Kultūros ministrui Simonui Kairiui paskelbus, kad Petro Cvirkos paminklą bus siekiama išbraukti iš Kultūros vertybių sąrašo, kurį laiką prigesusi diskusija dėl jo likimo ir vėl suliepsnojo.
Vilniaus miesto savivaldybė netruko pareikšti – vos tik paminklas bus išbrauktas iš registro, taryba svarstys perkelti jį į kitą vietą.
Vienų džiugesį, kad pagaliau iš Vilniaus centro išnyks su Maskva sovietinės okupacijos metu aktyviai kolaboravusio veikėjo paminklas, keitė pasipiktinimas, jog neatsižvelgiama į literatūrinį P.Cvirkos talentą ir bandoma sugriauti sovietinį paveldą, kuris leistų apie skaudžią Lietuvos istoriją mokytis jaunesnėms kartoms.
Tačiau pabudusi diskusija uždavė klausimų ne tik apie P.Cvirkos vertinimą visuomenėje, bet ir apie tai, kodėl niekaip nerandame sutarimo dėl istorinių asmenybių įamžinimo, koks lietuvių santykis su sovietmečio istorija ir ar mums apskritai bereikia paminklų šiandien, jei vėliau juos norime griauti, o jų statyba tampa skaldančiu veiksniu.
Sprendžiame gilias problemas
Kauno technologijos universiteto mokslo darbuotojas, politikos antropologas A.Grišinas teigia, kad diskusijos, gaubiančios P.Cvirkos ir kitų nevienareikšmiškai vertinamų veikėjų įpaminklinimą, paviršiniu lygiu rodo, jog visuomenė yra gyva ir laisva, ji keičiasi.
Vien faktas, kad skirtingų idėjinių pažiūrų žmonės nebijo diskutuoti, išsakyti savo pozicijos ir neprivalo savęs užgniaužti, esą yra puikus.
Tačiau žvelgiant giliau, pamatytume, kad šie ginčai neretai išreiškia „emocinę įtampą“, – 15min sako antropologas.
„Į paminklą suprojektuojami neišsakyti, bet labai jautrūs klodai: nuoskauda, ilgesys, svajonė ar neapykanta. Dėl šios priežasties diskusijos tampa šiurkščios ir peraugančios į asmeniškumus.
Tokios socialinės dramos, kurios lyg vyksta ginčų apie konkretų objektą tema, iš tikro tampa priemone visuomenei išleisti garą, pakovoti, išsikeikti dėl dalykų, kurie jai iš tikro skauda, rūpi ir neramina“, – pažymi jis.
A.Grišino teigimu, klausimai apie paminklų likimą sugrįžta periodiškai, atsirandant naujoms įtampoms visuomenėje, nes jie – kaip simbolinės figūros, gali vienu metu atspindėti ir susieti įvairius laike nutolusius dalykus.
„Jei juntame įtampą, pavyzdžiui, dėl represijų Rusijoje ar Baltarusijoje, mums nesunku tai asocijuoti su represijomis Sovietų Sąjungoje.
Sovietiniai paminklai tokiu atveju tampa šios mūsų vidinės asociacijos ženklais, o jei paminklus griauname – ir atpirkimo ožiais, tam tikrais susidorojimo su įtampa mechanizmais“, – teigia politikos antropologas.
Į paminklą suprojektuojami neišsakyti, bet labai jautrūs klodai: nuoskauda, ilgesys, svajonė ar neapykanta.
Lietuva nėra išskirtinė, panašūs procesai vyksta ir užsienio valstybėse.
Pavyzdžiui, sukilus įtampoms rasiniu klausimu Jungtinėse Amerikos Valstijose, buvo nusitaikyta į su vergove siejamų veikėjų paminklus.
Ukrainai išsivadavus iš Rusijos įtakos, kaip asociatyvūs simboliai imti masiškai versti Lenino paminklai, primena A.Grišinas.
„Tokios mes tad įdomios būtybės, kurios faktines problemas yra linkusios spręsti simbolinėmis priemonėmis“, – sako jis.
Skirtingas žvilgsnis į sovietmetį
Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentė, filosofė dr. Nerija Putinaitė sako, kad nesutarimas dėl tokių, kaip P.Cvirkos, paminklų kyla dėl negebėjimo permąstyti savo istorijos.
