„2008 m. Seimas jau priėmė įstatymą, kuriuo draudžiama viešai demonstruoti sovietinius ar nacistinius simbolius, taigi kaip gali būti, kad objektai su tais simboliais yra paskelbti saugomais valstybės? Šalyje gyvena daug žmonių, kurie patys savo akimis yra regėję ir išgyvenę sovietinį terorą. Beveik nėra šeimos, kurios giminaičiai nebūtų nukentėję nuo sovietinių represinių tarnybų, todėl propagandinių objektų saugojimas yra priminimas apie patirtas skriaudas. Žmonėms, kurie priešinosi sovietinei okupacijai, žuvo dėl laisvės, yra įžeidimas, kad nepriklausoma Lietuva dėl kurios jie liejo kraują, saugo budelių simbolius“, – sakė Seimo narys.
Įstatymo pataisa yra neleidžiama valstybei paskelbti saugomais objektų, ant kurių yra vaizduojami sovietiniai ar nacistiniai herbai, vėliavos, ženklai, uniformos, Vokietijos nacionalsocialistų arba SSRS komunistų partijos vadovų atvaizdai.
„Menininkai, kurie kūrė sovietinius ideologinius objektus, nebuvo laisvi. Iš jų buvo reikalaujama, kad kūriniai tarnautų komunistinės visuomenės kūrimui. Kūriniai turėjo estetiškai išreikšti marksistinę pasaulio ir žmogaus koncepciją, sietis su komunistine ideologija bei revoliuciniu darbininkų judėjimu. Laisva Lietuva niekur ir niekam nėra įsipareigojusi saugoti ideologizuotą meną. Ar rodyti ir kaip rodyti atskirus objektus turi nutarti vietos bendruomenė, tačiau ne paveldosaugininkai. Puikus socialistinio realizmo kūrinių demonstravimo pavyzdys yra Grūto parkas“, – argumentavo K. Masiulis.
Per sovietinę ir nacistinę okupaciją Lietuva neteko per 1 mln. savo gyventojų. Apie 300 tūkst. žmonių patyrė komunistinio režimo baisumus – kalėjimus, lagerius, tremtį Sibire ir tolimojoje Šiaurėje. Nacionalsocialistai nužudė beveik 200 tūkst. Lietuvos piliečių, daugiausiai žydų kilmės. Bėgdami nuo komunistinio teroro iš Lietuvos pasitraukė daugiau kaip 440 tūkst. šalies gyventojų.
