Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti
2016 02 14

Investicijų ekspertė Londone Justė Zabarskaitė: „Saugiausios profesijos išnyks pirmos“

Vos per trisdešimt perkopusi Justė Zabarskaitė jau gali didžiuotis puikiai nusisekusia karjera Londone ir perspektyviais ateities planais. Karjerą finansų srityje pradėjusi Lietuvoje, jauna moteris netruko išvažiuoti į Didžiąją Britaniją, kur šiuo metu rengiasi atidaryti bankrutuojančių kompanijų restruktūrizacijos fondą.
Juste Zabarskaitė.
Juste Zabarskaitė. / Nuotr. iš asm. archyvo

– Koks konkrečiai yra jūsų darbas? Papasakokite apie jį plačiau.

– Pastaruosius penkerius metus konsultavau bankrutuojančias įmones. Ieškojau išeičių, kaip pagerinti jų verslą, pertvarkyti skolas, pritraukti naujų klientų ir investuotojų. Pernai pasirašėme sutartį su „Duet Group“ fondu ir dabar jau nebe kaip konsultantai, o partneriai mėginame surinkti pakankamą fondą, kad galėtume patys nusipirkti bankrutuojančias kompanijas ir jas restruktūrizuoti. Fondas bus 100 mln. arba 150 mln. dydžio.

Kai fondas bus aktyvus, supirkinėsime bankrutuojančias įmones Rumunijoje, iš bankų su didele nuolaida išpirksime jų skolas ir bandysime jas atgaivinti. Su mumis dirba pasaulinio lygio savo sričių ekspertai, kurie ruoš strategijas, ką daryti, kad įmonė vėl veiktų pelningai.

– Kodėl pasirinkote Rumuniją?

– Mano partneris ir viršininkas – rumunas. Nors jis čia gyvena jau kelis dešimtmečius, savo tėvynėje turi labai platų pažinčių tinklą bei puikiai išmano verslo ypatybes.

Taip pat Rumunija visoje Rytų Europoje turi daugiausiai vadinamųjų „blogų paskolų“, kurios bankams nuostolingos. Teisinė sistema saugo darbuotojus, tad jei nuostolingai veikiančios kompanijos savininkas paruošia veiksmų planą, kaip dirbti neatleidžiant darbuotojų, jam bus leista išlaikyti kompaniją mažiausiai 3 metus, nors ji neišgalės išsimokėti skolų ir gaus labai mažai pelno. Mes pirmiausia kalbame su savininku, tariamės dėl kompanijos pirkimo ir šiuo metu esame beveik vieninteliai orientuoti į Rumunijos rinką.

Rumunija visoje Rytų Europoje turi daugiausiai vadinamųjų „blogų paskolų“, kurios bankams nuostolingos.

– Kokios pagrindinės priežastys lemia kompanijų bankrotą?

– Rumunijoje didžiausia problema – vienvaldis savininkas. Vakarų pasaulio kompanijose veikia atskiri skyriai, kuriems vadovauja nepriklausomi specialistai, galintys priimti svarbius sprendimus.

Kompanijos, su kuriomis teko susidurti, formaliai turi pardavimų, finansų, žmogiškųjų išteklių ir kitų skyrių vadovus, tačiau visi jie privalo gauti savininko patvirtinimą ir nėra laisvi spręsti patys. Kai didelį verslą valdo vienas žmogus, jis neturi su kuo pasitarti, neturi laiko gilintis į kai kurias problemas, bet ir nenori atiduoti valdžios. Taip ištinka bankrotas.

– Dirbate su Rumunija, kodėl tos pačios veiklos nevykdote Lietuvoje, juk puikiai išmanote rinką?

– Aš – mielai, tačiau Lietuvos rinka – mažesnė ir joje mažiau „blogų paskolų“. Lietuvos bankai sugeba su jomis susitvarkyti patys. Žiūrint iš verslo pusės, šioje srityje nėra tiek daug galimybių.

– Kas ir kodėl jūsų fondui skiria pinigų?