Jos teigimu, Lietuvoje vis dar vyrauja savotiškas sovietmečio vertinimas.
Esą atgimimo metu įsitvirtino nuostata, kad sovietmetis imtas vertinti ne kaip režimas, pažeidinėjęs žmogaus teises, bet kaip okupacija, nusitaikiusi į tautiškumą.
Todėl visi dalykai, susiję su juo, vėlesniais laikais imti hiperbolizuoti.
Taip, pasak jos, nutiko ir su P.Cvirkos paminklu.
Iš pradžių jis imtas vertinti kaip teigiamas, nacionaliniam lietuvių, o ne, pavyzdžiui, rusų, rašytojui pastatytas paminklas.
„Buvo sukurtas toks mitas“, – 15min teigia ji.
„Bet jeigu mes vertintume iš kitos perspektyvos, mes matytume, kad paminklas buvo pastatytas ne kaip rašytojui.
P.Cvirka, būdamas Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininku, labai stipriai prisidėjo, <...> kad tą Rašytojų sąjungą padarytų sovietine, kad represuotų ir spaustų rašytojus, kurie nenorėjo rašyti socialine problematika.
Dėl to pirmiausia jam buvo pastatytas paminklas“, – sako N.Putinaitė.
Tuo metu istorikas ir pedagogas dr. Mindaugas Tamošaitis ragina nevertinti sovietmečio tik per juodą ir baltą prizmes, o žvelgti plačiau.
„Sovietmetyje užaugo dvi trys kartos ir ta sovietinė karta atvedė į nepriklausomybę. Kalbant apie Nikitos Chruščiovo laikus, atšilimą, atgimimo laikus, vis dėlto toje sovietinėje sistemoje, matyt, buvo ir tam tikro pozityvo, nebuvo tik blogai.
Reikėtų žiūrėti ne taip, kad balta, juoda, bet kiek leido sąlygos, kiek tomis sąlygomis buvo galima padaryti, ar buvo padaroma“, – 15min argumentus dėsto jis.
Panašiai esą galima būtų žvelgti ir į tokius veikėjus, kaip P.Cvirka, Salomėja Nėris ir kitas prieštaringai vertinamas asmenybes.
Pasak M.Tamošaičio, paneigti, kad jie prisidėjo prie sovietinės ideologijos kūrimo, negalime, tačiau neturėtume pamiršti ir jų talento bei aplinkybių, kuriose jie gyveno.
„Galbūt kartais daugeliui yra nepriimtina, nes dažniausiai matomi Bernardas Braždžionis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, išeivija, mūsų aukso žiedas. Tačiau tie žmonės, kurie kūrė iki 1940 metų, talento tikrai turėjo, tiek Salomėja Nėris, tiek Petras Cvirka. Taigi, mes negalime jų išplėšti, sakyti, kad jų nebuvo“, – sako jis.
Abu pašnekovai mano, kad teisingiausia paminklą būtų palikti rašytojo tėviškėje, Klangių kaime.
Taip būtų išlaikomas žmogiškumo santykis, rašytojas nebūtų paverstas patyčių objektu, bet taip pat neliktų pagarbos sovietinei ideologijai.
Paminklų (ne)reikia
Tiek M.Tamošaitis, tiek N.Putinaitė mano, kad paminklų statymo kultūra nuo sovietmečio neką pasikeitė, kaip statėme juos, taip ir statome, kinta tik „herojai“.
„Okupantai statė paminklus, gatves vadino, kur kas norėjo. Pas mus po 1990 metų prasidėjo pats bumas, kai vos ne paminklas keitė paminklą. Manau, kad išvis to daryti nereikėtų“, – sako M.Tamošaitis.
Jo teigimu, išskirtiniais atvejais paminklas gali būti statomas, bet tik esant plačios visuomenės sutarimui, jei jis netampa skirties veiksniu.
O įprasminti istoriją esą yra ir kitų būdų.
„Jeigu žmogus yra kontroversiškas, jeigu visuomenėje kyla ažiotažas, jokių paminklų, gatvių, mokyklų pavadinimų negali būti.
Pavyzdžiui, Antanui Smetonai, mano supratimu, geriau nestatykime paminklo, nebent tėviškėje, ir viskas bus labai gražu. Jeigu šio klausimo kėlimas yra visuomenės sukiršinimas, ar jo tada reikia?“ – svarsto M.Tamošaitis.
