dalyvaujate varžybose su šokių trupe, finansininkų ir kitokiuose konkursuose. Esate varžytis mėgstantis žmogus?
– Mėgstu varžytis, bet labiausiai – su savimi. Vaikystėje buriavimo treneris kartodavo „stipriausias tas, kas gali nugalėti save“. Viena iš interpretacijų man reiškia nuolatinį tobulėjimą.
Tai ir suteikia daugiausia motyvacijos, ypač jei progresą galiu kaip nors pamatuoti. Aš taip ir apgaunu savo smegenis, keliu motyvaciją pats sau – kai sukioju kubą, matuoju laiką, kai einu sportuoti – viską užsirašau ir kaskart stengiuosi padaryti pratimus su didesniu svoriu ar daugiau kartų, kai plaukioju, siekiu greičiau ir toliau nuplaukti, kai groju – didesniu tempu ar be klaidų sugroti kūrinį. Po kelių mėnesių pasižiūriu į skaičius, nusipaišau grafiką ir suprantu, kad kasdien patobulėjant kad ir 1 proc., per ilgesnį laiką susidaro žymus progresas.
– Didžiojoje Britanijoje gyvenate vos keletą metų, tačiau spėjote labai daug pasiekti. Kaip manote, kokios jūsų savybės ar aplinkybės turėjo daugiausia įtakos asmeninei sėkmei?
– Labiausiai padėjo didelis užsispyrimas (nors kai buvau vaikas, ši savybė labai įkyrėdavo mano mamai). Dabartinį darbą gavau daugiau nei po 20 darbo pokalbių susitikus ir po kokių 50 pokalbių telefonu skirtingose kompanijose. Taip pat nebijau išbandyti naujų dalykų – gyvenimas prasideda, kai peržengi komforto zonos ribą.
Nebijau išbandyti naujų dalykų – gyvenimas prasideda, kai peržengi komforto zonos ribą.
– Kokie jūsų ateities planai ir karjeros, ir pomėgių srityse?
– Karjeros – išeiti į pensiją! Nejuokauju, finansų srityje uždirbami nemaži pinigai, tačiau tuo pat metu tai sunkus ir streso kupinas darbas.
Nemažai daug pasiekusių šios srities žmonių užsidirba pakankamai, kad galėtų patogiai gyventi, o tada pradeda dirbti konsultantais po kokias 10–20 valandų per savaitę, augina vaikus ir per daug nebesuka sau galvų. Ateityje visai norėčiau taip gyventi.
Taip pat šokiai tikrai liks didele mano gyvenimo dalimi. Be jų turiu sugalvojęs dar daug dalykų, kuriuos noriu išmokti ar pamėginti.
Pirmasis – išmokti dainuoti, manau, bus geras iššūkis. Niekada nemokėjau, per muzikos pamokas žiopčiodavau ir nė už ką niekam niekada nedainuodavau. Tai pat noriu išmokti užsiimti akro-joga, tam ruošiuosi stiprindamas jėgą ir lankstumą.