– Tikimės, kad pagrindiniai investuotojai bus tarptautinė finansų organizacija ir Rumunijos pensijų fondai. Mūsų fondas atitinka daugelį tarptautinių organizacijų keliamų ekonomikos skatinimo kriterijų – pertvarkome nuostolingas įmones, padedame išsaugoti darbo vietas, padedame bankų sistemai greičiau sumažinti „blogų paskolų“ skaičių, bet tuo pačiu investuotojams uždirbsime pelno.

Palyginus su kitais klasikiniais privataus kapitalo fondais, mūsų fondas bus atsparesnis ekonomikos ciklams, nes mes perkame įmones jau su blogais rodikliais už atitinkamai žemą kainą. Be to, blogėjant ekonomikai, potencialių investavimo galimybių bus dar daugiau. ​

– Kaip kovojate su tokioje konkurencingoje srityje kylančiu stresu?

– Stresas yra kelių rūšių. Vienoks kyla svarstant, ar pakankamai gerai atlieki savo darbą, ir priklauso nuo tavęs. Kitoks – kai pasikeičia nuo tavęs visiškai nepriklausančios aplinkybės.

Streso dėl savo pareigų nejaučiu, nes žinau, kad išmanau savo darbą ir visada darau viską, ką galiu. Galbūt tai ateina su patirtimi, nežinau. Kita vertus, aš galiu būti pati geriausia savo srities specialistė, bet rinka pasisuka taip, kad toje srityje dingsta visi darbai, nebereikia specialistų. Tokiu atveju ir gyvenant Londone būtina turėti planą B. Būti lanksčiu ir nebijoti keisti srities. Jei man nepasisektų, turbūt sukčiau link technologijų diegimo, kas šiuo metu yra perspektyvu.

– Ką reiškia dirbti su finansų pasaulio rykliais?

– Tie rykliai – labai skirtingos asmenybės. Yra itin kuklių ir paprastų žmonių, su kuriais bendraujant net nesuprasi, kad jie – labai sėkmingi ir daug pasiekę. Yra ir tokių, kurie – griežti ir orientuoti į greitą rezultatą. Svarbu būti pasiruošus "namų darbus", žinoti skaičius, pasitikėti savimi ir prisitaikyti prie kiekvieno konkretaus žmogaus. 

– Finansų srityje turite daug patirties, kodėl pasirinkote investicijų bankininkystę?

– Daugelis žmonių, dirbančių finansų srityje, anksčiau ar vėliau planuoja pereiti į pirkimus, vadinamąją Buy side pusę. Pardavimų srityje dirbantys finansininkai parduoda savo paslaugas, o pirkimų – patys turi savo kapitalą, priima sprendimus ir įdarbina pardavimų specialistus.

Nuo savo karjeros pradžios norėjau dirbti pirkimų ir investicijų valdyme. Šiuo metu, praėjus pakankamai laiko po krizės, ši sritis išgyvena aukso amžių. Norint kažką vertingo nuveikti investicijų srityje dabar tam tinkamiausias metas.

Kai didelį verslą valdo vienas žmogus, jis neturi su kuo pasitarti, neturi laiko gilintis į kai kurias problemas, bet ir nenori atiduoti valdžios.

– Ilgiau nei trejus metus dirbote analitike Lietuvoje esančiame banke, nekilo minčių likti tėvynėje?

– Grįžti galiu bet kada. Lietuvoje man nebuvo blogai, dirbau labai geroje komandoje, uždirbdavau daugiau pinigų, negu išleisdavau.

Dirbdama finansų srityje ir skaitydama atitinkamus leidinius vis galvodavau, kur yra tie žmonės, kurie priima svarbiausius sprendimus? Kaip ir visiems jauniems žmonėms, norėjosi daugiau, galvodavau, dabar dirbu 20 mln. vertės kompanijoje, o kas, jei dirbčiau 2 mlrd. vertės įmonėje? Manau, priėmiau teisingą sprendimą, o ir tiltų su Lietuva nesudeginau, grįžusi nepražūčiau.

Dabar migracija tarp Lietuvos ir Londono – įprastas reiškinys. Žmonės, dirbantys Lietuvoje, persikrausto į Londoną, jei kompanija atidaro filialą čia, kiti dirba ir čia, ir ten. Taip kraustytis pirmyn-atgal šiuo metu visiškai normalu. Aš atvykau čia ir dėl karjeros galimybių, ir dėl asmeninių ambicijų pažinti, sužinoti, pamatyti.