Kai iškilo nesutarimų dėl skirtingai vertinamo A.Smetonos paminklo statymo Vilniuje, Vyriausybė nusprendė, kad jis iškils Palangoje.
Ypač svarbu neskubėti, mano istorikas, nes paskui kyla sunkesnės dilemos, ar griauti paminklą suklydus, ar palikti.
Pavyzdžiui, manoma, kad kai kurios ant buvusių KGB rūmų pastato sostinės Gedimino prospekte 2000 metais iškaltos Lietuvos patriotų pavardės ten atsirado nepelnytai.
Gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras atlikdamas tyrimą nustatė, kad kai kurie pagerbti asmenys galėjo turėti sąsajų su žydų žudynėmis, be to, per Antrąją pasaulinį karą galėjo aktyviai kolaboruoti su naciais.
Todėl dabar svarstoma kai kurias pavardes pašalinti arba pakeisti.
Trūksta nukentėjusiųjų atminimo
N.Putinaitė atkreipia dėmesį, kad po nepriklausomybės atgavimo iki šiol statomi paminklai yra nukreipti į nacionalinius herojus, tačiau nėra sukurta vietų istorijos permąstymui, nukentėjusiųjų įamžinimui.
„Didelė dalis pagrindinių paminklų centrinėse aikštėse būdavo statomi kaip garbinimo objektai, kur yra paliekama vieta gėlėms padėti, vykdyti kažkokias iškilmingas ceremonijas, nulenkti galvą atėjus. Bet beveik nėra <...> paminklų aukoms, kurių buvo įvairiausių“, – teigia ji.
Panaši tendencija esą matoma ir šiandien – kuriamas paminklas A.Smetonai, Lukiškių aikštėje tebenorima pastatyti Vytį.
Puoselėti istoriją, jos manymu, galima ir kitais būdais.
Kaip pavyzdį ji pateikia VU iniciatyvą buvusiems universiteto studentams, pašalintiems iš jo okupacijos metais, įteikti simbolinius atminties diplomus.
„Kai kurios kitokios akcijos, kartais galbūt ir aikščių, gatvių pavadinimai, nors tai iš dalies įpaminklinimas, turi atminties vertę. Taigi visai nereikia pastatyti garbinimo stabo“, – teigia N.Putinaitė.
Visai nereikia pastatyti garbinimo stabo.
Menininkės ir rašytojos Paulinos Pukytės nuomone, vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kokių paminklų šiandien reikia visuomenei ir ar jų apskritai reikia, sudėtinga.
Tam reikia ne tik ilgų svarstymų, bet ir akiračio plėtimo į kitų bendruomenių ir kitų šalių patirtis.
„Pasibaigus totalitarizmo epochai mūsų regione, o ir turint omenyje praėjusio šimtmečio istorinį kompleksiškumą bei multiperspektyvumo poreikį, turėtume persvarstyti paminklų klausimą iš esmės“, – mano ji.
Taip pat priduria, kad yra tokių situacijų, kaip, pavyzdžiui, Balkanų valstybėse – po jų paskutinio karo paminklai apskritai nėra įmanomi.
„Tikrai nesiimčiau teigti, kad paminklų mums nereikia, bet ar tikrai reikia įpaminklinti laisvę tiesiogiai atkartojant imperialistinę / totalitaristinę / kolonijinę, tai yra nelaisvės, tradiciją?“ – svarsto ji.
Menas gali išspręsti konfliktą
Diskusijoje dėl P.Cvirkos paminklo P.Pukytė pasigenda kompleksiškesnio požiūrio.
„Pagrindinė diskusija daugiausia yra tik tokia: geras jis buvo rašytojas ar blogas, buvo jis kolaborantas ar nebuvo, ar paminklas jam pastatytas už tai, kad buvo rašytojas, ar už tai, kad buvo kolaborantas.
Bet jis buvo ir viena, ir kita, ir abu šie jo vaidmenys maitino vienas kitą ir yra neatsiejamai susipynę.
Ir kaip rašytojas, ir kaip kolaborantas jis buvo gan vidutiniškas. Be to, paminklas jam stovi gal net labiau dėl to, kad mirė jaunas ir buvo to meto galingųjų šeimos narys. Vadinasi, buvo kam tą paminklą išrūpinti. Taip pat dar yra ir landšafto, ir paminklo aplinkos bei jos panaudojimo klausimas“, – teigia P.Pukytė.