– Kokia jūsų nuomonė apie artėjančią dar vieną pasaulio ekonomikos krizę?

– Nesu linkus lyginti dabartinių rinkų pokyčių su 2008m. finansų krize. Nors bankų akcijų vertė šiais metais stipriai krito, kas vyko ir per praeitą krizę, tačiau šį kartą priežastys kiek kitokios. Prieš 8-erius metus bankai turėjo nurašyti šimtus milijardų nuostolių dėl sudėtingų finansinių instrumentų, kurių tuometinės apskaitos ir audito sistemos nesugebėjo teisingai įvertinti ir apskaityti. Šiuo metu bankai susiduria su daug kitokių problemų. Yra nuogąstavimų, kad Europos centrinis bankas (kaip Švedijos ir Šveicarijos centriniai bankai) artimiausiais mėnesiais patvirtins neigiamas bazines palūkanas, kas reikštų, kad bankai privalės mokėti už galimybę ten laikytis lėšas, kas lemtų didelius nuostolius.

Kai kurie Europos bankai vis dar yra neišsprendę blogų paskolų problemų. Graikijos bankai yra bankrutavusios ekonomikos įkaitai ir yra verčiami išsiparduoti savo turtą iš Graikijos ribų. Visa Europa turi nesutarimų dėl imigracijos problemos, yra baimių, kad gali subyrėti Šengeno zona. Jungtinė Karalystė šiais metais balsuos, ar apskritai nori likti Europos Sąjungoje. Tuo pačiu metu Kinijos ekonomikos augimas ėmė lėtėti, kas sukėlė problemų visoms žaliavas ir prekes eksportuojančioms šalims. Žodžiu, dabartinės ekonominės rizikos yra daug įvairesnės, tačiau kartu nėra nei naujos, nei netikėtos. Palyginus su 2008 m. krize, šiuo metu nėra vienos didelės problemos, kuri galėtų sugriauti akcijų rinką.

Lietuvoje man nebuvo blogai, dirbau labai geroje komandoje, uždirbdavau daugiau pinigų, negu išleisdavau.

 

– Lietuviai turi daugybę galimybių studijuoti ir dirbti užsienio šalyse. Kaip manote, ko trūksta, kad vis daugiau tautiečių siektų savo tikslų ir plėstų akiratį visomis prasmėmis?

– Apie pusė mokinių, baigusių geriausias šalies mokyklas, išvažiuoja tobulintis į užsienį. Anksčiau trūko informacijos apie studijas svetur, o dabar jos pakankamai. Kitiems paprasčiausiai trūksta pinigų, o paskolų sąlygos ne visada palankios.

Rytų Europoje, kaip ir Indijoje ar Kinijoje, vis dar gajus įprotis, kai vaikams tėvai duoda rinktis tik iš teisės, ekonomikos ar medicinos. Tėvai nori saugumo vaikams ir nevertina kitų specialybių, o vaikai bijo svajoti. Lietuviai dažnai net nesvarsto kitų galimybių, kas yra įprasta Vakarų šalyse. Vaikams reikia leisti svajoti.

Pavyzdžiui, britai nebijo svajoti ir pasirinkę bet kokią sritį žino, kad čia ras darbą, nes rinka – kitokia.

Lietuvoje koks mokslininkas, tiriantis karvės genus ir ieškantis geresnių veisimo būdų, galėtų dirbti gal vienoje žemės ūkio bendrovėje kokiame Vilkaviškyje. Tuo ir baigtųsi jo galimybės.

Dabartinio jaunimo tėvai išgyveno siaubingus perversmus, ekonominį chaosą, tad nenuostabu, kad jie nori užauginti vaikus, kurių gyvenimas būtų finansiškai saugesnis. Ironiška, kad tos saugiausios profesijos bus pirmos, kurios išnyks. Labai daug darbų perims kompiuteriai, tad pačios saugiausios profesijos šiuo metu yra kūrybinės. Kompiuteriai poemų juk nekurs.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?