Ji abejoja, ar reikia skubėti ir jau dabar galutinai nuspręsti, ar paminklą paliekame, ar nugriauname.
Be šių dviejų kelių, esą yra ir trečiasis – konceptualaus meninio sprendimo paieška, paliekant paminklą jo vietoje.
„Aš manau, kad svarbu bent mėginti spręsti tokių istoriškai sudėtingų ir kontroversiškų viešųjų erdvių klausimus meninėmis priemonėmis, net jeigu ir laikinomis, kol dar turime tas erdves. Bėda ta, kad mūsų viešosiose erdvėse „menas“ daugiausia yra populistinis kičas arba itin ribojančių skulptūrinių konkursų rezultatas, tai, viena vertus, suprantama, kad iš tokio nieko nesitikima, bet kad kitoks ir negauna progos pasireikšti“, – savo, kaip menininkės, poziciją išsako ji.
Turėtume persvarstyti paminklų klausimą iš esmės.
Antropologo A.Grišino manymu, produktyviausia būtų, jei kalbėdami apie P.Cvirką, minėtume esminius dalykus – ne patį objektą, o istorinę su sovietmečiu ir tarpukariu susijusią atmintį, nuoskaudą, ilgesį, glūdintį visuomenėje, taip pat kaip jį išsakyti ir paleisti.
„Apie tai, kad didelė dalis visuomenės tos sovietinės istorijos net nepatyrė, bet pastaroji ją vis tiek veikia.
Apie tai, kad didelė dalis visuomenės yra dėl įvairiausių priežasčių nusivylusi dabartimi ir todėl romantizuoja praeitį. Kaip su tuo dorotis, kaip šitai spręsti“, – 15min teigia jis.
Šiuos klausimus esą galėtų išprovokuoti P.Cvirkos paminklas.
Tuomet, kaip mano A.Grišinas, diskusija būtų „daug konstruktyvesnė ir vestų prie faktinių, o ne simbolinių sprendimų“.
Stato visi, kurie tik nori
Filosofė N.Putinaitė pritaria, kad trūksta diskusijos kultūros, platformos, kurioje galima būtų bent iš dalies atsiribojus nuo emocijų kalbėtis apie esmę, vystyti dialogą ir bandyti vieniems kitus suprasti.
Tačiau ji pasigenda ir logiškesnių teisinių procedūrų, kuriomis remiantis yra statomi paminklai, esą turint lėšų, šiandien tai gali padaryti kone kiekvienas, reikia tik gauti savivaldybės leidimą.
Todėl rajonuose atsiranda paminklų partizanams, kurie kitu laikotarpiu šaudė žydus.
Anot jos, nėra racionalių procedūrų ir tokiems atvejams, kaip P.Cvirkos. Vis dar neaišku, ką darome su paminklais, kurie yra pastatyti, bet vėliau. Atsiradę nauji faktai ima badyti akis.
Pratęsdamas mintį apie paminklų griovimą, istorikas M.Tamošaitis sako nemanantis, kad visus sovietinius paminklus reikėtų pašalinti, į kiekvieną jų esą reikėtų žvelgti individualiai.
„Jeigu viską sunaikinsi ir nieko neliks, vadinasi, į viską galėsime tik iš nuotraukų žiūrėti.
Žinoma, paminklo Leninui nepastatysi, kas be ko, bet kokios nors sovietinės relikvijos, aišku, su švietėjiškais aspektais, kurie rodytų, kad tai anie laikai, galėtų likti“, – mano istorikas ir pažymi, kad galėtume žvalgytis, ką su sovietiniu palikimu daro kitos Rytų posovietinės šalys.
Jeigu viską sunaikinsi ir nieko neliks, vadinasi, į viską galėsime tik iš nuotraukų žiūrėti.
Anot M.Tamošaičio, istorinės atminties diskusijoje norėtųsi išvengti politikavimo arba politinė pozicija turėtų būti bendra.
„Mano supratimu, politika čia turėtų būti viena, kaip buvo stojimas į Europos Sąjungą, NATO. Taigi turėtų būti aiški linija. Tačiau čia to nėra. Kai kurie tik žaidžia šiuo aspektu, bando gauti iš to tam tikros naudos“, – apibendrina jis.
